Operos dainininkės Justinos Gringytės (25 m.) tėvas jai pagrojus vaikystėje pabučiuodavo ranką ir vadindavo princese. Nors Justina netapo tikra princese, su karališko kraujo turinčiu Velso princu Charlesu (63 m.) bendravo net porą kartų. Bet didžiausias jos džiaugsmas – prasidėjusi
karjera Londono karališkojoje operoje „Covent Garden”.
Šalia garsiosios Londono operos pastato, šurmuliuojančioje kavinėje, Justina ir nori šnekučiuotis. Čia jai patinka prancūziškos bandelės kruasanai.
Justina – ne pirma dainininkė iš Lietuvos, patekusi į „Jette Parker” jaunųjų artistų programą Karališkojoje operoje. Su ten dirbusiais kolegomis Edgaru Montvidu, Kostu Smoriginu ir Liora Grodnikaite ji neprasilenkia, kai jie atvyksta atlikti kokio nors vaidmens, bet vieni apie kitus pasikalba per jų kasdienybei diriguojantį programų direktorių.
Dažna viešnia operos teatre ir solistė Jurgita Adamonytė, su kuria Justina laisvą minutę nubėga papietauti ir pasišnekučiuoti.
Justina vienus metus mokėsi Nacionalinės operos studijoje Londone. Tai – paskutinis laiptelis baigusiems studijas prieš rimtą darbą.
Lietuvė puikiai prisimena, kiek patyrė streso skubėdama į perklausą. Konkurse dalyvauja 500 žmonių, o atrinko tik 12!
„Ta para buvo pašėlusi: iš vakaro dainavau Kardifo mieste Karališkojo Velso muzikos ir dramos koledžo operos premjeroje, rytą traukiniu skubėjau į perklausą Londone. Netikėtai uždaryta metro linija sujaukė visus planus, teko šokti į taksi, ten ir padainuoti, pasiruošti. Įbėgau į salę, padainavau, o vakare vėl turėjau būti Kardife spektaklyje!” – iki šiol su jauduliu prisimena svarbias akimirkas Justina.
Nacionalinės operos studija – puiki vieta mokytis. Be to, jaunoji dainininkė gavo visą stipendiją, o tai didžiulė paspirtis.
***
– Jus aplankė sėkmė?
– Pirmiausia teko įdėti daug darbo.
– Jums teko bendrauti su princu Charlesu?
– Prieš porą metų, kai mokiausi karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, princo vasaros rezidencijoje buvo surengtas koncertas. Princas Charlesas – koledžo globėjas.
Po koncerto buvo surengtas oficialus susitikimas su juo. Princas išsirikiavusiems muzikantams ir aktoriams spaudė rankas.
Atėjo ir mano eilė. Buvau ką tik dainavusi ariją iš kompozitoriaus Christopho Willibaldo von Glucko operos „Alkestidė”, tad apie tai pasikalbėjome. Princas man negailėjo komplimentų.
Vis dėlto pirmasis mūsų susitikimas buvo oficialus. Antrą kartą man baigiant koledžą buvau atrinkta dainuoti Bakingamo rūmuose.
Ten taip gražu! Jaučiausi kaip pasakoje. Ten sutikau ir šviesaus atminimo aktorę Elizabeth Taylor. Teko bendrauti ir su kitomis pasaulio įžymybėmis, bet tuomet iš susijaudinimo net jų vardus ir pavardes buvau pamiršusi.
Taigi vyksta koncertas, aš dainuoju, po to kartu su orkestru nusilenkiu publikai. Prieš pat mane sėdi princas Charlesas, pakeliu galvą – ir mudu pasisveikiname!
Kai atėjo laikas spausti ranką, jis man tarė: „Girdėjau, kad patekote į Nacionalinės operos studiją. Sveikinu.”
Kaip smagu sulaukti dėmesio iš tokio žmogaus! Juk jis galėjo neprisiminti, kas jam buvo sakoma. Iš rūmų išskridau lyg ant sparnų.
– Ir ant laiptų pametėte kurpaitę lyg Pelenė iš pasakos?
