Artėjant jubiliejui pagal asmens dokumentuose įrašytą gimimo dieną – sausio 20-ąją R.Tuminas jautėsi dvejopai: specialiai paankstinta gimimo data šįmet vyrą privertė priimti sveikinimus 60-mečio proga, nors jis mieliau būtų išvykęs į negyvenamą salą, kurioje jo nebūtų pasiekę jokie sveikinimai ir dovanos.
„Man labiau patinka tėvo iš baimės sukurta istorija apie mano amžių. Tegul mažytė legenda ir lieka”, – paslaptingai kalbėjo R.Tuminas. Jo paslaptį apie vaikystėje pakeistą gimimo datą dabar sužinojo visi.
Režisieriaus antroji žmona Inga Burneikaitė-Tuminienė (51 m.) savaip paminėjo vyro gimtadienį, kuris, paso duomenimis, virto jubiliejumi.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas R.Tuminas dabar dirba Maskvos akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovu, todėl šiuo metu gyvena Rusijos sostinėje.
Tad jo žmona, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė I.Burneikaitė-Tuminienė vyro jubiliejaus proga namuose puotavo su jųdviejų dukterimi Gabriele (28 m.), R.Tumino dukterimi Monika (36 m.) iš pirmosios santuokos ir trimis poros anūkais.
Tą vakarą žmona ir dukterys namuose užkandžiais ir saldumynais nukrovė stalą, pripylė taures šampano, o sveikinimus ir linkėjimus jubiliatui perdavė susisiekusios su juo telefonu.
„Rimas labai stengėsi išvengti šio gimtadienio. Jis mums iš anksto pasakė, kad jubiliejų nukels į vasarą.
Jis niekada nesureikšmino asmeninių švenčių, neturėjo tradicijos su savo vaikais švęsti gimtadienių.
Jeigu būdavau šalia ir paskatindavau arba padarydavau staigmeną, tada jis simboliškai paminėdavo sukaktį”, – pasakojo sutuoktinė.
I.Burneikaitei-Tuminienei atrodo, kad sutuoktinis ne pagal amžių jaučiasi energingas ir jaunatviškas, gal todėl nemėgsta švęsti gimimo dienos.
„Kiekvienas žmogus, kuriam sueina 30, 40, 50 ar 60 metų, pajunta tam tikrą ribą. Kiekvienas artėjant tai ribai apmąsto savo gyvenimą, išsigąsta, nenori pripažinti tos datos.
Todėl normalu, kad jautrūs žmonės nori išvengti sukakčių šventimo – nenori apie tai net galvoti”, – taip R.Tumino vengimą švęsti jubiliejų vertino jo žmona.
Kad žmona su dukterimis ir anūkais be jo surengė šventę, R.Tuminas vertino santūriai: „Labai gražu. Esu dėkingas namiškiams.”
Artimieji jubiliatui ruošiasi įteikti ir dovaną, kai jis kovo mėnesį iš Maskvos sugrįš į Vilnių.
„Žinoma, ne auksinį laikrodį nupirkau. (Juokiasi.) Dovanėlė – artima jo širdžiai, buitinio, pritaikomojo pobūdžio, bet ir intymi”, – paslapties neatskleidė Inga.
Auksinį laikrodį, planšetinį kompiuterį, parduotuvių čekių, krištolo dirbinių, du po kilogramą sveriančius sidabro luitus, įdomių knygų R.Tuminui įteikė kolegos ir teatro rėmėjai.
„Viso to man nereikėjo dėl to, kad jubiliejus apsunkina kitus žmones. Jis virsta sunkiu darbu ir jiems, ir man”, – sakė R.Tuminas.
Nors jis iš anksto vienai Rusijos naujienų agentūrai pranešė atsisakąs savo jubiliejaus iškilmių Maskvoje, sausio 20-ąją nuvykęs į darbą J.Vachtangovo teatre pasijuto apgautas.
Savo darbo kabinete R.Tuminas išvydo vaišėmis nukrautą stalą, o netrukus plūstelėjo sveikintojai su gėlėmis ir dovanomis.
