30 provokuojančių klausimų A. Butkui

— Laisvai. Manau, kad bet kas galėtų, jeigu reikėtų. Specialių dietų nesilaikau. Daug sportuoju, judu, šoku, todėl stengiuosi maitintis taip, kad kūnas gautų energijos: kalakutiena, daržovėmis, ryžiais. Kad būtų iš ko augti raumenims.

— Gal ir galėčiau. Niekada to nebandžiau, bet nemanau, kad šis užsiėmimas man patiktų. Na, jeigu labai reikėtų ir nebūtų kito pasirinkimo. (Atsidūsta.) Cepelinų nemėgstu ir su bulvėmis nelabai draugauju, esu netipinis lietuvis.

— Be problemų. Bet priklauso nuo to, kuriame aukšte butas. Jeigu būtų 75 aukštas ir tai reikėtų daryti iš išorės — tada ne. Pasamdyčiau žmogų, kuris gali tai padaryti. Bijau aukščio.

— Vaje... Gal ir galėčiau, tik nežinau, ar ji būtų patenkinta rezultatu. (Juokiasi.)

— Ar jie mano? Jeigu mano ir jei būčiau tiek prisidirbęs — ką darysi, auginčiau. Nors nespjaunu, gal kada nors tiek ir turėsiu.

— Jokiu būdu! Nesu ekstremalas.

— Taip, esu tai daręs ne vieną kartą. Kraujo donoru būti visiškai nebijau.

— Gal ir galėčiau, tik nežinau, kas įstengtų jį perskaityti. (Juokiasi.) Esu dešiniarankis

— Niekada nesu to daręs, bet labai pasistengus galbūt pavyktų. Paskaitęs vieną kitą receptą bandyčiau. Sakoma, kad pirmas blynas būna prisvilęs, taigi nežinau, kokio jis būtų skonio.

— Galėčiau. Jeigu niekur neskubu, visada stengiuosi lagaminą susikrauti tvarkingai, taip telpa daugiau daiktų. O jeigu skubu, sumetu viską paskubomis, būna, kad ir pamirštu ką nors. Bet juk ne džiunglėse gyvename — galima nusipirkti. Nesu pedantas, bet tvarką mėgstu dar ir dėl to, kad susigaudyčiau, kas kur padėta.

— Manau, kad rasčiau įdomesnių užsiėmimų.

— Draugo — tikrai ne. Jeigu tai didžioji gyvenimo meilė? Vis tiek — negalėčiau.

— Ne. Bet būna taip, kad man žmogus pasako paslaptį, kuri jam tuo metu atrodo labai svarbi. Aš išklausau, pažadu niekam nesakyti ir iškart pamirštu. Taigi paslapties neišduočiau dar ir dėl to, kad jos paprasčiausiai neprisiminčiau. Su manimi galima drąsiai liežuvauti.

— Drąsiai. Esu auginęs savo brolio dukrą. Tuomet buvau gal 16-os, o dukterėčia — metukų. Mums puikiai sekėsi bendrauti. Aukle pabūti galėčiau.

— Mano brolis buvo aistringas žuvyčių augintojas. Gyvenome viename kambaryje, kuriame jis laikė tris akvariumus. Prižiūrėjau. Kiek reikia “cackintis” su tomis žuvytėmis: valyti stiklus, nepamiršti pašerti, keisti vandenį, rinkti žoleles. Tam reikia turėti daug laiko. O aš jo neturiu, tad vargu ar galėčiau. Iš gyvūnų labiausiai norėčiau auginti šunį, bet vėlgi retai būnu namie, tai šuo turbūt apdergtų visus kampus ir išprotėtų nuo vienatvės. Kadangi nenoriu kankinti gyvūnų, nieko ir neauginu.

— Gėlėmis grožėtis man patinka, bet nepamiršti palaistyti... Būtų sudėtinga.

— Kadaise vaikystėje mamos prašiau, kad parodytų, kaip reikia megzti. Ji parodė, netgi bandžiau kažką narplioti, tačiau buvau neatidus, vis praleisdavau akis. Gal dabar būčiau kruopštesnis? Jei kas nors primintų, kaip tai daroma, manau, šaliką numegzti galėčiau, tik nežinau, kokio jis būtų grožio. Greičiausiai būtų nelygiai raštuotas.

— Laisvai. Nors tai nėra pati mėgstamiausia košė. Mieliau valgau grikius, ryžius, soras.

— Žiūrint, per kiek laiko ir su kokia kompanija. Vienas — nelabai. Jeigu būtų ilgas vakarėlis — išgerčiau. Ir vyno butelį išgerčiau. Juk su gera kompanija pats nepastebi, kiek išgeri. Kam gi taip nebūna? (Juokiasi.)

— Taip. Dieną prieš laidos filmavimą laidos rengėjai paprašė manęs pavaikščioti su aukštakulniais. Kai į juos įsispyriau, sušukau: “Oho, čia tu ir pakliuvai!” Tačiau žengus porą žingsnių taip baisu jau nebuvo.

Atkištais į priekį keliais (nors labai nemėgstu, kai merginos taip vaikšto) jau galėjau ne tik paeiti, bet ir pašokti. O kulniukai tikrai buvo aukšti — gal 11 cm. Tai buvo sudėtinga dar ir dėl to, kad aš paprastai aviu 43, o stipinėjau su 44 dydžio aukštakulniais. Labiausiai bijojau, kad neišsisukčiau čiurnos. Viskas baigėsi gerai. Užtat ir žinau, kad su aukštakulniais pavaikščioti galėčiau.

— O ką, tai labai sudėtinga? Balerūno timpes esu mūvėjęs, bet pėdkelnių — tikrai ne. Įtariu, kad nebandęs negalėčiau.

— Vašku? Oi ne, juk skauda! Jei labai reikėtų, nusiskusčiau.

— Mylimai moteriai — taip. Viešai — tikrai ne.

— Žinoma! Net neabejoju.

— Galėčiau. Ar kasdien? Priklauso nuo to, ar gera ta mano antroji pusė. (Juokiasi.) Jeigu tik turėčiau laiko — jokių problemų. O dar jei ji sugebėtų tinkamai paprašyti. Kiekviena moteris turi mokėti priversti vyrą padaryti tai, ko ji nori, tiesiogiai to nepasakydama. Manau, tuomet visi vyrai rytais ir sumuštinių suteptų, ir kavos išvirtų, ir sulčių išspaustų, ir į lovą atneštų.

— Manau, kad galėčiau. O be telefono nesugebėčiau išsiversti. Tačiau per atostogas bandau išjungti net ir telefoną. Užtenka geros knygos.

— Nė vieno nesu matęs, net nežinau, apie ką kalbame. Be to, negaliu žiūrėti serialų, nes mano darbo grafikas nestabilus. Geriau jau “Discovery”.

— Norėčiau, stengčiausi, bet ar galėčiau — nežinau. Jeigu moterį myli, visuomet nori, kad ji būtų laiminga. Tik labai nemėgstu, kai nurodinėjama tiesiogiai — padaryk tą ar aną. Moteris turi būti gudresnė, pateikti tai, ko nori, aplinkiniais būdais.

— Geriausiu atveju — du: vieną moterišką ir vieną vyrišką.

— Atskirti — taip, tik priklauso nuo to, per kiek laiko. Beje, tokia užduotis kliuvo vienam iš laidoje dalyvavusių vyrų.