Rytais Erica su sūnumis šokio ritmu juda aplink pusryčių stalą, dienomis kimba į studijas, rašo knygas vaikams ar moko dainavimo naujokus, o vakarais su vyru koncertuoja Vilniaus „Neringos” restorane.
Savaitgaliais pora su vaikais dūksta sniege ir nesikremta, kad šiemet žiemą praleis Lietuvoje, o ne šiltojoje Kolumbijoje.
Vietoje stovėti nemėgstančiai atlikėjai veiklos nepristinga. Su sutuoktiniu Jurgiu jie tapo naujo LNK televizijos projekto „Lietuvos balsas” mokytojais.
„Visada galime norėti daugiau, visada turime svajonių”, – sako dainininkė.
Ji svajoja apie nedidelį namą San Andreso saloje ir apie tai, kad jos dainas išgirstų visas pasaulis.
Tačiau Erica patikina: yra dalykų, kurie galėtų niekada nesikeisti. Ir po dešimties metų ji save įsivaizduoja auginančią du paauglius berniukus ir gyvenančią su tuo pačiu vyru.
– Erica, debiutuojate kaip laidos vedėjai – projekte „Lietuvos balsas” su Jurgiu būsite vieni iš mokytojų. Kodėl sutikote, juk pramoginių televizijos projektų vengiate?
– Kvietimų dalyvauti kokiame nors televizijos projekte sulaukiu kasmet.
Prisidėti būtent prie šio šou sutikau dėl jo esmės. Kai išgirdau, kad „Lietuvos balso” dalyviai dainuos tik gyvai, jiems akompanuos tikro garso grupė, o per atrankas būsime „akli” – nematysime dalyvių, tik juos girdėsime, mane tai sudomino. Visuomet buvau už tikro garso pasirodymus.
Matau, kaip sunkiai dirba prodiuseriai, kad televizijos projektų kartelė Lietuvoje pakiltų aukščiau.
Mane labai nustebino, kokių emocijų sukelia atlikėjų pasirodymai, kai tu jų nematai. Tikrai to nesitikėjau! Juk perklausose dainuojančiųjų nematome, todėl viskas priklauso nuo to, ką girdime.
Stengiamės išgirsti kiekvieną natą, įtempiame ausis ir analizuojame. Apgalvoju kiekvieną savo žodį, juk net ir neigiamus dalykus turiu pasakyti neįžeisdama dalyvio.
Filmuojame nuo ryto iki vėlyvo vakaro, todėl grįžusi namo jaučiuosi visiškai išsunkta.
– Ko jūs pati, daug metų sėkmingai esanti scenoje, pasimokote iš debiutuojančių dainininkų?
– Pasimokyti galime iš kiekvienos gyvenimo situacijos. Patirtis, jei esi pasirengęs ją priimti, slypi visur. Man patinka daug muzikos stilių, kurie dabar populiarėja.
Tikiu, kad tai įkvėps mane ir ateityje. Mokytis, įgauti patirties ir pastebėti naujoves bus svarbu net tada, kai pasensime.
– Populiarūs yra tie, kurie dažnai šmėžuoja televizijoje. Ką atsakysite skeptikams, manantiems, kad taip ketinate susigrąžinti prarandamą savo šlovę?
– „Lietuvos balsas” – pirmasis televizijos projektas, kuriame dalyvauju, o populiarumo stoka nesiskundžiu jau dešimt metų.
Su grupe „Skamp” niekada nesistengėme kam nors įsiteikti, nedarėme nieko prieš savo įsitikinimus. Mūsų naujausias albumas, išleistas 2008-aisiais, buvo puikiai sutiktas. Kūrinius iš jo grojame iki šiol.
Projektą „The Ball & Chain” su Jurgiu pradėjome neseniai, pernai lapkritį išleidome debiutinį albumą. Jis pateko į labiausiai klausomų dešimtuką Lietuvoje. Taigi nesijaučiu nepopuliari. (Šypsosi.)
Kita vertus, mano variklis visada buvo ne šlovė, o muzika. Būdama ne scenoje, su žmonėmis, kurie man nėra artimi, esu uždara, tyli ir drovi.