– Ne, nuėjau į „Victoria” metro stotį, sėdau į traukinį ir važiavau namo. Kitądien einant per parką šalia Bakingamo rūmų vėl širdis suspurdėjo: „Juk aš ten buvau!”
Taip, mano gyvenime buvo nekasdieniškų dalykų.
Nuostabus buvo laikas Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže. Su savo dėstytoja Buddug Verona James bendradarbiaujame iki šiol: ji atvyksta į Londoną manęs mokyti arba aš savaitgaliui nuvykstu pas ją į namus Vakarų Velse.
– Ką šiuo metu darote „Covent Garden” operoje?
– Neseniai buvo mano debiutas Placido Domingo scenos 40-mečio jubiliejui skirtoje šventėje: Giuseppe Verdi operoje „Rigoletas” atlikau Madalenos vaidmenį.
O kasdienybė kaip ir kitų solistų – ruošiu vaidmenis, mokausi partijas su dirigentais, dirbu su repetitoriais.
Neįsivaizduoju, kas gali būti šiuo metu geriau siekiant karjeros.
Jau pelniau ne vieną apdovanojimą, stipendiją – daug dirbu ir Dievas man padeda.
– Koks jūsų sėkmės receptas?
– Tai talento ir nuoširdaus darbo derinys.
– Kaip jūs augote? Toks jaudinantis momentas, kad tėvas jums pagrojus koncerte fortepijonu lyg tikrai artistei pabučiuodavo ranką.
– Gimiau Alytuje. Turiu savo pirmąjį dainavimo įrašą, kai man buvo vos treji metai.
Tėvelis studijavo dainavimą, o mama vaidino Alytaus liaudies teatre. Turiu šešeriais metais vyresnį brolį Naurimą, dabar jis – reklamos prodiuseris. Tėvai mane ir įkvėpė žengti muzikos, teatro keliu.
Mano vaikystė nuostabi. Virtuvėje būdavo rengiami poezijos vakarai. Kartu pietaudavome sekmadieniais, eidavome į parką pasivaikščioti. Nedaug yra šeimų, kuriose visi vaikščiotų susikibę už rankų.
– Nuo mažens gyvenote lyg mūza.
– Taip, nuolat grodavau pianinu, dalyvaudavau konkursuose. Dainuodavau nedaug, nes tėvas liepdavo saugoti greitai pažeidžiamą instrumentą – balsą, kad jis būtų tyras ir šviežias, kol ateis laikas.
Laikas atėjo, kai būdama 18 metų pradėjau studijuoti dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorės Reginos Maciūtės klasėje. O prieš tai Vilniaus konservatorijoje baigiau fortepijono specialybę pas Lidiją Jaraminienę. Per dvejus metus – keturių kursų programa!
Tėvai su manimi visada elgėsi lyg su suaugusiu žmogumi. Kai turėsiu vaikų, norėčiau auginti juos taip pat – suteikti jiems absoliučią meilę, emociškai palaikyti.
Tėvas į mane dažnai kreipdavosi „panele Justina”, sekmadieniais man į lovą atnešdavo pusryčius.
Psichologinių pamokų gaudavau kasdien. Pavyzdžiui, per pirmą savarankišką vizitą į parduotuvę buvau paprašyta nupirkti grietinės. Už grąžą pardavėjos pasiūlė šokoladuką – aš ir nusipirkau. Kai grįžau, ant manęs niekas nešaukė, to nebuvo nė karto gyvenime. Bet man buvo gražiai papasakota, kas yra grąža.
– Esate tokia reikli, kad jums greičiausiai bus sunku sutikti tinkamą mylimąjį.
– Kai tvirtai eini savo keliu, natūraliai aplink tave susiburia tinkami žmonės.
– Ar jau patyrėte, kas yra meilės kančia ne tik scenoje?
– Kai man buvo 14 metų, netekau tėvo. Tad žodžių junginį „meilės kančios” rašyčiau kabutėse. Tėvelį jaučiu ir dabar – man regis, jis padeda iš viršaus.
Nuskambės egoistiškai, bet esu susikoncentravusi į save. Nė vienas berniukas, nė viena mergaitė neužauga be meilės istorijų – tai natūralu. Gyvenu normalų gyvenimą, tik turiu ryškų savo kelią. Nesiblaškau.
