Aktorių atrankos studijos „Facebureau” bendraturtė atsidavusi šeimai. Eglės vyresniajam sūnui Vėjui – šešeri, o jaunėliui Džiugui – vos šeši mėnesiai. Įžengusi į erdvius šeimos namus Vilniuje tikėjausi rasti rūpesčiuose paskendusią moterį. O išvydau energingą, be nuovargio žymės palaimingame veide.
Seniai mačiau kokią kitą moterį tokiomis švytinčiomis akimis.
„Kaip ir visose gyvenimo situacijose, motinystėje taip pat viskas priklauso nuo požiūrio. Todėl negalėčiau įvardinti nieko, kas auginant vaikelį man suteiktų daug vargo. Būti mama man smagu. Žinoma, būnu kartais pavargusi, bet juk tai natūralu”, – kalbėjo Eglė.
Prieš ketverius metus kovo 15 dieną anapilin iškeliavusiam garsiam atlikėjui ir aktoriui V. Kernagiui šiemet gegužę būtų sukakę 61 metai.
Šiemet Kovo 11-ąją, kaip ir kiekvienais metais per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę, radijo imtuvuose skambėjo atgimimo šaukliu vadinto V. Kernagio balsas. Šis žavus žmogus buvo lyg tautos vedlys, savo energija ir mažiems, ir dideliems įžiebęs patriotiškumo ugnį.
Kartais Eglę sparnuotos mintys nuneša į vaikystę – tada ji su nekantriu ilgesiu laukia savo siautulingo tėvo, grįžtančio į namus po gastrolių.
E. Kernagytė-Dambrauskė patyrė ne vieną likimo išbandymą. Tai ją užgrūdino, suteikė naujų jėgų ir išminties.
Dabar jos gyvenimo kelyje – šviesusis periodas. Eglė turi vyrą, už kurio pečių jaučiasi kaip už mūro. Jos sutuoktinis reklamos režisierius Vytautas Dambrauskas (28 m.) yra atsidavęs šeimai.
Eglė labai panaši į savo tėvą V. Kernagį. Juokiasi garsiai, kalba nuoširdžiai, žodžius beria sklandžiai, lyg skaitytų iš lapo. Ji net vartoja tam tikrus posakius, kuriuos mėgo šviesaus atminimo jos tėvas: „Beprotiškas”, „Nuostabus”.
Nors Eglė iš tėvo paveldėjo daug charakterio bruožų, temperamentą, aktorystės keliu nepasuko. Vienu metu ji buvo susižavėjusi scenos magija, tačiau V. Kernagio paveikta studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Vis dėlto meniškumas ir intuityvus žmogaus sielos pajautimas, galbūt paveldėtas ir iš motinos kostiumų dizainerės, paskatino Eglę save realizuoti ieškant reklamoms tinkamų modelių.
Į aktorystę dviejų sūnų motina vargu ar bepasuks, tačiau senelio pėdomis gali nukeliauti anūkas Vėjas. Berniukas drąsiai jaučiasi scenoje, mėgsta dainuoti, šoka breiką ir jau dabar motinai liepia ruoštis akimirkai, kai žiūrovų minia jam garsiai plos.
Vėjui buvo pustrečių, kai Eglė išsiskyrė su berniuko tėvu teatro prodiuseriu Donatu Tarasevičiumi. Pora nebuvo susituokusi.
Po kiek laiko sutiko Vytautą ir nė akimirkos nesuabejojo, kad ryšys gali būti trumpalaikis. Po pusantrų metų draugystės pora susituokė.
Kai Eglės iškart po vestuvių paklausė, ar kas nors pasikeitė santykiuose su mylimuoju, ji patikino, kad vienintelis pokytis – staiga užplūdęs saugumo jausmas.
„Pasijutau tvirtai stovinti ant kojų ir turinti patikimą ramstį”, – sakė E. Kernagytė-Dambrauskė.
Nuo vestuvių praėjo pusantrų metų. Šeimos uoste ir toliau saugu. Eglė giria sutuoktinį ir didžiuojasi, kad sutiko gerą vyrą.
