Marilyn Monroe legenda gyva iki šių dienų, nors pačios aktorės tarp gyvųjų jau nėra pusė šimtmečio. Šiemet bus minimos 50-osios legendinės viliokės mirties metinės. Ji paslaptingai mirė jauna – vos 36 metų.
Ta proga sukurta kino juosta „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”. Juostos kūrėjai kviečia susipažinti su Marilyn be storo grimo sluoksnio ir Holivudo blizgesio – su tokia, kokia ji buvo iš tiesų: žavinga ir įspūdinga, bet čia pat ir trapi tarsi porcelianas.
XX amžiaus kino žvaigždė, Amerikos sekso simbolis ir popkultūros dievaitė Marilyn Monroe (tikrasis vardas Norma Jeane Mortenson) – moteris, kurios neįmanoma pamiršti.
Vis dėlto daugelis, išgirdę jos vardą, įsivaizduoja baltą vėjo pakeltą sijoną ir gimtadienio dainą tuomečiam JAV prezidentui Johnui F.Kennedy.
Lietuvių aktorė D. Michelevičiūtė, paklausta apie Marilyn, pirmiausia prisimena garsius filmus, kuriuose vaidino ši Holivudo žvaigždė.
„Džiaze tik merginos”, „Džentelmenai renkasi blondines”, miuziklai, filmai kaubojiška tema. Žinoma, daina prezidentui įspūdinga ir įsimintina. Tačiau ne mažiau man patinka „Džiaze tik merginos” Marilyn atliekama „I Wanna be Loved by You”.
Turiu kompaktinę plokštelę, kartais ją įsijungiu. Monroe balsas – puikus, aksominis. Ji buvo ne tik pribloškiamo prigimtinio grožio, bet ir didžiulio talento aktorė”, – pagyrų seksualiajai šviesiaplaukei negailėjo Dalia.
– Kokį Marilyn Monroe sukurtą vaidmenį jūs pati norėtumėte suvaidinti? – paklausiau lietuvės aktorės.
– Pirmiausia, matyt, reikėtų peržiūrėti visus filmus, kuriuose ji vaidino. Iš matytų man žaviausias atrodo filmas „Džiaze tik merginos”.
Marilyn Monroe ilgą laiką nebuvo mano minčių objektas, tad šiandien sunku vienareikšmiškai atsakyti.
– Ar pačios Marilyn Monroe įkūnijimas teatre arba kine galėtų būti kiekvienos šviesiaplaukės aktorės siekiamybė?
– Mums, aktoriams, visada labai įdomu prisiliesti prie žmonių legendų. Ypač masina tragiško likimo žvaigždės. Vis dėlto man Marilyn Monroe pirmiausia yra praeinančios šlovės simbolis.
Ji – pavyzdys, kaip šlovė gali palaužti, jei tai, ką mes darome, tampa svarbiausiu dalyku.
Visų mūsų prigimtis yra pažeidžiama, mes visi linkę į paslydimus. Nesuvaldyta aistra, priklausomybė, mėgavimasis netinkamais dalykais gali nuvesti į pražūtį.
Jei žmogus neturi amžinos konstantos – Dievo, lengva apsigauti nuo išorinio blizgesio. Žvaigždė neatsiejama nuo didelių honorarų, pasaulinės šlovės. O ką mes su ja darome?
Mane žavi tos Holivudo garsenybės, kurios gaudamos solidžius honorarus daug aukoja labdarai. Ir tai daro iš širdies. Kiek daug aukojančiųjų, mums parodė atominės elektrinės Japonijoje avarija.
Sau ir kitiems linkiu už žėrinčios tuštybių mugės pamatyti ir vargstantį žmogų. Jis visada yra šalia mūsų, ne tik per Kalėdų akcijas. Ištikimai kasdien kam nors įsipareigoti yra kur kas sunkiau.
Dažnai galvoju apie Marilyn likimą. Kiekviena mirtis yra apgauta paslapties, mes niekada nesužinosime jos širdies gelmių melodijos, ką ji jautė tą akimirką.
Šiemet minėsime Marilyn Monroe mirties 50-metį, tai paskatino vėl iš naujo apsvarstyti jos gyvenimą. Kas ir kodėl įvyko – ne taip svarbu. Daug svarbiau melstis už ją, kad Dievas būtų jai gailestingas.