R.Tumino tądien laukė dar kelios staigmenos – teatro fojė buvo atidaryta fotografijų, įamžinančių spektaklių repeticijas, paroda.
Meno vadovas net neįtarė, kad per kai kurias repeticijas buvo fotografuojamas, nes nebuvo matęs nuotraukų.
Vakare jubiliatas buvo pakviestas į jo vadovaujamų aktorių koncertą: „Nors nieko nekviečiau ir net tądien uždraudžiau į repertuarą įtraukti mano spektaklį, staiga teatre išvydau pilną salę teatro darbuotojų ir savo pažįstamų.”
Prieš koncertą R.Tuminui buvo perduotos aukščiausių Rusijos vadovų oficialios sveikinimų telegramos.
Nors R.Tuminas ginasi sulaukęs 60 metų, artėjant jubiliejui jis viešai prasitarė laukiąs nepaprastos dovanos – tos, kurios negalima nei padovanoti, nei nupirkti, nei atnešti. Tą dovaną jis įvardijo vienu žodžiu – meilė.
Tačiau žmonai tokios vyro užuominos nesukėlė audringos reakcijos: „Nežinau, apie ką jis kalbėjo. Nejaučiu jokio nerimo. Rimas – fantazuotojas.
Menininkas kartais pasako ką nors dėl to, kad jo mintys gražiai skamba, bet nebūtinai jis taip mano.”
Nors R.Tuminas nėra abejingas jį supančioms dailioms ir jaunesnėms moterims, I.Burneikaitė-Tuminienė nesiskundžia vyro dėmesio stoka.
„Rimas suranda laiko man, dukterims ir anūkams, sakyčiau, net jo neturėdamas. Jis labai rūpinasi šeima – duok Dieve, kad taip kiekvienas vyras rūpintųsi savo artimaisiais”, – tikino teatro režisieriaus žmona.
Vilnietė aktorė I.Burneikaitė-Tuminienė vyro Maskvos akademinio J.Vachtangovo teatro
meno vadovo R.Tumino gimtadienį atšventė jam nesant namuose.
Ar pasijaunina ir rusų estrados primadona?
■ Kiek Alai Pugačiovai metų? Šis pikantiškas klausimas užduodamas ir rusų estrados primadonai. Rusijos žiniasklaida atskleidė šeiminę primadonos paslaptį – papasakojo apie jos
tėvą Josifą Bendickį.
■ Kalbama, kad būtent šis buvęs žonglierius ir akrobatas yra paslaptingasis Alos tėvas. Esą
A.Pugačiovos tėvai – J.Bendickis ir Zinaida Odegova susipažino per karą kartu važinėdami
su artistų fronto brigada. Juodaplaukis, sportiškai sudėtas gražuolis merginų širdis gliaudė kaip riešutus. Įsimylėjo Josifą ir Zinaida. Bet jis buvo vedęs ir augino sūnų.
■ Todėl įsimylėjėliai pasimatydavo koncertinių kelionių po ligonines metu. Kai 1942-aisiais
Z.Odegova pastojo, kad įtarimo šešėlis nekristų ant mylimojo, skubiai susituokė su sunkiai sužeistu lakūnu.
■ Santuoka buvo įregistruota ligoninėje, bet lakūnas greitai mirė. Po kelių mėnesių Z.Odegovai gimė mergaitė, kuriai ji davė Alos vardą.
■ Bet atsirado žmonių, kurie J.Bendickio žmonai pranešė apie vyro nuotykius.
Ji pasiėmė sūnų ir išvažiavo į Almatą.
■ Josifas ir Zinaida kartu pagyveno keletą metų. Kai likimas juos išskyrė, Z.Odegova ištekėjo už Boriso Pugačiovo, kuris Alai davė savo pavardę.
■ Jei šis pasakojimas – tiesa, tuomet Ala gimė ne 1949-aisiais, o šešeriais metais anksčiau. Vadinasi, estrados primadonai dabar turėtų būti 68-eri, o ne 62-eji, kaip skelbia oficiali biografija.