„Šiandien kalbėjome su vyru, kad pagaliau grįžtame į ankstesnį gyvenimo ritmą. Mažiukas jau atrado miego sistemą. Nors šiaip mūsų šeimoje nėra nustatyto režimo, griežtų taisyklių. Daug kas vyksta filosofiniu principu. Gyvenimą kol kas reguliuoja vaikai. Mes su vyru linkę jiems skirti kuo daugiau laiko”, – sakė Eglė.
– Kasdienė buitis nori nenori įsuka. Ar su vyru randate laiko romantiškiems vakarams?
– Kol kas romantikai, kai galima mėgautis dėmesiu nežvilgčiojant į laikrodį, negalime skirti pakankamai laiko.
Mažiukas reikalauja daug dėmesio. Kai jis užmiega, stengiuosi apsitvarkyti namuose. Jei Vėjas būna grįžęs iš darželio, tuomet stengiamės su juo daugiau pabūti. Kartais, kai rūpesčių karuselėje per daug užsisuku, vyresnysis sūnus mane švelniai nuleidžia ant žemės: „Mama, gal tu jau gali mane apkabinti.”
Neseniai su Vytu padarėme atradimą, kad per visą mūsų bendravimo laiką – trejus metus nė karto dviese nebuvome nuėję į kiną. Visada į kiną eidavome kartu su Vėju.
O norėtųsi dažniau pabūti dviese. Manau, kad ateityje atsigriebsime.
Labai romantiškai laiką leidome, kai laukiausi Džiugo. Tuomet, kai Vėjas išvažiuodavo pabūti pas savo tėtį, mes su Vytu eidavome kur nors pavakaroti, skaniai pavalgyti.
Vakar su Vytu pirmą kartą vakare išėjome į koncertą. Mano mama sutiko pabūti su kūdikiu. Nerimavau, bet eksperimentas pavyko.
Aš pati maitinu Džiugą. Vaikas apetitu nesiskundžia. Jam penki mėnesiai ir dabar jis sveria devynis su puse kilogramo.
– Nors rūpesčių ir veiklos namuose jums netrūksta, neatrodote pavargusi.
– Būna ir mano gyvenime juodų dienų, kai atrodo, kad iš nuovargio nepajudinsiu nei rankos, nei kojos. Būnu ir suirzusi, ir pikta. Tokiomis akimirkomis namiškiai kenčia.
Kartais, kilus susierzinimui ar liūdesiui, dešimt kartų giliai įkvepiu. Po to pažvelgiu į visas problemas, kurias keliu, tarsi iš šono, ir suprantu, kaip tai nereikšminga. Užtenka pamatyti tyras vaikų akis, ir liežuvis neapsiverčia skųstis nuovargiu.
Stengiuosi į viską žvelgti pozityviai. Tai sutvirtina tikėjimą, kad einu teisingu keliu. Juk kad ir kokia sunki diena lauktų, kad ir kaip jausčiausi pavargusi, visada tuo pat metu galima rasti bent porą dalykų, už kuriuos verta padėkoti likimui. Tai suteikia džiaugsmo ir jėgų.
Pakanka turėti kelis atramos taškus, ir jau galima orientuotis savoje orbitoje. Kasdienio gyvenimo sumaištyje tai turi didelę prasmę. Pakanka turėti tvirtą atramos tašką, ir jau nepaklysi darbų chaose.
– Turbūt atramos taškas – vyro petys?
– Iš savo vyro sulaukiu daug paramos. Vien žinojimas, kad jis akimirksniu atskubėtų į pagalbą, jei kas nors nutiktų man ar vaikams, teikia saugumo pojūtį. Jis – mūsų šeimos vėliavnešys. Kad kuo daugiau pabūtų su šeima, Vytas dažnai dirba namuose.
– Kai sutikote Vytą, buvote išsiskyrusi su draugu, auginote mažametį sūnų. Ar lengvai įsileidote naujus jausmus į širdį? Kaip atspėjote, kad santykiai bus netrumpalaikis susižavėjimas, kad Vytautas nuoširdžiai mylės ne tik jus, bet ir jūsų sūnų?