Jei koks režisierius kurtų spektaklį ir man pasiūlytų Monroe vaidmenį, be jokios abejonės, sutikčiau. Jei viskas būtų priimtina, man tai būtų labai įdomi patirtis. Norėčiau, linkėčiau sau ir tikrai apsidžiaugčiau.
– Marilyn 1926-ųjų birželio 1 dieną gimė Los Andželo ligoninėje, buvo trečias vaikas šeimoje, o būdama devynerių metų motinos buvo išsiųsta į globos namus. Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Nuo pat mažų dienų buvau pratinama prie darbo. Kai iš Alytaus persikėlėme į mamytės gimtinę Anykščius, visos mano ir vyresniojo brolio vasaros bėgdavo Liudiškių kaime.
Mokėjau dirbti visus kaimo darbus, tik nepavykdavo pamelžti karvės – ji mane vis aptalžydavo uodega. Tačiau brolis mokėjo. (Juokiasi.)
Net jūrą pamačiau tik devintoje klasėje. Tačiau mano vaikystė buvo harmoninga ir graži. Neturėjau skaudžios patirties, kokią turėjo Marilyn.
Galbūt dėl to ji jautė tokį begalinį alkį meilei, kuris mus šiandien žavi. Ji visa savo esybe glaudėsi prie kiekvieno sutikto ieškodama meilės, buvo atvira meilės išgyvenimams.
– Savo tėvo – norvego Edwardo Mortensono – Holivudo žvaigždė niekada nepripažino, nes jos motiną Gladys jis paliko dar negimus dukteriai. Kokie jūsų santykiai su šeima?
– Mano tėveliai jau iškeliavę pas Viešpatį. Mamytė buvo gydytoja, tėvelis – muzikos mokytojas, grojo akordeonu. Artimesniu ryšiu džiaugiausi su motina. Žinoma, be galo mylėjau abu savo tėvus.
– 1942 metais ištekėjusi už Jameso Dougherty Marilyn gyveno pas anytą ir fabrike tvarkydavo lėktuvų detales bei tikrindavo parašiutus. Prisiminkite pirmąją savo meilę – ar bėgtumėte paskui mylimąjį į pasaulio kraštą?
– Taip, ji ištekėjo norėdama pabėgti iš namų. Meilė yra Dievo dovana, tačiau ji reikalauja aukų. Nežinau, kokia turėtų būti meilė, kad viską mesčiau.
Be to, net Marilyn Monroe tai nebuvo vienintelis motyvas. Manau, ji norėjo laisvo ir nepriklausomo gyvenimo, ne tik meilės.
– O kokie buvo pirmieji jūsų darbai, už kuriuos gavote pinigų?
– Turguje pardavinėjau močiutės sūrius, uogas. Džiaugiausi turėdama savo pinigų, už kuriuos galėjau pirkti ką tik noriu. Tuomet taupiau.
Kai studijavau filologiją, sovietmečiu siųsdavo į darbo ir poilsio stovyklas. Dirbau žirnelių fabrike. Už tą visos vasaros algą, pamenu, nusipirkau batukus. Labai moteriška. (Juokiasi.)
– 1945-aisiais armijos fotografas Davidas Conoveris Marilyn nufotografavo „Yank” žurnalui ir padrąsino ją imtis modelio darbo. Kas jus įkvėpė eiti aktorystės keliu?
– Mokykloje šokau pramoginius šokius ir labai norėjau gyvenimą sieti su šokiais. Tačiau dvejais metais vyresnis partneris įstojo į aukštąją mokyklą ir likau be poros.
Tuomet į Anykščius atvyko trys vyrai, režisūros studijas baigę Jono Vaitkaus auklėtiniai – Arvydas Navalinskas, Vytautas Germanavičius ir Raimondas Šilanskas.
Buvau sunkiai valdomas vaikas, padykusi, nuėjau į tą dramos būrelį. Pirmasis mano spektaklis buvo „Donaldas ir trys maži ančiukai”. Vaidinau trečią ančiuką.
Tada prasidėjo scenos gyvenimas. Apėmė didžiulis noras siekti aktorystės. Įstojau tik iš trečio karto. Buvo sunku, tačiau nesigailiu nieko. Džiaugiuosi, kad ši svajonė išsipildė.
