Moteris nuoširdžiai stebisi – kodėl žmonės taip sureikšmina būstą? „Juk aš, kol rašiau knygą, dar paaukojau dvejus savo gyvenimo metus ir rizikavau sveikata”, – pridūrė A.Vakarė.
Pernai vasario viduryje medikai jai pasakė, kad reikia gultis į ligoninę ir operuotis.
Bet A.Vakarė paprašė operaciją nukelti pusantro mėnesio – per tą laiką ji tikėjosi baigti knygą. Tačiau viskas užtruko iki rugpjūčio.
„Maniau, jei jau man lemta išeiti iš šios žemės, išeisiu.
Atidavusi knygą leidyklai iškart nuskubėjau pas gydytojus. Jie atliko tyrimus ir nustatė, kad aš sveika – operacijos nebereikia. Kas įvyko? Gal taip norėjo Dievas. Aš aukojausi, o jis tarsi liudijo – aš su tavimi.
Gydytojas net pajuokavo: jei rašymas taip gerai gydo, reikia rašyti dar vieną knygą”, – pasakojo pirmąją knygą išleidusi moteris.
A.Vakarės džiaugsmas ir rūpestis – 15-metis sūnus Edvinas.
24 metų duktė Neringa prieš trejus metus įsikūrė Austrijoje, neseniai ištekėjo, ruošiasi studijuoti.
Iš Šilalės kilusi moteris beveik 30 metų gyveno Klaipėdoje.
„Prieš parduodama butą viską aptariau su sūnumi. Mes su vaikais – tarsi vienas kumštis, visuomet palaikome vienas kitą.
Padėsiu sūnui kiek tik galėsiu. Jis – meniškos prigimties, žino, ko nori pasiekti, tai mane guodžia ir ramina.
Žmonės, kuriems reikia patiems kabintis į gyvenimą, kurie neturi finansinio užnugario, neretai pasiekia daugiau už turtinguosius”, – klausimą, ar tokio motinos poelgio nepasmerks sūnus, ramiai atrėmė A.Vakarė.
Dėl pasirinkimo parduoti būstą, kad įgyvendintų savo svajonę, ji niekada nesigailėjo, net nesvarstė, kad prarado ką nors materialaus.
Aldutė svajojo studijuoti režisūrą, tačiau nesulaukusi artimųjų palaikymo atsidūrė Kauno maisto pramonės technikume.
Įgijusi fermentavimo specialisto diplomą pradėjo dirbti uostamiesčio „Švyturio” alaus darykloje.
Ištekėjo, susilaukė vaikų, o pardavusi „Švyturio” akcijas su vyru užsiėmė statybų verslu. Viskas, atrodė, klojosi puikiai.
Tačiau po aštuoniolikos bendro gyvenimo metų šeimos laimė sudužo – vyras išdavė Aldutę: „Jis turėjo kitą moterį, tačiau buvo taip užsimaskavęs, kad aš net neįtariau.”
Moteris, kuriai šeima buvo pasaulio pradžia ir pabaiga, pripažįsta: tuomet atrodė, jog žemė slenka iš po kojų. Ji liko su dviem vaikais be jokios vyro finansinės paramos.
Emocinis šokas ilgam išmušė moterį iš pusiausvyros. Ji sugebėjo susitvarkyti pati, išsivertė be psichologų, tačiau keleriems metams atsitvėrė nuo išorinio pasaulio.
Bendrauti su kitais trūko jėgų, o guostis ir pasakotis nesinorėjo. Geriausiai gydė tyla, malda ir knygos.
Net penkerius metus Aldutė gyveno atsiskyrėlės gyvenimą, išsivalė dvasiškai, o paskui dvejus metus rašė knygą „Kartais angelas pasirodo. Lašai širdžiai, Sielai, kūnui ir protui”.
„Tai knyga apie žmogaus būties prasmę, pagrįsta mano pačios gyvenimo įvykiais su visomis filosofinėmis spalvomis ir atspalviais.
Į ją sudėjau savo 20 metų sveiko gyvenimo būdo patirtį, skaudžius išbandymus ir tai, ką jie man davė, ko išmokė, kaip padėjo augti viduje. Pagrindinis knygos akcentas – Sielos išvadavimas.
Negaliu likti abejinga ir tam, kas šiandien vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Šia knyga noriu pasakyti žmonėms, kad niekada nebijotų sunkumų, nes jų nauda yra be galo saldi.
Tikiuosi, skaitytojas supras, kodėl dažnai jaučiasi toks nelaimingas, nors turi „beveik viską”, – sakė A.Vakarė.
Visą dešimtmetį jai nedavė ramybės mintis parašyti knygą.
Kartais tai atrodė neįmanoma. Bet vieną rytą...
„Atsivėrė aiškus žinojimas, ką ir kaip turiu daryti.
