Brolių Alesių vaikystėje niekas nepainiodavo, nes jų amžiaus skirtumas – septyneri metai. Tačiau perkopę dvidešimtmetį Vincas ir Vilius tapo labai panašūs.
„Mus daugelis pradėjo painioti, kai Vincas prieš penkerius metus ėmė fotografuoti ir suktis pramogų pasaulyje”, – juokėsi Vilius.
Tačiau prieš tai likimas brolius šešeriems metams buvo išskyręs. Vilius su mama, vokiečių kalbos mokytoja Vidita Ona Hankel išvyko gyventi į Vokietiją, kai ji antrąkart ištekėjo už vokiečio.
Vincas tuomet dėl studijų liko Vilniuje.
Prisimindamas išsiskyrimą Vincas šmaikštavo: „Anuomet man trūkdavo su kuo pasimušti.” Tačiau akimirksniu pripažino, kad jam be brolio būdavo liūdna.
Vilius tuo metu džiaugėsi Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde draugiška atmosfera: „Gyvenome kaip šeima: mokiniai kartu keldavosi, visi drauge pusryčiaudavo, pietaudavo ir vakarieniaudavo, lankydavo pamokas, leisdavo laisvalaikį.”
– Kaip sutaria grupės „Skamp” narys ir aktyvaus laisvalaikio centro „Kablys” renginių organizatorius Vilius Alesius su vyresniuoju broliu, vertimų biuro „Juverta” savininku ir fotografu mėgėju Vincu Alesiumi?
Vincas: Susitinkame su šeimomis mamos namuose sekmadieniais prie pietų stalo. Šiuo metu mūsų mama vėl gyvena Vilniuje.
Vilius: Kadangi į vakarėlius retai einu, nėra didelė tikimybė mudviem ten susitikti.
Vincas dabar tapo kone garsesnis už mane, nes dažniau rodosi viešumoje.
Su broliu kartu einu į kavinėse rengiamas viktorinas „Protų mūšiai”. Ten susitinkame su „Skamp” nariais ir jų šeimomis.
– Į kokias kuriozines situacijas dažniausiai patenkate dėl išvaizdos panašumo?
Vilius: Mus ir anksčiau painiojo, ne tik dabar, kai Vincas vis daugiau fotografuoja vakarėliuose. Kai aktyviai koncertavau su „Skamp”, neretai gatvėje Vinco paprašydavo autografų, manydami, kad tai aš.
Vincas: Pasirašydavau: „Linkėjimai nuo brolio!” Paaugliai nustebdavo: „Kaip čia gali būti?” Atsakydavau: „I’m sorry (išvertus iš anglų k. – atsiprašau), aš ne Vilius, aš tik jo brolis.”
Vilius – geros širdies, nepykdavo, kad taip elgiuosi. Dėl išvaizdos panašumų mums tik smagiau gyventi – atsiranda progų dažniau pasijuokti.
Vilius: Retai dalyvauju vakarėliuose, nemėgstu lankytis parduotuvių atidarymuose. Bet jeigu kur nors ir pasirodau, išgirstu fotografų klausimą: „Dirbi šiandien?” Suprantu, kad jie apsiriko, todėl atsakau: „Niekada nedirbu vakarėliuose.”
Man tekdavo pabendrauti su jo buvusiais dėstytojais ir kurso draugais. Įpusėjus pokalbiui jie suprasdavo, kad prieš juos – ne Vincas, o aš turbūt ir nepažįstu tokio vokiečių kalbos vertėjo. (Juokiasi.)
– Vincai, Vilniaus universiteto dėstytojai iki šiol jus prisimena kaip gerą studentą?
Vincas: Žinoma. Jie keletą kartų prašė paskaityti paskaitas studentams apie vertimo praktiką. Tačiau dėstytoju ar mokytoju nenorėčiau dirbti, nes pedagogo profesija per ilgą laiką ištąsytų nervus.
Vilius: Aš taip pat bandžiau studijuoti vokiečių kalbą, bet po pusmečio palikau Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.
Vincas: Jis sekė mano pėdomis, nes buvau pavyzdingas studentas. Net nežinau, kodėl jam nepasisekė.
Vilius: Man nepatiko mokslas. Juk vokiečių kalbą ir taip mokėjau, nes baigiau Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.
Be to, mano kurse mokėsi 14 merginų ir aš. Labai neįdomu buvo studijuoti. Vėliau Vilniaus universitete studijavau tarptautinio verslo vadybą ir gavau bakalauro diplomą.
Vincas: Iš tikrųjų aš norėjau tapti girininku. Baigęs aštuonias klases stojau į Kauno A.Kvedaro miškų ūkio technikumą (dabar – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija), bet neišlaikiau egzamino.
Tuomet tęsiau mokslus Vilniaus 16-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Be to, mama man padėjo pasiruošti vokiečių kalbos stojamiesiems egzaminams į Vilniaus universitetą.
Vilius: Visi mūsų šeimoje – vokiečiai. (Juokiasi.)