– Modelių agentūroje Marilyn buvo pasakyta, kad ieškoma modelių šviesiais plaukais, iš brunetės ji tapo blondine. Ar dėl vaidmens sutiktumėte iš esmės pasikeisti?
– Viskas priklausytų nuo vaidmens. Teko vaidinti Jeanne d’Arc. Dėl tokio vaidmens sutikčiau net nusiskusti plikai, pasilaikyti pasninko. Jei būtų pasiūlytas be galo įdomus storulės vaidmuo... Pirmiausia man svarbu, ar personažas vertas tokių aukų.
Vis dėlto labai pagalvočiau, nes nesu linkusi eksperimentuoti su savo kūnu. Nežinau, koks didelis turi būti honoraras, kad sutikčiau keistis iš esmės.
– Su pirmuoju vyru Marilyn gyveno iki 1946-ųjų, kai nusprendė pradėti karjerą. Ko esate atsisakiusi, ką paaukojusi dėl karjeros?
– Nesakyčiau, kad tai – auka dėl karjeros, galbūt labiau pašaukimas, tačiau neturiu šeimos – gyvenu viena. Vis dėlto tai priimu kaip pašaukimo išgryninimą.
Yra žmonių, kurie suderina šeimą ir mėgstamą darbą, o man nepavyko. Galbūt tiesiog nesutikau žmogaus, su kuriuo norėčiau dalytis gyvenimu.
Darbas atėmė daug laiko, tačiau neįsivaizdavau savęs vien tik kaip šeimos žmogaus. Kiekvieno likimas skirtingas.
– Tuomet Monroe buvo dvidešimties. Kaip įsivaizdavote save būdama tokio amžiaus?
– Tada mokiausi Vilniaus universitete ir siekiau įstoti į aktorinį. Esu iš prigimties drovi, todėl nebūčiau taip drąsiai, bet kokia kaina kaip Marilyn siekusi karjeros sutikdama filmuotis, pozuoti nuoga.
Neįsivaizduoju, kad galėčiau paminti savo įsitikinimus.
– Pirmasis Marilyn vyras po skyrybų sakė, kad jos noras tapti žvaigžde sugriovė jųdviejų santuoką. Vėliau pats rašė apie buvusią žmoną, atskleidė pikantiškų jų gyvenimo detalių, o išgirdęs apie jos mirtį teištarė: „Man gaila.” Ar esate išgyvenusi asmeninių išdavysčių, nusivylimų?
– Kiekvienas išgyvename kokias nors netektis, atsiskyrimus, draugų atsuktą nugarą. Taip, esu tai patyrusi. Tačiau kiekvienas praradimas mus ugdo ir išgrynina.
Esu tikinti, tad ir tokiais atvejais brandinu save melsdamasi. Karštai meldžiuosi ir už tą žmogų, kuris įskaudino.
Praradimai – mūsų gyvenimo dalis, o tas gyvenimas ne visada darnus ir sklandus. Skiriasi žmonės, jų požiūriai, jų vertybės.
– Tačiau buvote įsimylėjusi?
– Žinoma. Man labai patinka prancūzų filosofo Gustave’o Thibono mintis: „Mylėjau, buvau mylimas ir ieškojau žmogaus jo pažaduose. Tai, ką tik vienas Dievas gali pažadėti.”
Mes visi mylėjome ir buvome mylimi. Sutinkame žmogų ir mums atrodo, kad jis išpildys tą pilnatvę, kurios norime. Tačiau ilgainiui gyvendamas supranti, kad pilnatvė yra tik su Dievu.
Labai gerbiu žmones, kurie kuria šeimas ir nusprendžia, pasižada eiti kartu, kad ir kaip būtų sunku.
Ta dviejų žmonių kelionė pasidalijant naštą – buities, rutinos, vaikų auklėjimo, materialinę – yra viso gyvenimo darbas. Jau geriau mylėti ir prarasti nei nemylėti, nes meilė mus praturtina.
Tačiau reikia neužmiršti, kad meilė visada reikalauja aukos. Mes dažniausiai meilę siejame su malonumais. Tai – ne meilė. Meilė – tai, kiek tave ugdo jausmas ir kiek pats paaukoji dėl ko nors.