Kai pradėjau rašyti šią knygą, jaučiau, lyg nežemiška jėga apkabina mano pečius ir veda pirmyn. Vienintelis dalykas, ką reikėjo daryti – nesipriešinti”, – teigė autorė.
Knygoje galima atsekti ir jos pačios gyvenimo detalių.
A.Vakarė neslepia, kad kartais ilgisi tos būsenos, kai rašydama galėjo pasislėpti knygos herojės Monikos šešėlyje, nesigėdyti savo jautrumo, naivumo, trapumo.
300 puslapių leidinyje gausu ir žymių žmonių minčių. Autorė mano, kad knyga gali būti tarsi enciklopedija ar vadovėlis.
Interneto erdvėje pasirodė įvairiausių knygos vertinimų, netrūksta ir kritikos.
„Kritika manęs nejaudina. Neturiu kada skaityti ir apie tai galvoti. Tik spėk suktis. Rengiu susitikimus su skaitytojais, atsakinėju į jų laiškus. Ir dėl nieko nesigailiu.
Išgirdau daugybę puikių atsiliepimų. Žmonės dėkoja, kad jiems padėjau. Nėra prasmės svarstyti, ką praradau. Atradau šimtą kartų daugiau”, – sakė A.Vakarė.
Dabar ji su sūnumi gyvena Priekulėje – būstą užleido į užsienį išvykęs bičiulis.
„Aš laiminga, kad pavyko pabėgti iš miesto – to skruzdėlyno. Čia – grynas oras: aplink miškai. Manęs klausia, ar nebijau vilkų. Ne čia jų reikia bijoti, tikrieji vilkai – miestuose.
Iš Priekulės močiučių nusiperku daržovių be cheminių trąšų. Gyvenu taupiai, man daug nereikia. Dar šiek tiek pinigų liko už parduotą butą. Pagrindinės išlaidos – benzinas automobiliui”, – geros nuotaikos nestokoja moteris.
O jei pinigai visai išseks ir ji neteks būsto?
„Neprapulsiu. Turiu rankas ir kojas. Esu baigusi ajurvedinės kosmetologijos kursus, gaminu natūralią kosmetiką iš žolelių.
Galiu rengti seminarus, jau sulaukiau ne vieno prašymo. Be to, jau sugrįžta pinigai už parduotas knygas.
Supratau, kad žmogui mažiausiai reikia to, kas kainuoja brangiausiai. Valdžia ir pinigai gadina”, – optimizmo netrūksta A.Vakarei.
Ji prasitarė, kad dabar vienu metu rašo dvi knygas. Viena jų – 5–7 metų vaikams. Kita – suaugusiesiems.
Iki šiol niekam nežinomos autorės pirmosios knygos netikėtas populiarumas stebina ne tik ją išleidusios „Eglės” leidyklos darbuotojus.
„Gal žmonės pavargo nuo visokių zombių aplinkui, pasiilgo tikrų dalykų, pajuto, kad mano knyga parašyta širdimi”, – svarstė Vakarės slapyvardį pasirinkusi autorė.
Po patirtų išgyvenimų ji nori ne tik šitaip pasirašinėti knygas, bet ir oficialiai pasikeisti pavardę, kad ji nebeprimintų buvusio sutuoktinio.
„Kodėl Vakarė? Aš labiau priklausau dangui negu žemei. Mėgstu į jį žiūrėti, fotografuoti. Mano kompiuteryje – keliolika tūkstančių įamžintų dangaus vaizdų.
Ir nuotrauka ant knygos viršelio – mane pakerėjęs vaizdas vaikštinėjant vandenyno pakrante. O metas, kai užsidega Vakarė žvaigždė, man pats produktyviausias”, – sakė moteris.
Psichiatro Algirdo Narinkevičiaus komentaras:
„Aldutės Vakarės gyvenimo ir knygos istorija – nepaprastai graži. Atsisakydama materialių dalykų ji jaučiasi laiminga, praturtėjo dvasiškai, praturtino savo sielą. Tai didžiulis džiaugsmas, daug didesnis negu dideli pinigai banke.
Ne kiekvienas galėtų taip pasielgti. Tai liudija didžiulę žmogaus dvasinę stiprybę. Tai moteriai didesnę laimę teikia ne turtai, kaip daugeliui, bet dvasiniai dalykai, ji mato gyvenimo prasmę padėdama kitiems.
Knygą perskaičiusių žmonių teigiami atsiliepimai ir laiškai jai viską kompensuoja, ji įprasmina save suteikdama žmonėms tai, ko jie ieškojo.
O tai, kad moteriai neprireikė operacijos, taip pat nieko stebėtina. Taip būna. Atsidavimas dvasiniams dalykams padeda išgyti.
Be abejo, žmogui reikia stogo virš galvos, bet, manau, tai susidėlios savaime. Ir sūnus neprapuls, galbūt išeitis atsiras savaime. Tokie žmonės – mūsų gyvenimo puošmena. Gaila, kad jų – nedaug. Nugalėti savąjį egoizmą yra sunku.”