– Anksčiau nelabai tikėjau likimu, bet kai susipažinau su Vytu, supratau, kad mums įtaką daro aukštesnės jėgos.
Esu įsitikinusi šimtu procentų, kad likimas mus suvedė ne šiaip sau. Su Vytu susipažinau prieš kokius šešerius metus, tuo metu gyvenau su pirmuoju vyru, laukiausi Vėjo.
Artimesnei pažinčiai laikas atėjo po trejų metų. Viskas įvyko paprastai. Mudu atsidūrėme viename vakarėlyje. Kaip vėliau išsiaiškinome, nei vienas, nei antras ten neplanavome būti. Bet kažkokių aplinkybių vedami ten nuėjome.
Praėjus vos porai dienų nuo atsitiktinio susitikimo mums buvo aišku, kad susitikome ilgam. Intuityviai jutau, kad Vytas yra mano žmogus.
Gali skambėti keistai ir naiviai, bet į naujus jausmus pasinėriau su visišku atsidavimu, neturėdama baimės, abejonių.
Pasitikėjimą stiprino, kad Vytas greitai susidraugavo su Vėju. Moteriai, turinčiai vaikų, labai svarbu, kaip naujasis draugas elgiasi su jos atžalomis.
Vytui buvo 25-eri, kai jis atsirado mano gyvenime. Mažai, kai kalbame apie vyrišką brandą. Tačiau jis iškart pasirodė esąs kitoks nei daugelis jo bendraamžių, tokio amžiaus dar negalvojančių nei apie šeimą, nei apie vaikus, nei apie atsakomybę.
Vytas užaugo didelėje ir darnioje šeimoje. Tarp tėvų ir vaikų iki šiol yra gražūs, glaudūs ryšiai, skatinama pagarba vieni kitiems.
Vyro tėvai turi sodybą. Mes ten važiuojame vasarą. Vyto tėvas pusryčiams krosnyje iškepa sumuštinių, tuomet visi susėdame lauke po obelimis, kalbamės apie gyvenimą.
Iš pat pradžių mačiau, kad Vyto požiūris į meilę nėra paviršutiniškas. Jis jau tada norėjo šeimos, vaikų. Tai – žmogus, tvirtai stovintis ant žemės, žinantis, ko nori ir ką daro.
Šeimyniškumas nedaro Vyto panašaus į namisėdą. Reklamų režisieriaus darbas – aktyvus, kūrybiškas.
– Kaip namuose skirstote pareigas, darbus?
– Vytas augo šeimoje, kur buvo skatinama pagarba moteriai. Todėl namuose jis nebijo rodyti dėmesio, nesibodi kasdienių darbų. Mano tėvų šeimoje taip pat buvo vadovaujama „iš abiejų pusių”.
Pavyzdžiui, pusryčius gamina tas, kuris pirmas atsikelia. Aš dažniau atsikeliu pirma, nes mane pažadina vaikai. Nusileidžiu į valgomąjį, išverdu kavos, padarau sumuštinių. Nuo to rankų nepradeda skaudėti.
Šiuo metu Vyto pagrindinis rūpestis – išlaikyti šeimą. Todėl natūralu, kad būdama namuose su kūdikiu didžiąją dalį buities darbų atlieku aš.
– Susidaro įspūdis, kad gyvenate kaip sanatorijoje – be barnių, nepasitenkinimo.
– Visko būna. Mes nesiekiame idealių santykių. Niekada nesižavėjau idealiais vyrais, nes jie dvelkia nuoboduliu.
Kasdienybėje mudu su Vytu rodome visas emocijas, kurias turime. Jeigu mylime, tai plačiais mostais ir nuoširdžiai reiškiame jausmus – visi mato ir niekas neabejoja.
O jei supykstame, tai irgi niekam nebūna paslaptis. Kartais atrodo, kad net namų stogas kilnojasi. Turbūt ir mūsų kaimynai jums pasakytų: „Girdėjau, kaip jie pykosi.”