Rytiečiai turi gražų ir teisingą pasakojimą. Vyrui atveda dvi gražias kaip dievaites moteris, ar moteriai – du nuostabius princus. Vienas jų žada suteikti viską, ko panorėsi, kitas sako: „Eime, aš tave išmokysiu meilės.” Ką mes rinktumės? Meilė yra nelengvas kelias.
– Kaip po nusivylimų, skaudžių išgyvenimų atsitiesti ir vėl patikėti meile, jausmais, nuoširdumu?
– Yra tik vienas kelias – tikėjimas. Tikėjimo negali nusipelnyti ar išsiugdyti – tai yra dovana. Man atsitiesti visada padeda malda.
Meldžiuosi ir už tą žmogų, kuris nuvylė. Dievas visada ateina padėti, malda visagalė, ji praplėšia dangų, mus brandina ir ugdo.
– 1946 metais Marilyn pasirašė pirmąjį kontraktą. Tačiau pirmieji jos vaidmenys nebuvo sėkmingi. Prisiminkite savo kelią į kino, teatro sceną, kokie buvo pirmieji jūsų vaidmenys?
– Mūsų kursas, kurį surinko Jonas Vaitkus, buvo labai įvairialypis. Pirmą kartą kartu studijavome ir aktoriai, ir režisieriai. Mano kurso draugai – aktoriai Rimantė Valiukaitė, Eglė Mikulionytė, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas.
Jau studijų metu galėjome dirbti su režisieriais ir vaidinti scenoje. Antrajame kurse J.Vaitkus mums leido vaidinti žiūrovams.
Pirmasis mano spektaklis buvo „Antosė ir varnėnas”, kur vaidinau Antosę, ir „Darkart apie tą patį”. Čia su E.Mikulionyte vaidinome senutes baleriną ir buvusią šokėją.
Tik baigusią studijas mane dirbti pakvietė Eimuntas Nekrošius – tai buvo vienas įdomiausių mano karjeros etapų. Paskui gyvenimas klostėsi įvairiai, buvo įdomesnių ir ramesnių periodų.
Kine įsimintiniausias mano vaidmuo – filme „Mėnulio Lietuva”. Kazachstane buvau pripažinta geriausia už tą vaidmenį. Nenuskridau tada pasiimti prizo. (Juokiasi.) Kine nieko didesnio ir nesu sukūrusi.
– 1947 m. Marilyn grįžo prie modelio darbo ir nusifotografavo nuoga, o 1952 m. pateko į skandalą, kai viena ankstesnių jos nuogos fotografijų buvo publikuota kalendoriuje. Vėliau ji teisinosi apsinuoginusi, nes neturėjusi pinigų buto nuomai.
Ar esate apsinuoginusi prieš fotoobjektyvą ar kino kamerą? Ar išdrįstumėte tai padaryti, kad pagerėtų gyvenimas, buitis, dėl pinigų?
– Sulaukiau daug gundymų, bet nesutikau. Manęs neįtikina argumentas, kad kūnas sensta ir daugiau tokios nebūsime. Ilgaamžiškumo receptą suprantu kitaip.
Mūsų kūnas yra trapus, turime susitaikyti su tuo ir mokytis oriai pasitikti senatvę, mirtį.
Bandyti karštligiškai išsaugoti savo grožį, kūno linijas kad ir fotografijose man nepriimtina. Ne čia yra amžinojo gyvenimo paslaptis. Netikiu tuo.
Dėl pinigų? Dabar manau, kad net ir būdama jauna nebūčiau sutikusi, net jei siūlytų didžiulius pinigus. Tačiau dabar man lengva sakyti, nes šiandien jau tikrai nebesutikčiau.
Kita vertus, jei mane įtikintų, kad to labai reikia siužetui, kad be nuogybės neįmanoma pasiekti norimo efekto, galbūt... Tačiau manau, kad menas turi kur kas daugiau priemonių.
Vis dėlto nesmerkiu nė vieno, kuris einu šiuo keliu. Kiekvienas elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama, kiekvienas turi savų motyvų, kurių mes nežinome.
– Po dar kelių sėkmingų ir nesėkmingų vaidmenų Marilyn įstojo į Kalifornijos universitetą studijuoti literatūros ir meno. Kokias studijas baigėte jūs?