– Vadinasi, jokių šokių iki paryčių, jokių šėlionių su draugais?
– Turiu draugų ir jie taip pat užsiėmę. Protingai planuojame susitikimus. O šokiams iki paryčių iš tiesų neturiu laiko. Nuo pirmadienio ryto iki penktadienio vakaro laiką praleidžiu „Covent Garden” operoje.
Savaitgalį, jei tik nėra koncertų ir spektaklių, noriu pailsėti. Juk nuoširdžiai visą dieną atidirbus, atidainavus retai užtenka jėgų pramogoms. Todėl maniškės – paprastos: knyga, pasivaikščiojimas parke arba po parduotuves.
Tiek operos teatre, tiek studijoje mus stebi šimtai žmonių iš operos verslo. Po kiekvienos sesijos apie mus rašomos ataskaitos – kiek patobulėjai, ką nuveikei. Vadinasi, kasdien turi būti viršūnėje.
Reikia susidoroti su didžiuliu krūviu ne tik smegenims, bet ir sielai, nes emocinis, psichologinis spaudimas didžiulis – juk tave atrinko iš daugelio žmonių iš viso pasaulio!
– Bet taip galima tiesiog susirgti!
– Negalima sirgti. Kartą man taip buvo – teko atšaukti koncertus, nes buvau peršalusi. Taip dirbdamas išmoksti save tausoti ir labai savimi rūpintis – sportuoti, laiku pavalgyti.
Todėl ir sakau, kad mano gyvenimas egoistiškas – aš saugau savo miego valandas, planuoju poilsį. Todėl netikėtai draugai manęs užklupti namuose tikrai negali.
Kasdien būnu tarp žmonių, tad kartais man reikia sekmadienį neišlįsti iš pižamos, nesidažyti ir nesišukuoti. Bet net ir tais momentais galvoju apie vaidmenį.
– Koks mieliausias?
– Romeo – jį dainuoja moteris mecosopranas. Ir Karmen. Jie pasižymi dideliu ryžtu, aistra ir energija.
Marko Anthony Turnage’o operoje „Grai-kas” vaidinau padavėją – net prasčiokiško akcento teko išmokti. Prieš tai Henry Purcellio operoje „Didonė ir Enėjas” dainavau karalienę Didonę.
Kiekvienas vaidmuo man – iššūkis.
– Kokia jūsų buitis? Turbūt jai laiko visai nelieka?
– Kol kas neturiu tokių erdvių, kokių norėčiau. Bet man svarbu jaukumas, mėgstu švarą ir tvarką. To išmokau iš mamos. Nors ir labai intensyviai turiu mokytis, namų neapleidžiu ir blogai jaučiuosi, jei bent smulkmenos ne ten ar ne taip padėtos. Kad ir kur gyvenčiau, kuriu savo pilį, savo rūmus.
Iš namų Vilniuje į Londoną atsivežiau pianiną.
– Ar Lietuvoje jūs – dažna viešnia?
– Dažniau mama pas mane atvažiuoja savaitgaliui. Ji – mano geriausia draugė, mudvi kalbamės kasdien.
Labai laukiu to meto, kada galėsiu mamą pasiimti su savimi kartu.
– Vadinasi, jūsų ateitis – ne Lietuvoje?
– Sunkus klausimas... Esu sėsli, labai sėsli savyje, nes žinau, ko gyvenime noriu, esu puikiai su savimi susipažinusi. O aplinka man gali keistis, svarbiausia – ryšys su žmonėmis.
Aš neprisirišu prie gyvenamosios vietos. Iš Alytaus važiavau į Vilnių. Paskui ir jis man tapo mažas. Vėliau – Kardifas, bet ir iš jo norėjau išsiveržti.
Londonas – kultūros sostinė. Mane čia žavi žmonių įvairovė, o labiausiai – kad ramiai gali gyventi savo pasaulyje.
– Galbūt kada nors jums nusibos ir kelias į „Covent Garden” operą.
– Baisu taip sakyti! Tikrai nenusibos – čia kiekviena diena nauja, jaudinanti. Juk spektakliai keičiasi, sutinki vis naujų žmonių, iš kurių mokaisi, kurie įkvepia.