— Jūsų kolegos juokiasi, kad net atostogaujate darbe. Negalite be jo gyventi?
— Iš tiesų neseniai atostogas leidau darbe. Dabar rašau filmo “Misija — Sibiras” scenarijų, o rengdamas laidas neturiu laiko prie jo prisėsti.
Todėl ir tenka aukoti laisvalaikį. Bendradarbiai pasišaipo, kad niekur kitur taip turiningai nepraleisčiau atostogų kaip darbe su mylimais kolegomis.
— Su ekspedicijos “Misija — Sibiras” dalyviais pastarąją vasarą važiavote į Tadžikiją. Norėjote pamatyti šalį ar iš tiesų jums rūpi išsaugoti lietuvių tremtinių kapus?
— Kadangi pats ne tik rengiu naujienas, bet ir filmuoju, dažnai laimiu kovą, kai sprendžiama, ką vežtis į panašias ekspedicijas. Juk pigiau imti “du viename” nei du žmones.
Todėl teko būti iš tiesų egzotiškose komandiruotėse. Pavyzdžiui, Irake ar Afganistane.
Man buvo įdomu pamatyti, ką veikia ekspedicijos “Misija — Sibiras” dalyviai. O Tadžikijos tikrai nemačiau. Mačiau tik kapus. Vakarais užsimerkęs regėdavau kryžius, nes per kameros ieškiklį visą dieną tik juos ir matydavau.
— Misijos dalyviai juokavo, kad filmuodamas sugebėdavote dar ir kastuvu dirbti.
— Nenorėjau jaustis kaip išskirtinis veltėdis. Tie žmonės iš tiesų turėjo nemažai darbo tvarkydami kapus, todėl aš kiek pafilmuodavau ir puldavau jiems padėti.
— Kriminalines naujienas LNK televizijoje rengiate šešioliktus metus. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
— Tuometis LNK generalinis direktorius Aurelijus Silkinis kartą mane pasikvietė ir paklausė, ar galėčiau ir norėčiau jas rengti. Paklausiau: ar galiu rinktis? Jis atsakė, kad ne.
Iš pradžių tai lyg ir turėjo būti laikinas darbas, bet nieko nėra amžinesnio už laikinumą.
Visada siekiau dirbti žiniose, nes manau, kad čia žurnalistas labiausiai atsi-
skleidžia. Naujiena man yra artimesnis žanras nei publicistika.
Žinių tarnyboje visada esi įvykių sūkuryje — nereikia krapštytis prie senos aprašytos istorijos, ieškant naujų kampų.
Man keistas klausimas, kaip per tiek laiko neatsibodo rengti kriminalinių naujienų. Juk niekas to neklausia sporto žurnalisto ar orų pranešėjo.
Kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau patirties įgyji, atsiranda ryšių, imi geriau suvokti situaciją, greičiau orientuojiesi ir jauti pranašumą prieš konkurentus. Viską mesti ir pradėti nuo nulio būtų tiesiog kvaila.
— Sakoma, kad sužeistus ar sunkiai sergančius žmones dažnai matančių gydytojų širdis ilgainiui surambėja. O jūs ar dar jautriai reaguojate į šiurpą keliančius įvykius?
— Iš tiesų laikui bėgant atsikratai begalinio jautrumo. Kai pradėjau rengti kriminalines naujienas, buvo nejauku žiūrėti į mirusį žmogų. Tokių vaizdų vengdavau net per televizorių. Bet tai praėjo.
Vis dėlto žiaurūs vaizdai sukrečia, ypač jei tenka filmuoti avariją, per kurią nukentėjo vaikas. Tokius įvykius ilgai prisimenu.
Bet niekada nesapnuoju darbo, gal dėl to iki šiol ir nepasimaišė protas.
— Ar šiurpstate nuo to, kas vyksta Lietuvoje?
— Lietuvoje nieko šiurpaus nebevyksta, jei lyginsime su tuo, kas dėdavosi prieš 15 metų, kai siautėjo “Vilniaus brigada”, “tulpiniai”, “gaidjurginiai”, “daktariniai”, kai tos gaujos kasdien gatvėse sprogdindavo ar šaudydavo.
Dabar daugiausia buitinių žmogžudysčių, kai prisigėręs brolis nužudo brolį, žmona — vyrą, sūnus — tėvą.
— Kodėl visame pasaulyje kriminalinės naujienos yra žiūrimiausios ir skaitomiausios?
— Tai yra logiška, nes žmonės nori žinoti, kas vyksta aplinkui. Jei jie pro langą mato, kad kaukdami lekia ugniagesių automobiliai, nori žinoti, kas nutiko. Tai — natūralus žmogaus poreikis žinoti, ar saugu išeiti į lauką.
Mes rodome ne vien kriminalines naujienas tiesiogine prasme. Rodome ir gaisrus, ir eismo įvykius, ir nelaimes vandenyje ar darbe.
Man nepatinka stereotipas, kad kriminalinės naujienos — vien blogos. Juk galima vertinti ir priešingai. Nuteisė žudiką, pagavo nusikaltėlį, kažkas išgelbėjo skęstantį žmogų. Tai — geros naujienos.