Šiandien televizija siūlo galybę projektų, kuriuose dalyvaudamas gali išpopuliarėti. Tačiau man kyla klausimas: dėl ko tampi populiarus? Dėl to, kad visą dieną sėdi realybės šou svetainėje arba dirbi bare?
Tokia šlovė greitai ateina, greitai ir praeina. Jauniems muzikantams noriu pasakyti, kad talentas yra svarbiausias tau ir galbūt dar vienam ar keliems žmonėms. Visa kita yra darbas, paaukotas laikas ir sėkmė.
Yra begalė talentingų žmonių ir 90 procentų jų nelydi sėkmė. Kad būčiau ten, kur esu šiandien, dirbau labai daug ir esu laiminga galėdama pasidalyti savo patirtimi su naująja karta.
– Kartą per metus, dažniausiai žiemą, vykstate į Jurgio tėvynę Kolumbiją. Šiemet dėl projekto liksite Lietuvoje. Ar nesušalsite?
– Dabar dar labiau jaučiu, primenu sau, kodėl ten vykstame. (Juokiasi.)
Tačiau ir šiemet matau šviesą tunelio gale, nes turėsime tris savaites atostogų net ir projekto metu. Kita vertus, kol kas mėgaujamės sniegu, man patinka Lietuvos žiema. Mūsų berniukams važinėtis rogutėmis ir dūkti sniege taip pat patinka.
– Kolumbija, Airija, Lietuva – su visomis šiomis šalimis jus sieja artimas ryšys. Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Gyvenčiau San Andrese. Tai maža sala prie Kolumbijos krantų. Kaskart apsilankiusi palieku ten dalelę savo širdies.
– Jei ne muzikos kelias, kokioje srityje įsivaizduojate save dirbančią? Kokia veikla dar būtų miela širdžiai?
– Rašymas. Tai ir poezija, ir trumpos istorijos, ir dainų žodžiai. Išleidau savo pirmąją knygelę vaikams. Ši veikla man tiktų.
Prieš pradėdama muzikantės karjerą ketinau studijuoti aktorystę Dubline. Be to, daug metų šokau. Tačiau kažkokiu būdu muzika visada šias varžybas laimėdavo.
Manau, kad galėčiau imtis veiklos, vienaip ar kitaip susijusios su menu. Pagaliau studijuoju scenos menus.
Turiu ir kitokių planų. Tačiau kol kas juos noriu pasilaikyti sau.
– Iš informacijos, kurią apie jus skaitome, atrodo, lyg per gyvenimą eitumėte lengvu džiazo ritmu. Kaip yra iš tiesų? Ar tikrai buitis jūsų gyvenime yra tarsi antrajame plane?
– Turime du mažus vaikus, todėl jokiems beprasmiams apmąstymams net neturime laiko. (Juokiasi.) Man patinka tinkamai susiplanuoti laiką, daug spėti. Dabar per dieną nuveikiu daugiau nei praeityje.
Anksčiau turėdavau begalę laiko pataikauti sau, nors tuomet taip neatrodė. Artistai rizikuoja per daug įsijausti į savo mintis, kūrybą, nepastebėti, kad nieko daugiau kaip ir nedaro.
Vaikai išmokė mane disciplinos. Dabar esu atsakinga už kitų gyvenimą, ne tik už savąjį. Turime savą rutiną, kaip ir kiekviena šeima. Tik mūsų darbas galbūt yra labiau nenuspėjamas nei kitų šeimų.
Kai mažieji išeina į darželį ar svečiuojasi pas mano mamą, mes mokomės, repetuojame, koncertuojame, fotografuojamės ar filmuojamės. Smagu būti savo pačių bosais.
– Ar neišgąsdino, kai pirmą kartą vienas kitą su Jurgiu pamatėte sergantį, rytą nevalytais dantimis, užsimiegojusį?
– Jei taip būtų, nebūčiau tekėjusi už Jurgio. Jį sunku išmušti iš pusiausvyros. Jurgis buvo su manimi gimstant abiem mūsų sūnums, nukirpo virkšteles ir laikė mane už rankos.
Tai tikrai pats intymiausias momentas, kuriuo galima pasidalyti su artimu žmogumi. Tai, kad matome vienas kitą sergančius ar pavargusius, yra niekis, palyginti su šia patirtimi. Tai vadinu tikra meile.