– Papasakokite apie savo šeimą.
Vincas: Tėvas buvo statybininkas. Dabar jau miręs.
Vilius: Mūsų tėvai anksti išsiskyrė. Aš nelabai prisimenu tėvą. Vincas gal daugiau su juo bendravo. Ši tema man nėra aktuali.
Vincas: Augome vieni, savarankiški. Bet tėvas man davė savo vardą.
Mūsų šeimoje senelis, tėvas ir aš paveldėjome Vinco vardą. Kadangi turiu dvi dukteris – 12 metų Austėją ir 15 metų Kotryną, neturiu kam perduoti Vinco vardo.
Dukterys labai panašios į mane – tiek grožiu, tiek protu. Vadinasi, jos panašios ir į Vilių. (Juokiasi.)
– Kuo skiriasi judviejų charakteriai?
Vincas: Vilius ne toks kantrus. Jis manęs niekada neišklauso iki galo.
– Viliau, praėjusiais metais sukūrėte šeimą su ilgamete drauge aktore Egle Driukaite. Ar brolio, kuris prieš šešiolika metų vedė drabužių modeliuotoją Godą, klausiate patarimų, kaip saugoti meilę, kaip gludinti aštrius kampus ir išvengti barnių?
Vilius: Mūsų gyvenimas nėra vienodas, todėl vienas kitam nieko negalime patarti.
Vincas: Vilius – šaunuolis. Jis devynerius metus draugavo su Egle. Tik patyrę ir šilto, ir šalto jie ryžosi sujungti savo gyvenimą vedybiniais saitais.
O aš su Goda draugavau porą metų. Po vedybų pamatėme, kad abu esame užsispyrę, laikomės savo pozicijų, todėl kartais kyla kietesnių diskusijų. Bet daugelyje šeimų ginčų neišvengiama.
Broliui niekada nepatarinėjau dėl meilės reikalų. Dabar mano žmona jo žmonai kartais kai kuriais klausimais pataria.
Aš Viliui galėčiau patarti ne šeimos gyvenimo, o kitais klausimais, pavyzdžiui, mesti rūkyti. Jis būtų dar gražesnis ir panašesnis į mane, nes aš nerūkau. (Juokiasi.)
– Vilius turbūt paklausys šio patarimo. Manau, esate jam autoritetas, nes brolis neieškojo kito fotografo, o paprašė jūsų fotografuoti jo vestuves.
Vincas: Nemėgstu fotografuoti vestuvių. Prieš tai sykį bandžiau įamžinti jaunavedžius ir jau buvau nutaręs: „Tas stresas – ne man.”
Keletą kartų esu fotografavęs bernvakarius ir mergvakarius limuzinuose – šis darbas manęs neišgąsdino. Iš tų vakarėlių dalyvių nesulaukiau tokių didelių reikalavimų kaip lakstydamas paskui vestuvininkus.
Jaunavedžiai juk nori mėgautis nuotraukomis visą gyvenimą, todėl fotografas turi keletą naktų sėdėti prie tų nuotraukų jas atrinkinėdamas ir tvarkydamas.
Užsakovai nori kuo pigiau, bet geriau. Pigiai nenoriu dirbti, nes žinau, kiek įdedu triūso. Ne visi vertina kokybės ir kainos santykį.
Kai vestuves kėlė brolis, sakiau jam: tu viską turi. Pavyzdžiui, biudžetininką fotografą. (Juokiasi.) Patalpas puotai irgi nebuvo sunku rasti – šventėme „Kablyje”.
Ir dėl muzikos nereikėjo sukti galvos – draugai pagrojo ir padainavo. Vaišėmis irgi pasirūpino bičiuliai.
Vilius: Mūsų vestuvių nuotraukos – labai gražios.
– Vincai, jūsų darytos garsių žmonių nuotraukos dienos šviesą išvysta įvairiuose leidiniuose. Ar vilioja vakarėlių užkulisiai?
– Vakarėliuose susipažįstu su naujais žmonėmis, po to parduodu vieną kitą nuotrauką. Jeigu dirbu, turiu darbą atlikti gerai, todėl lankiau vieno žinomo fotografo mokyklą.
Kadangi noriu, kad nuotraukos būtų išskirtinės, nusipirkau kopėčias. Nervinu kitus tomis kopėčiomis – kartais renginyje profesionalams pasiūlau ant jų užlipti, kad rastų kitokį fotografavimo kampą.
Stilistė Asta Valentaitė, kurią dažnai vakarėliuose sutinku, netgi pagiria mano nuotraukas. Persimetame bendromis frazėmis, tačiau nesame bičiuliai.
Malonu, kad pomėgį fotografuoti galiu suderinti su vertėjo darbu.
Vilius: Juk vertėjo darbas – sėdimasis, todėl Vincui būtinai reikia pajudėti.
– Vincai, ar vertėjo darbo nežadate iškeisti į fotografo?
Vincas: Ne. Vertėjo darbas finansiškai labiau vertinamas.