Kai parodai, kas nutinka, jei žiemą važinėji plikomis padangomis ar vairuoji išgėręs, — tai prevencija. Juk gerai įspėti, kad siaučia telefoniniai sukčiai, nes rytoj jie gali paskambinti tau ar tavo tėvams ir išvilioti pinigų.
Manau, būtina apie tai kalbėti. Smagu, kad kam nors galime padėti.
— Pats esate pavyzdingas vairuotojas?
— Kolegos iš laidos “Ne vienas kelyje” kadaise darė eksperimentą — užklijavo mano automobilio spidometrą ir paprašė vadovaujantis nuojauta mieste važiuoti 50 km per val. greičiu, už miesto — 90 km per val., greitkelyje — 110 km per val. Leistiną greitį visur viršijau mažiausiai 10 km per val., o mieste — net 30 km per val.
Bet aš tikrai nevairuoju išgėręs, rodau posūkio signalą, visada seguosi saugos diržą. Jį turi prisisegti visi, kurie sėdi mano mašinoje, ir nesvarbu, važiuoja priekyje ar gale.
Paisau įstatymų ir jų nepažeidžiu. Stengiuosi būti mandagus vairuotojas, o vaikščiodamas segėti atšvaitus.
— Vienas jūsų pomėgių — kolekcionuoti kaukoles. Ar didelė jūsų kolekcija?
— Nevadinčiau jos rimta kolekcija — turiu gal 10. Tai — ne tikros, o žaislinės kaukolės.
Viskas prasidėjo netyčia, kai sūnus kartą iš Legolando parvežė lauktuvių žaislinę kaukolę. Paskui ir kitų draugų prašydavau tokių lauktuvių ar pats parsiveždavau iš kelionių.
Gailiuosi, kad Afganistane pagailėjau 30 dolerių ir iš ten neparsivežiau kaukolės kompaktinėms plokštelėms laikyti.
— Pastaruosius šešerius metus reguliariai žaidžiate tenisą. Koks žaidėjas esate?
— Prastas. Nelaimėjau jokio turnyro ir jokio prizo, man tiesiog patinka žaisti. Mėgaujuosi pačiu sportu, o ne rezultatais.
Niekada neturiu problemų dėl partnerio, nes tenisą žaidžia ir brolis, ir sūnus, ir pusbrolis, ir uošvis, ir daugybė kolegų: Žinių tarnybos vadovas Rolandas Agintas, sporto naujienų redaktorius Tomas Langvinis, žinių vedėja Lina Kairytė.
— Vyresnysis jūsų brolis Audrius Matonis yra LTV Žinių tarnybos vadovas. Ar susitikę kalbatės tik apie darbą?
— Turbūt su broliu esame nuobodūs pašnekovai aplinkiniams, nes jiems dažniausiai nelabai įdomūs televizijos užkulisių niuansai, o mes galime valandų valandas apie tai diskutuoti.
Su broliu esame kolegos, o ne konkurentai, bet, žinoma, vienas kitam niekada nenutekintume slaptos informacijos.
— Kaip kriminalinių naujienų redaktorius turbūt labiausiai mėgstate detektyvus?
— Tai žanras, kurio visiškai nemėgstu — nei detektyvinių knygų, nei filmų. Skaitau kitokio pobūdžio literatūrą, nors sunku apibūdinti, apie ką ji. Bet tai — tikrai ne meilės romanai.
— Sunku patikėti, kad rimtų kriminalinių naujienų redaktorius kas savaitę dar lankosi ir šokių studijoje.
— Po dvejų metų derybų su žmona šiaip ne taip pasidaviau įkalbinėjimams nueiti ir taip jau šoku šeštus metus.
Šokti pasirodė ne taip sunku — žingsnis į dešinę, žingsnis į kairę, žingsnis pirmyn, žingsnis atgal — ir visas šokis.
Kartą man siūlė dalyvauti televizijos šokių projekte, bet atsisakiau, nes šoku tik todėl, kad būčiau partneris savo žmonai. Visai nenorėčiau, kad ji šoktų su kitu “diedu”.
Šokis, kaip ir tenisas, turi vieną svarbią ypatybę — tuo užsiimdamas negali galvoti apie nieką daugiau, nes susipins kojos ar nepataikysi į kamuoliuką. Todėl tai — gera atgaiva po darbo.
J.Matonio dosjė:
AMŽIUS: 44 metai.
ZODIAKO ŽENKLAS: Svarstyklės.
ŠEIMA: žmona Rūta (41 m.) baigė kraštovaizdžio architektūrą, dirba Vilniaus miesto savivaldybėje. Sūnus Laurynas (18 m.).
IŠSILAVINIMAS: Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas (1993 m.).
KARJERA: LTV (1990—1995 m.) dirbo administratoriumi, Vaikų ir jaunimo redakcijos redaktoriumi. LNK (nuo 1995 m.) iš pradžių dirbo savaitinės publicistikos laidos “Monitorius” redaktoriumi, nuo 1996 m. — kriminalinių naujienų redaktorius.