Portalas lrytas.lt pakalbino optimizmo nestokojantį žinomą atlikėją. S.Povilaitis išskirtiniame interviu pasidalijo mintimis apie šventes, kūrybą, gerą muziką ir tolimesnius ateities planus.
– Prieš penkerius metus, savo 60-ojo jubiliejaus proga, sostinės Operos ir baleto teatre surengėte įspūdingą koncertą. Savaitgalį buvo 65-asis jūsų gimtadienis. Kaip jį paminėjote? Ar buvo didelė šventė?
– Didelė šventė buvo tąkart: surengiau koncertą, buvo furšetas. Pasikviečiau artimiausius žmones, atėjo daug mano muziką mėgstančių klausytojų – salė buvo pilnut pilnutėlė!
Šiemet į gimtadienį žiūriu paprasčiau – man didesnė šventė tuomet, kai metų skaičiuje yra nuliukas. Labai norėjau ramybės. Buvau namuose prie jūros, su žmona jaukiai pasisėdėjome. Dievulis į Palangą tądien atsiuntė pasakišką orą. Iš vakaro prisnigo, ryte nusikasėm kiemą, paspaudė lengvas šaltukas, šerkšnas – pasaka!
– Jūs – žinomas žmogus ir daugelio mėgstamas atlikėjas. Turbūt sulaukėte gausių sveikinimų.
– Dabar dažniausiai visi sveikina atsiųsdami žinutę, skambučių sulaukiu mažiau. Gal ir gerai, perskaitau, pasidžiaugiu. Ir laiko sutaupau. Juk jeigu pakeliu ragelį – vienam skiriu kelias minutes, kitam – ir žiūrėk, kad visą dieną vien telefonu šnekėjau (juokiasi).
– Jei pabandytumėte prisiminti – kokia kada nors gauta dovana jums įsiminė labiausiai?
– Hm, net nežinau… čia reikėtų pagalvoti apie ką nors originalaus...
- Na, juk kiekvienas yra gavęs ką nors neįprasto, prasmingo ar šiaip ypatingo.
- Na, kas gali būt didelis… arklys, žirgas? Tokių negavau (juokiasi). Nors gal visai ir nieko būtų. Tik kur paskui jį reikėtų dėti? Žirgyną steigti? (Juokiasi).
- Atostogaudamas Palangoje galėtumėte jodinėti pajūriu.
- Gal ir taip, būtų smagu. Tik gaila, kad jau truputį amžius nebe tas.
– Minėjote, kad norisi pabūti ramiau. O kaip jūsų gerbėjai, kurie maestro gimtadienio proga laukia, kada išeisite į sceną – ar turite jiems ką nors paruošęs?
– Nusimato vienas didelis renginys, apie kurį visų detalių kol kas nenorėčiau atskleisti. Kovo mėnesį Kauno „Žalgirio“ arenoje planuojame koncertą kartu su „Žuvėdros“ šokėjais ir Kauno simfoniniu orkestru. Manau, kad turėtų būti tikrai įdomus vakaras.
– Panašu, kad nusimato neeilinis renginys. Vien jau užpildyti naują areną turbūt ryžtųsi ne kiekvienas dainininkas.
– Nežinau, ar reiktų tą taip sureikšminti (juokiasi). Čia nebuvo mano iniciatyva, viena prodiuserė pasiūlė savo idėjų, ir jos man patiko. Kita vertus, prieš penkerius metus į mano koncertą visi norintys netilpo!
Tikiuosi, kad pavyks padaryti įdomų šokio ir muzikos renginį. „Žuvėdra“ – nusipelnęs ir turintis, ką parodyti, kolektyvas, deja, dažnai lieka atitinkamai neįvertintas. Man žiūrint, kaip jie šoka, net kvapą užgniaužia.
