— Ar vesdamas “Lietuvos tūkstantmečio vaikus” pats sužinote daug naujų dalykų?
— Nemažai, bet per laidą nėra laiko gilintis. Kol Vaida Genytė pateikia klausimus, aš užkulisiuose paprastai galvoju, ką sakysiu išėjęs į eterį.
Pasitaiko, kad pažiūriu laidą per televizorių su savo vaikais. Tada tenka ir man pasukti galvą.
— Ar mokyklos laikais būtumėte ryžęsis dalyvauti tokioje viktorinoje?
— Manau, kad ne. Nebuvau visažinis ir mokslais nesidomėjau taip, kaip tai daro mūsų laidoje dalyvaujantys moksleiviai.
Nors mokiausi neblogai, dažniau praslysdavau ir geresnį įvertinimą gaudavau ne dėl žinių.
— O savo sūnus ar labai spausite prie mokslų?
— Be abejo. Vis dėlto pirmiausia žiūrėsiu, kam jie yra gabūs. Manęs niekas per daug nespaudė.
Paskutiniais mokslo metais per matematikos pamokas nieko nerašydavau — tiesiog sėdėdavau. Žinojau, kad nelaikysiu matematikos egzamino ir gyvenime man jos tikrai nereikės.
— Kuri sritis yra jūsų stiprioji pusė?
— Visada labiau linkau prie meno. Patiko muzika, dailė, sportas.
Nepasakyčiau, kad lietuvių literatūra buvo labai įdomi, bet irgi puikiai sekdavosi — net neperskaitęs kūrinio galėdavau diskutuoti su mokytoja.
Būdavo, paskaitydavau knygos pradžią, vidurį, pabaigą ir per pamoką laukdavau, kada galėsiu pasireikšti.
— Mokykloje buvote chuliganas?
— Ne. Tėvai mane išmokė gerbti vyresniuosius. Mokytojus — taip pat.
Vis dėlto buvau vėjavaikis ir šiek tiek padauža. Paprastai mano pokštai mokytojų nepykdydavo — visi smagiai iš jų pasijuokdavome.
— Kokią didžiausią šunybę mokytojui esate iškrėtęs?
— Iš spintos durų vyrių buvome išsukę medvaržčius. Klasės auklėtoja bandydama jas atidaryti prasiskėlė galvą. Dar buvome į kėdę prikišę adatėlių.
— Kaip prisimenate mokyklos metus?
— Prisiminimai — patys gražiausi. Pasiilgstu tų laikų.
Su bičiuliais buvome subūrę grupę, dalyvavome talentų šou ir mokykloje iškovojome pirmą vietą. Paskui dvejus metus iš eilės laimėjome tarpmokyklinį konkursą.
Mokytojai į mus atlaidžiau žiūrėdavo — jei nenueidavome į pamokas, pasakydavome, kad turėjome koncertą, ir jie tuo tikėdavo.
— Buvote dainininkas?
— 13 metų lankiau “Ąžuoliuko” chorą, tačiau nelaikau savęs dideliu dainininku, nes dainuoti chore — viena, o grupėje ar kaip solistui — visai kas kita.
Bet muzika mano gyvenime visada buvo svarbi. Žmona — šokėja, aš — dainuojantis. Mėgstame muzikos klausytis garsiai.
Vyresnysis mūsų sūnus šiemet pradėjo lankyti “Ąžuoliuko” muzikos mokyklą. Tenka jį nuvežti ir pasiimti — vėl lankausi ten, kur praleidau tiek daug metų.
— Per šeimos šventes pirmas pradedate traukti užstalės dainas?
— Priklauso nuo situacijos. Kai vedu vestuves, kartais atlieku dainas, kurioms tekstus esu parašęs pats.
Apskritai nelabai mėgstu vesti vestuvių. Daug geriau Kalėdų vakarėliai. Vestuvės — asmeniška šventė. Niekada nežinai, kokių žmonių ten sutiksi.
— Su buvusiais mokytojais palaikote ryšius?
— Susitikęs visada pasilabinu. Baigiau Salomėjos Nėries gimnaziją Vilniuje. Ji — pačiame miesto centre.
Todėl dažnai pro ją praeinu ir susitinku buvusius mokytojus. Tačiau artimesnių ryšių nepalaikome.
— Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
— Labiausiai patinka keliauti, nors pastaruoju metu, kai vaikai maži, kelionių sumažėjo.
Dar mėgstu sportą. Mokykloje buvau visai neprastas sportininkas. Sekdavosi ir futbolas, ir krepšinis, ir net kvadratas.
Dabar sportuoju mažiau, bet patinka rungtynes stebėti per televizorių.
— Kokią egzotiškiausią šalį esate aplankęs?
— Nesu kirtęs Europos ribų — įsimintiniausia mano kelionė buvo į Maltą. Tai — mano svajonių šalis, į kurią labai noriu nusivežti žmoną.
Ten pabuvojau, kai studijų metais su draugu keliavome traukiniais per visą Europą.
Iš pradžių važiavome iki Strasbūro, aplankėme draugę, o tada per visą Italiją — į Maltą. Ten praleidome savaitę.
Sužavėjo tos šalies klimatas, architektūra, kraštovaizdis.
Man patinka keliauti su kuprine ant pečių. Taip daug įdomiau nei būti viskuo aprūpintam.
— Prieš ateidamas į televiziją kelerius metus dirbote barmenu. Be problemų sumaišytumėte bet kokį kokteilį?
— Tai pasimiršta, bet šiuos dalykus neblogai išmanau. Darbas bare išmokė bendrauti, įgijau daug pažinčių, pradėjau suprasti muziką.
— Kaip pavyko prasimušti į televiziją tiesiog iš baro?
— Šeimos draugė prieš išvažiuodama gyventi į Paryžių turėjo ką nors rasti į LTV redaktoriaus vietą vietoj savęs.
Nuėjau, pakalbėjau su televizijos muzikos prodiuseriu Jonu Vilimu. Jam tiko, patiko ir pradėjome drauge dirbti.
AMŽIUS: 30 metų.
ZODIAKO ŽENKLAS: Šaulys.
ŠEIMA: žmona Dovilė (29 m.) —
kosmetologė, sūnūs Kajus (6 m.) ir
Pijus (2 m.).
IŠSILAVINIMAS: Vilniaus kolegijos kultūrinės veiklos administravimo bakalauras (2005 m.).
KARJERA: dirbo barmenu ir restorano projektų vadovu (2000—2005 m.). Nuo 2005 m. dirba LTV. Iš pradžių —
laidų redaktoriumi, dabar — ir “Lietuvos tūkstantmečio vaikų” vedėju.