Būna, kad ir šaukiame vienas ant kito. Manau, geriau nepasitenkinimą išlieti, o ne slėpti savyje. Juk vieną dieną viskas gali išsiveržti baisiu uraganu.
– Kuris iš jūsų nurimus audroms pirmas iškelia paliaubų vėliavą?
– Įvairiai būna. Būna, kad po barnio nesikalbame kokias tris ar keturias dienas.
Kai nusibosta tylėti, pasakau: „Stop, pradedame kalbėtis.” Kartais vyras pirmas neiškenčia: „Nebegaliu daugiau. Noriu tau kai ką svarbaus papasakoti, bet negaliu, nes mes nesikalbame.”
Taigi tai vienas, tai kitas stabdome nesikalbėjimų etapą. Svarbiausia, kad nurimus audroms abu mokame iš to pasijuokti.
Pavyzdžiui, susitaikę kalbamės: „Kodėl tu anksčiau man šito nesakei? Oi, prisiminiau, juk mes keturias dienas nesikalbėjome.”
– Ar vyras supranta jūsų moterišką požiūrį?
– Mano vyras mėgsta kalbėtis. Net labiau negu aš. Kad ir kokią nuoskaudą laikyčiau savyje užgniaužusi, vyras akimirksniu mano akyse perskaito, kad kažkas negerai. Galiu išsisukinėti kiek noriu, bet jis atkakliai tvirtins: „Matau, kad tau kažkas atsitiko. Pasikalbėkime.”
Išlaukiame momento, kai užmiega vaikai, susėdame verandoje ir kalbamės. Savieigai nepaliekame neišspręstų klausimų.
Nežinau sėkmingos santuokos recepto, bet manau, kad labai svarbu jausti šalia esantį žmogų.
– Kaip Vėjas reagavo, kai jam pasakėte, kad Vytas taps šeimos nariu?
– Nuo pirmųjų pažinties dienų mes daug laiko praleisdavome trise – eidavome į kiną, pasivaikščioti, vykdavome į sodybą ar prie jūros.
Vėjas natūraliai priprato, kad Vytas yra mūsų gyvenime, nes jo buvimas visada siedavosi su geromis, gražiomis emocijomis.
Vieną vakarą guldžiau Vėją miegoti ir netikėtai jis paprašė, kad prie jo lovos pabūtų Vytas. Turbūt tuomet įvyko lūžis. Vėjas parodė pasitikėjimą Vytu, leisdamas save pasaugoti, kol užmigs. Tai buvo pripažinimas.
Dar prieš vestuves sūnui daug aiškinau, kas yra vyras ir žmona. Iki šiol su Vėju šnekamės apie santykius, šeimą.
Sūnų skatiname, kad jeigu jam kyla neaiškumų, drąsiai mūsų klausti.
Manau, mes viską protingai, be nuoskaudų sudėliojome. Su buvusiu vyru bendrauju civilizuotai.
– Ar Vėjas džiaugėsi brolio gimimu?
– Vėjui sakydavau, kad jis turės brolį, su kuriuo žais. Jam patiko mintis, kad jis bus vyresnysis brolis.
Kai gimė Džiugas, Vėjas savaitę nėjo į darželį ir jautėsi sutrikęs. Sėdėjo tyliai prilipęs man prie šono, nėjo į kiemą, nenorėjo žaisti kompiuteriu. Paniręs į save ir nepaleisdamas manęs iš akiračio, sūnus šitokiu būdu tarsi bandė suvokti brolio atsiradimą.
Vėjui rūpėjo išsiaiškinti, kiek mažylis atims dėmesio, ar nuo šiol jis neliks atstumtas, vienišas.
Pamatęs, kad visi šeimos nariai elgiasi įprastai, Vėjas nurimo. Dabar jis nekantriai laukia, kol Džiugas paaugs ir juodu galės kartu miegoti.
Vėjas yra sakęs: „Kai Džiugas susapnuos košmarą, aš jį pasikviesiu pas save į lovą ir paguosiu.”
