Pernai lapkričio 10-ąją jubiliejų atšventęs rašytojas ir žurnalistas A.Čekuolis tapo vienu seniausių televizijos laidų vedėjų pasaulyje, o Lietuvoje buvo pripažintas 2011 metų patraukliausiu ekrano veidu.
Už tai, kad gali dirbti ir nesirūpinti buitimi, A.Čekuolis dėkingas antrajai žmonai Editai, su kuria šeimą sukūrė prieš 14 metų.
„Pažįstu tą A.Čekuolį, kurio kiti nepažįsta”, – pašnibždėjo Edita.
– Kiek žmona prisidėjo prie vyro šlovės?
Edita: Mes tik tame pačiame avilyje gyvename, prie vienas kito šlovės neprisidedame.
Algimantas: Edita dėsto psichologiją, tačiau pagrindinis jos darbas – būti Čekuoliene.
– Ar žmona turi kokios nors įtakos jūsų veiklai?
Algimantas: Ji – labai įtakinga. Turiu žinoti, kad jai patiks, kaip aš dirbu, ir darbo rezultatas. Edita – mano pagrindinis žiūrovas ir skaitytojas.
– Ar ji leidžia jums nusimesti buities rūpesčius?
Algimantas: Ne tik leidžia, bet ir atima iš manęs visus buities darbus. Ji man net neleidžia pačiam išsivirti arbatos. Anądien sėdžiu prie kompiuterio ir naršau pasaulio naujienas. Staiga girdžiu balsą: ar žaliosios, ar raudonosios, ar juodosios arbatos?
Edita: O jis sako: mėlynos!
Algimantas: Vakarop vėl stengiuosi netrukdyti žmonos. Tyliai įslenku į virtuvę. Sėdu prie stalo valgyti per pietus kepto ir jau atšalusio kotleto.
Pasigirsta šauksmas: „Ką darai? Kodėl kotletas nepašildytas? Kur kopūstai? Kodėl be padažo?” Kol pilu į taurę vyno, ji pašildo kotletus.
Ji okupuoja ir tokią sritį kaip bankas. Kadangi pirmoji išmoko naudotis elektronine bankininkyste, aš jos dažnai klausiu: kiek turime pinigų? Kas man nesumokėjo honoraro?
– Kokia jūsų darnių santykių paslaptis?
Algimantas: Jūsų klausimas daug rimtesnis, negu pačiai atrodo. Jūs turbūt tikite beprotiška meile? Ta meilė teoriškai trunka trejus ketverius metus. Kai kuriems – aštuonerius.
Yra porų, kurios tvirtina, kad meilė trunka visą gyvenimą. Aš tuo abejoju. Po tam tikro laiko aplanko kitas meilės pakaitalas – draugystė.
Į šią sąvoką telpa mokėjimas susikalbėti, bendri tikslai ir, nebijau pasakyti, – naudingumas vienas kitam.
Šeimoje jaučiuosi ramus. Man nereikia rūpintis grindų šlavimu, maisto ruošimu. Jei šeštadienio rytą žmonos nėra namuose, vadinasi, ji išėjo į turgų. Pietums bus mėsos ar žuvies.
– Šį etapą vadinate draugyste?
Edita: Komercija. (Juokiasi.) O jeigu rimtai – kasdienybe.
Algimantas: Nėra taip, kad ketverius metus truko meilė, paskui prasidėjo draugystė, reikalingumas vienas kitam. Visa tai eina drauge.
– Tuokėtės turėdami po du vaikus iš pirmų santuokų. Ar buvo lengva priimti sprendimą?
Edita: Mus apvesdino vaikai. Algimanto sūnus Justinas patarė: vesk, tėvai, tą psichologę. Jis mus nuvežė į Santuokų rūmus.
Algimantas: Sūnus matė, kad mano akys dega.
– Kur susipažinote?
Algimantas: Kelionėje. Aš buvau vadovas, o ji – keleivė.
Edita: Aš negėriau alaus, o sustojus Čekijos sostinėje Prahoje Algis nuvedė į alaus restoraną. Jam sakau: nemėgstu alaus. Bet jis neatlyžo – išmokysiu jus gerti alų, o jūs papasakosite apie psichologiją.
– Kodėl būtent ši bendrakeleivė krito į akį?
Edita: „Lietuvos rytas” kaltas. (Juokiasi.)
Algimantas: Jausmai užsimezgė nuo naudingumo. Tuo metu „Lietuvos rytui” rašydavau gyvenimiškomis temomis. Tąkart turėjau pasvarstyti apie atostogų romaną.
Kai sužinojau, kad viena autobuso keleivių yra psichologė, paprašiau jos: „Ponia, gal galite pasakyti, kaip pradėti rašinį apie atostogų romaną?”
Ji man padiktavo kone visą straipsnį – aš užsirašinėjau. Tai buvo pirmas kartas, kai man žurnalistikoje ar literatūroje kas nors padėjo. Dažniausiai kitiems padedu.
Edita: Aš jį tiesiog pribloškiau savo sąmojingumu. Bet kai jis atsipeikėjo, jau buvo vedęs.
– Ar greitai susituokėte?
Edita: Kartu rašėme straipsnius maždaug metus.
