Prasidėjus šiems metams Deivydas neapgaudinėjo savęs šventiniais pažadais. Jis įsitikinęs – turi viską, kad jaustųsi laimingas. Jei kas nors nesiseka, vyras kenčia ar išgyvena tyliai. Juk po to vėl viskas bus gerai – pro tamsius debesis anksčiau ar vėliau ims šviesti saulė.
„Niekada neprašau pagalbos ar juo labiau kad kas nors padėtų išpildyti mano svajones. Dar vaikystėje tėvai įskiepijo, kad prašyti negražu”, – aiškino kompozitorius.
O norėti ir svajoti? „Norėti ir svajoti reikia. Svajonės mus varo į priekį. Žmonės, nemokantys svajoti, turėtų susirūpinti savo psichologine sveikata”, – teigė D.Zvonkus.
– Apie ką jūs dabar svajojate?
– Man trūksta dar kelių valandų paroje. Šiuolaikiniame pasaulyje taip yra daugeliui. Kad laiko bent sąlyginai padaugėtų, reikia kruopščiau planuoti darbus.
Tai nėra stiprioji mano pusė. Vieną dieną atrodo, kad viską suplanavau puikiai, o kitą ir vėl trūksta tų kelių valandų. Užsisėdžiu studijoje iki penktos ryto, o keliuosi aštuntą valandą. Tikiuosi, kad nuolat taip nebus.
Tačiau gyvenimas tuo ir žavus. Gerai, kad turime darbų.
– Kilus konfliktui tarp „Yvos” merginų dėl šios grupės likimo jūs palaikote buvusią žmoną Nataliją. Daugumą tai stebina.
– Nesu konfliktų mėgėjas, todėl kivirčai dėl grupės veiklos nutraukimo, vardo savinimosi man nepatinka.
Suprantu abi konfliktuojančias puses. Suvokiu Natalijos motinišką instinktą ir norą rūpintis tuo, ką ji pati pradėjo ir užaugino.
Kita vertus, kitos grupės merginos nori kai ką keisti, neužsisėdėti vienoje vietoje. Dabar tai itin aktualu, mat visų merginų grupių formatas yra nuvalkiotas ir nusibodęs. Jei jos nori būti įdomios, turi pamąstyti apie permainas.
Todėl kartu palaikau ir likusias grupės nares – Kristiną Ivanovą, Gintarę Valaitytę ir Ievą Stasiulevičiūtę, net jų drastiškus poelgius. Tam dabar – pats laikas.
Žinoma, ši situacija galėtų būti išspręsta ne taip aštriai ir konfliktiškai. Paviešintas Natalijos pokalbis su žurnalistu, kuriame ji ne itin gražiai kalba apie seserį, – jos klaida. Čia ji susimovė.
Įsivaizduoju Kristinos savijautą, kai ji klausėsi Natalijos svarstymų: kaip padaryti, kad sesė liktų kvailės vietoje. Taip tikrai neturėjo būti.
Tačiau juk Kristina žino, kad Natalija – labai impulsyvi. Ji galėjo kalbėti pagauta emocijų, o po kelių valandų nurimo ir galbūt suprato, kad nereikėjo būti tokiai žiauriai.
Situacijos nešvelnina net tai, kad galbūt pokalbio nuotrupos ištrauktos iš konteksto. Pažįstu visas istorijos dalyves, tai buvo emocinis blyksnis, o ne konstruktyvus planas ką nors sužlugdyti.
Bet kokiu atveju žodis – ne žvirblis, yra kaip yra. Dabar tik lieka, kad kas nors iš to pokalbio sukurtų dainą.
– Ar tiesa, kad su Natalija išsiskyrėte draugiškai? Kaip išgyvenote skyrybas, kaip atsitiesėte?
– Atsitiesti man pavyko dar iki skyrybų, nes oficialiąją dalį gerokai uždelsėme. Dėl to niekas ir nesuprato, kaip mes taip draugiškai išsiskyrėme ir likome draugai.
Natalija yra tarp trijų mano geriausių draugų. Džiaugiuosi, kad jai dabar gerai. Palaikau, kai jai blogai. Mūsų santykiai – normalūs ir draugiški. O jos šeima – ne mano reikalas.
– Ar įžvelgiate savo klaidų, kad neišsaugojote santuokos? Gal dabar ką nors darytumėte kitaip?
– Atsisukęs į buvusią santuoką suprantu, kad antrą kartą Natalijos nevesčiau. Tik tiek pasimokiau. (Juokiasi.)
Gal kai kuriose situacijose intuityviai elgsiuosi kitaip. Nemėgstu spėlioti, nežinau, kas bus ateityje. Patirtis, žinoma, vertinga, tačiau kiekvienas atvejis – unikalus.
Todėl neketinu įsikibti į praeitį ir manyti, kad taip nebus niekada. Nesakau „ne” jokiems gyvenimo atvejams. Bus kaip bus. Jokių prognozių.
Juk yra posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Juokas ilgina gyvenimą, tik neaišku, kieno.
– Dabar džiaugiatės naujais jausmais. Kaip prasidėjo jūsų ir lenkaitės Katažinos meilės istorija?
– Sutikau moterį, kuri man patiko. Kažkuriuo momentu supratau, kad ji patinka man tiek, kad galėčiau ją pakviesti puodelio kavos. Pakviečiau vieną, kitą kartą. Nepasidaviau be kovos, ir po truputį susilipdė nauja pora.
Su Katažina metus buvome pažįstami iki pernai metų projekto „Chorų karai”, kur ji dainavo Stanislovo Stavickio-Stano chore.
Projekte tarsi iš naujo pastebėjome vienas kitą, pradėjome bendrauti visagaliame internete. Ir kavos ją pakviečiau internetu.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Stilius”