– Lietuvos muzikos akademijos Teatro meno fakulteto Aktorinio meistriškumo katedroje baigiau vaidybą (Jono Vaitkaus kurse, 1992 m. – bakalauro, 1996 m. – vaidybos meno magistro studijas), 1994 m. – Vilniaus universitete lietuvių filologiją.
– 1950 m. Monroe nesėkmingai vaidino populiarumo nesulaukusiame televizijos seriale „Li’l Abner”. Jūs vaidinote Liusę seriale „Mano mylimas prieše”. Kur – kine ar seriale – dirbti sudėtingiau?
– Atrodo, kad tai – visiškai nepalyginami dalykai. Teatre mieliausia yra tai, kad iš karto, tą pačią akimirką, jauti žiūrovo reakciją. Kinas yra kaip konservai – atsidariau tą „Mėnulio Lietuvos” konservų dėžutę ir esu tokia pat, kokia buvau 1996-aisiais. Kine yra tikrumas.
Serialai... Labai linkėčiau, kad Lietuvoje jie būtų aukštesnio lygio. Norėtųsi įdomesnių dialogų, net ironijos, juodojo humoro. Skandinavai, britai, net amerikiečiai kuria puikius serialus, su nuostabiais siužetais, juos gali žiūrėti kaip filmus.
Lietuvoje justi darbo skuba, sunku pasiekti geresnę kokybę, nebanalų siužetą. Nesmerkiu kūrėjų, su mūsų lėšomis ir laiko stoka sunku pasiekti puikių rezultatų.
Seriale „Mano mylimas prieše” sutikau vaidinti, nes tuo metu nelabai ką dariau. (Juokiasi.) Dirbau savo darbą, palaikiau formą, įdėjau širdį, meilę. Tai – galimybė sutikti puikių žmonių, kurie lieka draugai, įkvepia naujiems darbams.
– Kažkuris aktorių yra pasakęs, kad serialuose vaidinama dėl atlygio, o teatre – dėl idėjos, moralinio pasitenkinimo?
– Gerai, kad šiuos du dalykus galime turėti. Geriau dirbti nei nedirbti.
– Pirmą kartą žurnalo viršeliui („Life”) Marilyn nusifotografavo 1952 m. balandį prie straipsnio apie liūdną savo vaikystę. Koks buvo pirmasis jūsų viršelis?
– Tai buvo žurnalo „Moksleivis” viršelis. Mane su šokių partneriu dar mokinę fotografavo Anykščiuose prie upės. (Juokiasi.) Buvau su raudona suknele.
Jau būdama aktorė fotografavausi „Stiliaus” žurnalui pas Vaidotą Grigą, įvaizdį tuomet kūrė Juozas Statkevičius, vilkėjau jo kurtą baltą suknelę. Buvo ir daugiau viršelių.
– Marilyn santykiai su beisbolo žaidėju Joe DiMaggio sulaukė didžiulio dėmesio, buvo aptarinėjama tiek Marilyn vaidyba, tiek apranga. Ar buvo jūsų gyvenime momentų, kai jautėtės lyg po didinamuoju stiklu?
– Man labai gerai pavyksta maskuotis iki šiol, o paparacai vaikosi tuos, kurie daug būna viešumoje, kurie viešina kiekvieną savo žingsnį. Jie patys renkasi tokį gyvenimą.
– Sėkmingiausi Marilyn filmai, kuriuose ji vaidino „kvailą blondinę” – „Džentelmenai renkasi blondines” (1953 m.), „Kaip ištekėti už milijonieriaus?” (1953 m.). Už vaidmenį filme „Džiaze tik merginos” (1959 m.) Marilyn gavo Auksinio gaublio apdovanojimą. Koks apdovanojimas jums vertingiausias?
– Man mieliausias pirmasis apdovanojimas, kai buvau išrinkta 1993–1994 metų sezono geriausia aktore už mergaitės, komandoro vaidmenį Aleksandro Puškino „Mažosiose tragedijose (Mocartas ir Saljeris. Don Žuanas. Maras)”, kurias režisavo E.Nekrošius.
Tądien laimė stabtelėjo ties manimi. Žinia buvo pribloškiama, ilgai gyvenau tuo džiaugsmu.