Kai nutari likusiu savo gyvenimu su kuo nors dalytis, turi būti pasiruošęs mylėti tą žmogų visokiose situacijose, ne tik tada, kai gera, bet ir kai bloga.
– Kas iš jūsų namų neša šiukšles, kuris tvarko namus, o kuris plauna indus?
– Turime mielą namų šeimininkę. Ji su mumis jau daugiau nei ketveri metai – nuo tada, kai laukiausi Prano. Ji sustyguoja kasdienius rūpesčius.
Ruošti maistą mums niekada nebuvo problema, abu su Jurgiu mėgstame sukiotis virtuvėje. Visus kitus darbus pasidalijame priklausomai nuo to, kuris turime daugiau laisvo laiko. O indus plauna indaplovė. (Juokiasi.)
– Jūs su Jurgiu kartu – ir gyvenime, ir scenoje. Ar nepabosta, ar nesinori pabėgti, pabūti kiekvienam su savo mintimis?
– Dabar tai tiesiog neįmanoma. Kai su Jurgiu pradėjome muzikinį projektą „The Ball & Chain”, žinojome, į kokius pavojus veliamės. Visada sakėme, kad sustosime tą pačią akimirką, kai suprasime, kad bendra veikla kelia pavojų mūsų santykiams.
Mūsų su Jurgiu pasirodymai prasidėjo nuo šeimos pasisėdėjimų ir po truputį išsirutuliojo į kai ką daugiau. Kelionė, kurią sukorėme iki albumo pasirodymo, buvo natūrali ir verta rezultato.
Tačiau santuoka mums yra svarbiausia, todėl jei dėl scenos kils konfliktų, šį projektą tiesiog padėsime į šalį.
– Ar dažnai ginčijatės, kaip randate kompromisą?
– Taip, ginčijamės dažnokai, tačiau pykčio niekada nelaikome. Nė vienas mūsų nėra nutylintis. Tiesiog pasakome tai, kas erzina tuo momentu, ir gyvename toliau. Gyvenimas per trumpas, kad elgtumės kitaip.
– Kaip auklėjate vaikus? Ar lepinate, ar nuolaidžiaujate? Kuris iš jūsų griežtesnis?
– Turbūt, kaip ir visi jauni tėvai, gyvename ir mokomės, ieškome savų būdų ir kelių. Kai kuriose situacijose, manau, aš esu minkštesnė. Jei augintume dvi mergaites, jos turbūt Jurgį vyniotų aplink savo mažus pirštelius. (Šypsosi.)
Vis dėlto mes abu atsimename, ką reiškia vaikystė. Mėgaujamės vaikų auginimu, auklėjimu, mokymu ir stengiamės būti pavyzdžiu.
– Ar dažnai iš vyro sulaukiate staigmenų, lepinimo, dovanų?
– (Juokiasi.) Dabar galėčiau skelti ką nors sarkastiška, pavyzdžiui, kad kaip staigmeną Jurgis palieka mano automobilio degalų baką tuščią.
Tačiau per visus šiuos metus, kai esame kartu, esu sulaukusi ir mielų staigmenų. Ypač per savo gimtadienius.
Pastarasis labai malonus mūsų pirkinys buvo muzikos sistema virtuvėje, pirmojo aukšto erdvėje. Man smagu rytais klausytis muzikos. Be to, vaikams irgi smagu, pusryčiaudami jie šoka.
– Kokia yra jūsų sėkmingos santuokos paslaptis?
– Nelaikome pykčio, nepasitenkinimo, sugebame vienas kitą prajuokinti.
Turbūt reikia tiesiog mylėti tą žmogų, kurį pasirinkai. Dėl jo stengtis. Ir žinoti, kad tobulumas – sąvoka, kurios nėra ir niekada nebus.
– Ar galėtumėte save įsivaizduoti netekėjusią? Kaip vaikai pakeitė gyvenimą?
– Galėčiau, bet nenoriu. Šeima man yra viskas.
Vaikai – nuostabiausia, kas mums nutiko. Jie iš esmės pakeitė gyvenimą. Vėlūs vakarai virto ankstyvais rytais, ilgas mėgavimasis dušu – trumpu nusiprausimu.
Bet mes norėjome vaikų. O jei apie tai galvoji, stengiesi kruopščiai planuoti, niekada nerasi tinkamo momento gimdyti vaikus.