Algimantas: Edita netgi pradėjo lankyti mano paskaitas apie derybų meną Vilniaus universitete. Atsisėsdavo pirmoje eilėje.
Buvo ir dar viena pretendentė į mano širdį – Konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) studentė. Abi sėdėdavo pirmoje eilėje ir viena į kitą šnairuodavo.
Edita: Nežinojau, kad ji jus atakavo. Aš į ją nešnairavau.
Algimantas: Kai pajutau tos studentės bandymą paimti mane už rankos, pasakiau: „Aš tave supažindinsiu su savo sūnumi.” Daugiau ji nebelankė mano paskaitų.
– Ir dėl gerbėjos stengėtės nuslėpti savo vestuves?
Edita: Apie mūsų vestuves nė šuo nesulojo dėl to, kad susituokėme gruodžio 24 dieną. Kūčių dieną visi rūpinosi silkėmis, o mes nuėjome į Santuokų rūmus. Tądien, be mūsų, niekas daugiau nesituokė. Santuoką įregistravome vedėjo kabinete.
Santuokos liudininkai buvo Algimanto sūnus Justinas ir mano duktė Monika. Po to su Algimantu nuėjome pas jo brolį gydytoją Vytį švęsti Kūčių. Tą vakarą niekas nesužinojo, kad mes susituokėme.
Antrąją Kalėdų dieną pakvietėme artimuosius į savo namus ir pareiškėme, kad sukūrėme šeimą.
– Nors jau prabėgo nemažai laiko nuo vestuvių, išduokite, kaip Algimantas pasipiršo?
Edita: Pakvietė vakarienės į netoli savo namų esantį restoraną. Netikėtai paklausė, ar man patinka jo pavardė? „Patinka”, – pasakiau. O jis tęsė: „Ar nenorėtumėte pakeisti savosios?” Netekau žado. Atsakiau, kad pasakysiu poryt.
Algimantas: Edita dvi dienas pasibrangino ir sutiko tekėti.
– Ar minite vestuvių metines?
Edita: Visada. Per Kūčias į mūsų namus susirenka vaikai su šeimomis. Pirmiausia geriame šampaną ir visi žino, dėl ko. O paskui nutaisome rimtus veidus ir ruošiame Kūčių stalą.
– Ar jūsų vaikai iš pirmų santuokų bendrauja tarpusavyje?
Edita: Ne tik vaikai, bet ir anūkai, kurių turime po du, bendrauja.
Italijoje gyvenančios mano dukters sūnui septynmečiam Alessandro Algimantas – tobulas senelis. Mokykloje jis pasakoja, kad senelis jaunystėje buvo jūreivis, o dabar jodinėja ant dramblių. Mokytoja išsikvietė motiną dėl to, kad sūnus fantazuoja. Bet motina patvirtino, kad Alessandro sako tiesą.
– Kokių klaidų nekartojate iš buvusių savo santuokų?
Edita: Visų. Manau, tai buvo elgesio klaidos. Algis mane išmokė nesidomėti tuo, kas manęs neliečia. Moterys mėgsta klausti – o kaip buvusi žmona ką nors darydavo? Šito aš neklausinėju. Gerbiame vienas kito praeitį ir nieko blogo nekalbame apie mūsų buvusius sutuoktinius.
Algimantas: Jeigu praeityje ilgą laiką gyvenai su kita ar kitu, esi irgi atsakingas už tuos santykius.
Mes saugome vienas kito privatumą. Aš neužeinu į Editos kambarį nepasibeldęs. Stengiuosi neužeiti į miegamąjį, kai ji rengiasi. Nėra juokingiau už moterį ar vyrą su apatiniais.
Edita: Santykių nenorime suprastinti iki vulgarybių. Negi manote, jeigu esame pora, tai galime daryti, ką norime?
– Jūsų bendravimas pagrįstas taisyklėmis. Netgi vienas į kitą kreipiatės „jūs”.
Algimantas: Tai – mano šeimos tradicijos. Mes į tėvus kreipdavomės „jūs”. Mūsų vaikai į mus – „tu”. Kadangi esame nudegę sparnus su pirmomis vedybomis, norime apsisaugoti nuo kritimo į duobes. Juk žiauriai skamba: „Eik tu š...”, o „Eikite jūs š...” nesakysi.
– Kaip pradedate šeštadienį?
Edita: Man tenka ruošti pusryčius, nes geriau žinau, ko Algis nori.
Algimantas: Rytą klausiu Editos: ką aš šiandien valgysiu? (Juokiasi.) Abu kovojame, kaip valgyti mažiau ir skaniai. Juk mums gresia tapti lietuviškais cepelinais.
Editos prašau paruošti keturias riekes juodos su stambiais grūdais duonos ir užtepti sviesto arba uždėti pelėsinio sūrio. Dar gaunu pusę avokado, kavos su pienu.
Edita: Per pusryčius poilsio dienomis ant stalo uždegu žvakę. Tai suteikia jaukumo.
Algimantas: Karvės žvakių neuždega. Jaučiai taip pat. (Juokiasi.) Jeigu vienas maunasi kelnes, o kitas šukuojasi, žvakės nedegame. Dirbtina bus. Jeigu pučia geras vėjas, galima ir žvakę uždegti, ir pasibučiuoti.