– Su vyru esate emocingi, atvirai rodote jausmus. Galbūt vienas kitą pradžiuginate ir efektingomis dovanomis?
– Vyras mėgsta staigmenas. Kai susipažinome, netrukus turėjo būti mano gimtadienis. Vytas padovanojo kelionę dviem į Paryžių ir bilietus į mano mėgstamos grupės koncertą. Atrodė neįtikėtina, kad ką tik susipažinai su žmogumi, o jis tau dovanoja tokias brangias dovanas.
Šiemet gimtadienio proga iš savo mylimo vyro taip pat gavau didelę dovaną – mūsų šeima, įskaitant Džiugą, vyksime savaitei pailsėti į Egiptą. Taip dar niekada nesu atostogavusi.
Aš dovanoju nebūtinai daiktus. Žinodama, kaip Vytas vertina mudviejų santykius, stengiuosi jam dovanoti laiką, kuris yra skirtas tik mums abiem.
– Gyvenate su motina name, kurį pastatė ji ir šviesaus atminimo jūsų tėvas. Jaunos šeimos nemėgsta įsikurti vienoje erdvėje su tėvais.
– Žinoma, norime gyventi atskirai. Čia turėjo būti senelių ir anūkų namas. Bet turime finansinių trukdžių, todėl nutarėme, kad geriau pasitaupysime ir kurį laiką pagyvensime su mama. Ji pati pasiūlė mums čia įsikurti.
Tačiau planuojame įsigyti nuosavą būstą, ieškome sklypo, kuriame kada nors iškils mūsų šeimos namas.
Atvirai kalbant, nebuvo lengva mamai integruotis į mūsų gyvenimą. Mes čia įnešėme gana daug chaoso.
Jei čia gyventų mano brolio Vytauto šeima, viskas būtų paprasčiau, nes jie labai tvarkingi, anksti keliasi į darbą.
O mes – vaikštantis bardakėlis. Tvarka, kokią mama turėjo gyvendama viena, niekada nebus tokia, kokia yra dabar, kai gyvename penkiese.
Čia įvestą anarchiją bandome kompensuoti kitais dalykais. Pavyzdžiui, mano vyras labai skaniai gamina. Palepiname mamą gurmaniškais patiekalais.
Mamos pagalba šiuo metu yra labai vertinga. Mama padėjo, kai auginau Vėją. Padeda dabar.
Stengiuosi mamos gerumu nepiktnaudžiauti, nes ji nėra mano vaikų auklė. Ji turi savo gyvenimą, dėsto Vilniaus dizaino kolegijoje drabužių modeliavimą, vakarais ruošiasi paskaitoms.
– Esate aktorių atrankos agentūros „Facebureau” bendraturtė. Ne kartą sakėte, kad atradote tokią įdomią veiklą, jog galėtumėte dirbti net naktį. Motinystė jūsų profesinę veiklą laikinai sustabdė. Kada planuojate grįžti į darbą?
– Vasarą bandysiu po truputį įsitraukti į darbus. Kai Džiugas paaugs, planuoju imtis ko nors daugiau.
– Nuo jūsų tėvo V. Kernagio mirties praėjo ketveri metai. Per tą laiką buvo nuveikta daug įvairių darbų, susijusių su jo atminimo išsaugojimu, – išleista knyga, įrašytos dainų plokštelės, pastatytos skulptūros, įkurtas Vytauto Kernagio fondas, surengta daug koncertų, planuojama įkurti muziejų. Ar ir toliau bus su V.Kernagio vardu susijusių projektų?
– Vytauto Kernagio fondo, kaip ir muziejaus, įkūrimo mintis kilo mano broliui Vytautui. Namuose yra išlikę daug jautrių dalykų, prie kurių patys vis dar sunkiai prisiliečiame.
Brolis labai norėjo, kad muziejus būtų. Tikiu, kad jis bus. Nes mano brolio žodis geležinis. Kad įgyvendintų visus projektus, kuriuos buvo inicijavęs, brolis net buvo išėjęs iš darbo.