Labai brangus ir 1998 m. gautas geriausios aktorės apdovanojimas už Angelės vaidmenį Gyčio Lukšo filme „Mėnulio Lietuva” tarptautiniame Eurazijos kino festivalyje Almatoje, Kazachstane. Turiu krištolo luitą su vario žirgu – prizą.
Tačiau mane be galo džiugina ir paprastas mokyklų organizuoto projekto „Drąsinkime Lietuvos ateitį” diplomas. Moksleiviai mane išrinko garbės nare, tai – neįkainojama.
– 1953 m. Monroe pradėjo filmuotis kartu su Franku Sinatra, tačiau vieną dieną ji tiesiog neatvyko į aikštelę ir jos darbo sutartis buvo nutraukta. 1954-aisiais ji ištekėjo už J.DiMaggio ir išvyko į Japoniją. „Dabar mano pagrindinis darbas – santuoka”, – sakė ji. Dėl ko jūs ryžtumėtės atsisakyti teatro scenos?
– Scenos atsisakyčiau, jei tokia būtų Dievo valia, kitas pašaukimas. Kas tai galėtų būti, nenoriu įvardyti.
Jei beprotiškai įsimylėčiau? Dėl vyro? Palikime tai Aukščiausiojo valiai. Tegul viskas, kas įvyksta, būna jo dovana.
– Niujorke Marilyn filmuojantis vienoje iš scenų, pro šalį pravažiavęs metro sukėlė vėją, kuris pakėlė aktorei sijoną. Tuo metu padarytos nuotraukos sutuoktiniui labai nepatiko. Pora išsiskyrė po dviejų savaičių tais pačiais 1954-aisiais. Ar esate sulaukusi priekaištų, nepritarimo dėl to, ką darėte scenoje?
– Būna, kad ne taip pasirenki. Tuomet turi išsrėbti tą košę. Tačiau kritika man patinka, ji padeda tobulėti. Aš skatinu žmones geriau išsakyti pastabas nei liaupses. Žinoma, pagyrimai malonūs. Tačiau nei priekaištų, nei įžeidimų nesu sulaukusi.
Niekada neskaitau internetinių komentarų, kuriuose žmonės anonimiškai pila srutas. Turime atsakyti už savo žodį – ką nors teigdami pasirašykime savo vardu ir pavarde.
– Vis dėlto J.DiMaggio buvo vyras, kuris surengė Marilyn laidotuves ir 20 metų ant jos kapo tris kartus per savaitę nunešdavo po šešias rožes. Jis niekada viešai neskelbė Marilyn gyvenimo detalių ir neaptarinėjo jų santykių. Kokių žygių įsimylėję vyrai, gerbėjai yra ėmęsi dėl jūsų?
– (Juokiasi.) Tai – paslaptis. Tegul vyrai patys lavina vaizduotę, neišduokime jiems paslapčių. Tegul stengiasi dėl mylimų moterų.
Labiausiai nustebina vaikai. Kartą į spektaklį „Pepė Ilgakojinė” buvau pasikvietusi kaimo vaikučių, jų atvažiavo pilnas autobusas. Vaikai man įteikė didžiulį nupieštą medį su linkėjimais.
Būna, kad kas nors padovanoja kelionę. Tuomet ir aš noriu jam padovanoti kelionę. Kvepalų? Nesu gavusi. Gauti gėlių – labai malonu.
– Koks vyras galėtų užkariauti jūsų širdį?
– Neturiu jokių standartų. Jei myli žmogų, myli bet kokį, tokį, koks jis yra. Mane žavi subtilūs vyrai, turintys delikatų humoro jausmą, dosnūs.
Vienas jėzuitas yra pasakęs, kad moterims negali uždrausti trijų dalykų: gimdyti, puoštis ir šnekėti. Kai vyras nebando to daryti, viskas yra puiku.
– 1956-aisiais Marilyn ištekėjo trečią kartą. Jos vyru tapo dramaturgas Arthuras Milleris. Prieš santuoką krikščionė Marilyn perėjo į judaizmą. Pora išsiskyrė 1961-aisiais. Ką religija, tikėjimas reiškia jums?
– Man tikėjimas yra egzistencinė būtinybė. Esu praktikuojanti katalikė. Dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė man yra didžiausios dovanos.
Tai mane stiprina, palaiko, ieškau gyvojo santykio su Dievu, stengiuosi jį pažinti. Religija dabar yra mano pagrindinis domėjimosi objektas.