Programą paįvairinti turėtų ir man malonūs svečiai – Evelina Anusauskaitė bei Merūnas Vitulskis, galbūt ir duetu su jais dainuosiu. Šiuo metu jau ruošiamos aranžuotės, rengiamas repertuaras. Tokie dideli koncertai reikalauja laiko ir pajėgų, pasiruošimo. Juk norisi, kad viskas būtų gražu.
– Ar minėdamas garbingą gimtadienį jaučiate, kad gyvenime jau padarėte tai, ką norėjote padaryti? O galbūt dar kažko trūksta?
– Aš nuolat kažką planuoju. Nuolat kažką kuriu. Tiesa, per daug į priekį nežvelgiu – strategija jau nebelabai tolima. Bet metams-dviem dar drįstu paplanuoti.
– Gal išduosite kokį įdomesnį atsvaros tašką?
– Dainuoti pradėjau dar būdamas vaikas, nuo 16 metų – dainuodamas restorane balsu uždirbau pirmuosius savo pinigus. 2013 metais bus lygiai 50 metų, kai aš scenoje. Ta proga planuoju ne vieną koncertą, jų tikrai bus nemažai.
– Galbūt ta proga jūsų gerbėjai sulauks ir naujo albumo pristatymo?
– Galbūt. Po truputį apie tai galvoju – renku dainas, pašnekinu pažįstamus autorius. Kiekvienai dainai reikia skirti nemažai dėmesio, neturiu tikslo visko padaryti per dieną. Šiuo metu dar klausomos mano pernai išleistos dainos, o kai surinksiu pakankamai naujų, pasirodys ir naujas albumas. Kartais visa tai užtrunka ir dvejus-trejus metus. Tai normalu.
– Esate Lietuvos estrados muzikos žvaigždė. Jūsų dainos visuomet skamba lietuviškai. Kaip vertinate jaunus atlikėjus, kurie vis dažniau pasirenka angliškus tekstus ir, panašu, nebevertina lietuviškų dainų?
– Man nesvarbu, kokia kalba dainuojama, man svarbiau, kad daina būtų gera. Kita vertus, dėl to truputį liūdna. Manau, kad mes neišnaudojame lietuviško kūrybinio potencialo. O jo tikrai yra, ir daug – tik reikia gerai paieškoti.
– Patikslinkite mintį, ką turite galvoje sakydamas „neišnaudojame kūrybinio potencialo“?
– Žmonių, kurie gali kurti, yra. Problema ta, kad jų niekas nepažįsta. O ir neieško. Talentingi dainininkai ir kiti atlikėjai dažniausiai gyvena savo siaurame katilėlyje, mažai domisi išore, neturi svarbių ir reikalingų ryšių. Be reikalo.
Mums nelabai sekasi kad ir toje pačioje „Eurovizijoje“. Atrasti tinkamą dainą – sunkus uždavinys. Niekas nežino, kas ta tikrai gera eurovizinė daina. Geros dainos formulę sunku prognozuoti.
– Ko palinkėtumėte pradedantiems kūrėjams?
– Pirmiausia – mokytis ir klausytis geros muzikos.
– O kas jums yra „gera muzika“?
– Kitaip tariant – teisinga muzika. Aš, pavyzdžiui, mokiausi iš džiazo klasikos. Bet, aišku, kiekviena karta turi savo pomėgių, savo muzikinį stilių. Svarbu atsirinkti.
– Turbūt kiekvienas, kalbėdamas apie Stasį Povilaitį, pasakytų: jis – visuomet švytintis, visuomet spinduliuoja optimizmą. Tai žmones užkrečia. Kur slypi jūsų pozityvumo paslaptis, kokia ta laimingo žmogaus formulė?
– Laimė – tai labai trumpalaikis, vos kelias sekundes trunkantis dalykas. Tokia formulė išvis neegzistuoja, o tie, kurie visuomet jaučiasi absoliučiai laimingi, turbūt yra visiški kvailiai. Mano optimizmas ir džiugesys nėra nuolatinis. Tačiau scenoje aš, kaip artistas, jo semiuosi iš savo klausytojų, gerbėjų. Tas ryšys yra labai svarbus.