Esame laimingi, kad mums padeda artimieji. Kai koncertuojame, berniukai gali pas juos nakvoti. Tas pats būna ir tuomet, kai norime kur nors išeiti dviese.
– Kokia yra jūsų laimė?
– Laimė man – akimirka. Tai momentai, kurie įrašomi prisiminimuose ir trunka amžinai. Laimė – tai žinojimas, kad mano mylimi žmonės yra laimingi ir sveiki.
– Jūsų projektui „The Ball & Chain” suėjo vieni metai. Kokie tie metai buvo jums, kaip muzikantams?
– Tai buvo puikūs metai. Mums gerai sekėsi, grojome daugybėje gražių vietų, sukūrėme daug klipų, kuriuose esame įamžinti koncertuojantys, socialiniame tinkle „Facebook” turime daug gerbėjų, į koncertus buvo išpirkti visi bilietai, puikiai atšventėme projekto gimtadienį, vasarį planuojame koncertinį turą.
Pasirodysime Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. Šis turas bus skirtas vyresniems žmonėms, jie koncerto metu sėdės, o mes dviese jiems koncertuosime. Balandį ketiname palinksminti ir jaunimą.
– Pristatėte dvikalbę knygelę vaikams „Mano gyvūnai. My animals”. Kas įkvėpė ją parašyti?
– Įkvėpė sūnūs. Niekada nebūčiau ieškojusių dvikalbių leidinių vaikams, jei neturėčiau savų berniukų.
Mūsų vaikai kalba angliškai ir ispaniškai – šiomis kalbomis bendraujame namuose. Tačiau pradėjusi ieškoti dvikalbės – anglų ir lietuvių kalbų – literatūros vaikams, neradau. Todėl parašiau pati.
Knygelės veikėjai – gyvūnai. Vaikus domina, ką jie ėda, kokius garsus skleidžia, kaip atrodo.
Šią knygelę vadinu pirmuoju žingsniu savo prekių ženklo „Mažasis kosmopolitas” link. Šis prekių ženklas skirtas kosmopolitiškiems vaikams.
– Su ketverių metų Pranu ir dvimečiu Antanu namuose bendraujate anglų, ispanų kalbomis. Tačiau jums svarbi ir lietuvybė.
– Aš su vaikais visada kalbėjausi angliškai, o Jurgis – ispaniškai. Jiems natūralu bendrauti šiomis kalbomis. Daug skaitėme apie vaikų dvikalbystę dar iki Pranui gimstant.
Kad toks dviejų kalbų vartojimas vaikams būtų efektyvus, tėvai neturi patys maišyti šių kalbų žodžių, kiekvienas tėvas turi kalbėti griežtai savo kalba.
Rugsėjį Pranas staiga buvo įmestas į lietuvių kalbą, mat pradėjo lankyti lietuvišką vaikų darželį. Į tokį pat ketiname leisti ir Antaną, nes norime, kad berniukai gautų tvirtus lietuvių kalbos pamatus.
Pranas jau supranta lietuvių kalbos esmę, kuo ši kalba skiriasi nuo jo vartojamų. Jis suvokia, kad mokosi lietuvių kalbos, jau šiek tiek kalba lietuviškai, moka skaičiuoti. Ir tam jam reikėjo vos kelių mėnesių! Eidamas į mokyklą, tikiu, jis jau laisvai kalbės lietuviškai.
– Esate dainininkė, rašytoja, žmona, motina, sesuo, dukra – kuris socialinis vaidmuo šiandien atima daugiausia laiko ir jūsų pačios pastangų? Kuri veikla šiandien yra svarbiausia, kuri – sunkiausia?
– Daugiausia laiko šiuo metu atima studentės vaidmuo. (Šypsosi.) Studijuoju scenos meną, o tai yra šokis, vaidyba, klasikinis dainavimas, muzikos teorija, pianino studijos, scenos kalba ir ritmas.
Tačiau pasakyti, kad kuri nors veikla yra sunkesnė už kitą, nedrįsčiau. Man svarbiausia – rasti laiko viskam. O savaitgaliai ir visas laisvas laikas yra skiriamas vaikams.