Augau religingoje šeimoje. Tačiau gyvąjį Dievą sutinkame tuomet, kai pradedame jo ieškoti. Jis laukia mūsų. Meilę mes dažnai suprantame kaip jausmus.
Tačiau meilė yra valios aktas, mes apsisprendžiame pasakyti Dievui „taip” ir tada gauname tą dovaną. Nereikia pavargti ieškoti.
– Ko niekada nedarytumėte dėl kito žmogaus užgaidų?
– Užgaida užgaidai nelygu. Jei ji neprisideda prie gėrio pasaulyje, veda į blogį, nedaryčiau. Užgaidos negali prasilenkti su mano moralinėmis vertybėmis, įsitikinimais.
– 1962 m. Monroe visus šokiravo prezidento Johno F.Kennedy 44-ojo gimtadienio šventėje, kuri buvo transliuojama per televiziją, sudainavusi „su gimimo diena, ponas prezidente”. Tuo metu sklido gandai, kad Marilyn turėjo romaną su Johnu ar su jo broliu Robertu, arba su abiem. Jos itin prigludusi ilga suknelė buvo sukurta specialiai jai dizainerio Jeano Louiso. Kalbama, kad po suknele Marilyn nevilkėjo nieko. 1999 m. aukcione ši sekso simboliu tapusi suknelė buvo parduota už 1,26 mln. JAV dolerių.
Šiandien jūs dėvite Marilyn Monroe stiliaus suknelę, kurią sukūrė dizaineris Giedrius Paulauskas. Ką moteriai reiškia drabužis, kiek jis įpareigoja ar padaro jus seksualesnę?
– Drabužis yra neatsiejama mūsų dalis. Jis parodo ir mūsų santykį su kitais žmonėmis, su savimi. Jei matome atvirus drabužius, kurie provokuoja, ir sulaukiame provokuojamos kitų reakcijos.
Siekdami santūrumo taip pat rengiamės kitaip. Kartą vienai jaunai dizainerei pasiguodžiau, kad labai tingiu puoštis. „Dalyte, juk ne dėl savęs, dėl žmonių”, – pasakė man ji.
Toks prioritetas skatina atkreipti daugiau dėmesio. Tačiau nuolat skubėdami neskiriame aprangai tiek dėmesio, kiek galbūt norėtųsi ar galėtume.
Šią Giedriaus sukurtą suknelę galiu apibūdinti dviem žodžiais: „Tobulas paprastumas.” Arba – „Minimalus rafinuotumas.” Dar – „Subtili elegancija.” Ar norėčiau ją turėti savo spintoje? Taip!
– Ar jūsų spintoje – daug dizainerių kūrinių?
– Jų yra. Jei vardas – kokybės ženklas, man jis svarbus. Turiu Seržo Gandžumiano, Juozo Statkevičiaus, Irinos Kožutovos, Sandros Straukaitės ir kitų sukurtų drabužių. Fotosesijoje esu pozavusi su Ramunės Piekautaitės kurtais rūbais.
Visada tariuosi su dizainere Kristina Mališauskiene. Ji – ir mano draugė, ir patarėja, ir spektaklių drabužių autorė.
Man labai patinka lietuvių dizainerių darbai. Teatre teko dirbti su Juozu – jis nuostabus, turintis išskirtinį sugebėjimą išryškinti moteriškumą, paslėpti trūkumus, pabrėžti privalumus.
– Marilyn Monroe mirė 1962 m. rugpjūčio 5-ąją. Viena mirties priežasčių – norėdama nusižudyti perdozavo narkotikų. Paskutiniai jos gyvenimo metai buvo pilni nusivylimų ir liūdesio. Ar dažnai jus aplanko liūdesys, abejonės?
– Liūdesys – neatsiejama gyvenimo dalis, negalime nuolat euforiškai džiaugtis. Džiaugsmas man – ne psichologinė būsena, o sielos nuostata.
Tuomet ir nepuolame į neviltį. Meldžiu Dievo, kad nebaigčiau kaip Marilyn Monroe.
– Kaip vaduojatės iš tokios sielos būsenos?
– Liūdesį reikia priimti, išgyventi, išbūti. Jei nesipriešiname jam, jis praeina. Visada džiaugtis negalima, rimtis, liūdesys mus brandina.