Martynos rankomis sukurtos puošnios lėlės turi vardus ir atrodo tarsi gyvos.
„Apsupta lėlių gimiau, augau, suaugau. Jos man kaip draugės”, – žvelgdama į savo besišypsančius personažus kalbėjo M.Plioplytė.
Lėlių pomėgis – paveldėtas. Su juo susijusios kelios kartos. Martynos močiutė, dar būdama jauna ir netekėjusi mokytoja, vieną 1945-ųjų popietę grįždama į namus gatvėje rado numestą lėlę. Žaislą pavadino Rastute.
Radinys ją įkvėpė rinkti lėles. Net sukūrusi šeimą Martynos močiutė šio pomėgio nepamiršo. Priešingai, kolekcionavimu užsikrėtė ir kiti šeimos nariai. Giminės ir draugai iš įvairių kraštų lauktuvių dažnai parveždavo kokią nors lėlę. Taip atsirado nemaža kolekcija.
M.Plioplytės tėvų namuose yra apie tris šimtus lėlių: keraminių, porcelianinių, molinių, medinių, medžiaginių, vaškinių, šiaudinių. Kai kurios susuktos iš kukurūzų lapų ar vilnos.
Įdomu ir tai, kad 1946 metais Martynos močiutė, didžioji lėlių mylėtoja, vienoje Kauno mokykloje įkūrė lėlių teatrą. Iš pradžių lėlės buvo pirštininės, vėliau tapo sudėtingesnės – jas iš putplasčio gamino Martynos tėvas skulptorius. Lėlių teatras veikė iki 1995 metų. Jame ne kartą vaidino ir Martyna.
Nuo mažų dienų būsima menininkė buvo įsitraukusi į žaidimus su lėlėmis, kūrė joms namus, siuvo drabužius.
Dailės mokslų Martyna nestudijavo. Ji dvylika metų grojo fortepijonu, įgijo chorvedžio specialybę. Klaipėdos universitete baigusi rekreacijos mokslus, atsirado Vilniuje, dirbo turizmo srityje.
Tačiau jauna moteris jautė, kad iki galo savęs nerealizuoja. Prieš kelerius metus likimas Martyną suvedė su žymia lėlininke, kuri atskleidė lėlių gaminimo paslaptis.
Iš pradžių lėles Martyna kūrė sau arba dovanodavo draugams. Vėliau pasipylė užsakymai. Menininkei nėra lengva atsisveikinti su kūriniais, nes spėja prie jų prisirišti.
Žmonės lėles perka kaip interjero puošmeną, dovaną artimiesiems arba norėdami originaliu rankų darbo kūriniu papildyti asmeninę meno kolekciją. Viena lėlė iškeliavo į privatų lėlių muziejų Čikagoje.
Menininkei patinka kurti įvairių charakterių, nuotaikų, epochų lėles. Jų veidai ir kūnai – gipsiniai, plaukai – iš vilnos arba lino pakulų, drabužiai puošti įvairiais mezginiais, sagutėmis.
„Visas lėles lipdau su meile. Manau, kad žmonės, žvelgdami į mano kūrinius, jaučia šilumą.
Mane įkvepia sapnas, nuotaika ar vaizdas pro langą. O geriausių idėjų kyla tyliais vakarais, kai užlieja vidinė ramybė. Kartais lėlę sukuriu per kelias dienas, kartais ir mėnesio neužtenka. Darbo procesas priklauso polėkio, detalių, puošmenų”, – kalbėjo Martyna.
Menininkė turi sukūrusi ir lėlę sau, jos vardas Medeina.
„Ji šelmiška, su polėkiu, žalsva suknia. Kai ją sukūriau, iškart įsimylėjau. Medeina gyvena mano namuose ant komodos”, – apie savo kūrinį lyg apie gyvą asmenį kalbėjo menininkė.
Martynos sužadėtinis turi mylimosios jam dovanotą lėlę. Garso režisieriumi dirbantis Arūnas dovaną laiko garso įrašų studijoje.
„Lėlių kūryboje slypi magija. Tai savotiška meditacija, kai atsijungi nuo kasdienio pasaulio ir nukeliauji už realybės – į amžiną pasaką”, – kalbėjo M.Plioplytė.