– Esate vieni stilingiausių scenos atlikėjų Lietuvoje. Erica, jus scenoje matėme ir su triko, ir su trumpais sijonais – ar turite tabu? Ko niekada neapsivilktumėte?
– Man nepatinka tai, kas peržengia vulgarumo ribas. Kartais moterys persistengia norėdamos būti erotiškos. Tu turi palikti vietos vaizduotei ir vilioti neatskleidžiant per daug.
Aš renkuosi moteriškumą ir juslingumą, o ne atvirą erotiškumą. Moteris turi jaustis puikiai su drabužiais, kuriuos dėvi. Tuomet ji ir atrodo gerai.
Kiekvienai reikia atrasti tai, kas tinka jos kūnui.
Esu 164 centimetrų ūgio, mano figūra – smėlio laikrodžio formos, liemuo – lieknas, todėl trumpesnės suknelės paryškina mano kojas labiau nei ilgesnės. Ilgas sijonas mane daro dar žemesnę.
Ko niekada neapsivilkčiau? „Niekada” sakau natūraliam kailiui.
– Ar jums svarbi drabužio etiketė? Ar galėtumėte pirkti drabužius ir dėvėtų rūbų parduotuvėse?
– Apsipirkti galiu bet kur. Tačiau nepamenu, kada buvau masinėse populiariose drabužių parduotuvėse. Gal prieš metus? Man patinka vadinamieji butikai, kuriuose galima rasti mielų užsienio gamintojų ir jaunų lietuvių dizainerių drabužių.
Jei einu pro dėvėtų drabužių parduotuvę, mielai užsuku. Mėgstu apsipirkti ir interneto parduotuvėse.
Iš lietuvių dizainerių renkuosi „LeMuse”, Roberto Kalinkino kūrinius. Jis dažnai kuria ir mūsų sceninį įvaizdį. Iš Roberto pirkau jaukų žieminį paltą, kelias įspūdingas sukneles iš būsimos pavasario ir vasaros kolekcijos.
– Koks brangiausias jūsų drabužis?
– Turiu keletą dizainerių suknelių. Mažą juodą „Dolce & Gabbana” suknelę, raudoną – mados namų „Prada”.
Brangiausia pinigine prasme vis dėlto buvo mano vestuvinė suknelė, kurią sukūrė dizainerė Ramunė Piekautaitė. Ji nepakartojama, pribloškianti.
– Projektui „The Ball & Chain” rinkotės praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio stilių, tokį kaip serialo „Mad Men” herojų, kuris dabar dievinamas. Kodėl būtent retro stilių?
– Retro stilių tarsi iš naujo atradome prieš metus, kai pirmą kartą fotografavomės projekto reklamai. Tuomet buvome nieko negirdėję apie šį serialą. Tačiau mums pradėjo sakyti, kad esame labai panašūs, kad kuriame to serialo personažų aprangos stilių.
Pasižiūrėjome „Mad Men” internete. Tada supratome, apie ką visi kalba. O mes juk namuose neturime televizoriaus!
Galiausiai visa mada pamišo dėl retro stiliaus. Todėl jau dabar mes su R.Kalinkinu vėl tariamės dėl naujo įvaizdžio. Kai kiekvienas pradeda atrodyti panašiai, reikia galvoti ką nors nauja.
– Esate labai moteriška, dažnai dėvite sukneles. Kokių turite moteriškų silpnybių, pro kokias vitrinas negalite praeiti?
– Dievinu sukneles. Kita vertus, ne visada buvau moteriška. Kaip ir visi paaugliai, perėjau metalistės etapą. Tuomet dėvėjau džinsus, odinius švarkelius ir avėjau motociklininkų batus.
Dar prieš tai buvo mano ABBA periodas – batai su platforma, platėjančios kelnės, surišti marškiniai (neklausdama skolindavausi tėvo marškinius).
Būdama keturiolikos gavau dovanų pirmąją kokteilinę suknelę. Ji buvo tai, ko man ir reikėjo.
Neturiu kreditinės kortelės, nes būčiau iki ausų skolinga bankui už rūbus ir batus. Tai labai rimta mano priklausomybė. Tačiau ne tokia ir siaubinga, ar ne? (Šypsosi.)
Jurgis buvo su manimi gimstant abiem mūsų sūnums, laikė už rankos.