Fondo reikalais dabar aktyviausiai užsiima mano pusseserė. Pernai prasidėjo projektas „Gėrio menas”, skirtas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Po tėčio mirties praėjo ketveri metai. Laikas daug ką koreguoja. Netekties skausmas jau kitoks, kažkoks ramesnis.
Dabar ir projektų mažiau kuriama. Anksčiau visuomenės aktyvumas buvo impulsyvus, globalus, įvairialypis. Bet kokia kaina nesinorėjo paleisti anapilin iškeliavusio žmogaus. Mažiems ir dideliems Vytautas Kernagis virto legenda.
Pavyzdžiui, mano brolis perklausė visus tėčio įrašus. Jis buvo aklinai paniręs į tėčio atminimo puoselėjimo reikalus. O aš taip negalėjau.
Kartais užplūsta ilgesys, važiuodama automobiliu įjungiu tėčio dainų kompaktinę plokštelę, paklausau. Tačiau iki šiol negaliu žiūrėti įrašų.
Brolis tame virė visus šiuos metus. Bet kai pernai spalio mėnesį Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo atidengta tėčio bronzinė skulptūra – suoliukas su į jį atremta gitara, Vytautas pasakė: „Viskas. Užtenka.”
Net lengviau tapo. Darėsi truputėlį baugu, kad žmonės pradės manyti: visko yra per daug. Nesinorėjo peržengti ribos, kai visiems imtų darytis bloga. Nežinau, ar tėtis būtų norėjęs, kad Vilniaus miestas virstų savotišku jo mauzoliejumi.
Tačiau koncerto „Beprotiškai fantastiškas gimtadienis” idėja yra graži. Pernai gegužę vykusiame koncerte norėta pagerbti Vytautą Kernagį, kuriam būtų suėję 60 metų. Ar šiemet vyks toks koncertas, dar nežinau.
Bet kokiu atveju, jei tėtis šiuo metu sėdi danguje ir supasi ant debesies, žvelgdamas į žemišką kasdienybę, manau, kad didžiuojasi viskuo, kas vardan jo atminimo buvo padaryta.
Ypač jis turėtų didžiuotis mano broliu, kuris padarė labai daug. Vytautas net nustojo bijoti scenos, išmoko viešai reikšti mintis. Per ketverius metus jame atsiskleidė daug tėčio bruožų, kurie anksčiau neišryškėjo, nes nebuvo terpės pasireikšti.
Vytautas visada buvo ramus, santūrus, gilus. Panašus į mamą. Aš buvau ta, kuri šoka ir garsiai kalba.
Tačiau staiga išvydau visiškai kitokią Vytauto asmenybės pusę. Jame išryškėjo lyderio bruožai. Bet gal tai natūralu, nes po tėčio mirties jis liko vienintelis vyras šeimoje. Į jo pečius rėmėsi daug moterų – mes su mama, močiutė, tėčio sesuo, sesers duktė.
Vytautas labai stengėsi padėti. Manau, mano brolis lengviau atsipūtė, kai mano gyvenime atsirado Vytas. Žinojo, kad bent viena jo globojamų moterų bus saugiose rankose.
Per visą šį laiką jis stengėsi iš visos širdies. Manau, kad persitempė. Bet labai daug padarė. Net vaikiškas žaidimų namelis kieme šalia senelio supiltos kalvos irgi jo paties rankomis sukaltas.
Neseniai Vytautas susirado darbą pagal specialybę ir šiek tiek atsitraukė nuo fondo reikalų bei kitų projektų.
– Žiūrime dabar mudvi pro valgomojo langą į apsnigtą kiemą. Stūkso V. Kernagio supilta nedidelė kalva anūkams. Ar vaikai čiuožinėja nuo kalnelio, ar jie skatinami neužmiršti senelio?
– Ant kalnelio išliejome čiuožyklą. Kol vaikai nesirguliavo, čia dūko ir čiuožinėjo. Ir vasarą nuo jo kūliais virsta.
Tiek Vėjas, tiek brolio sūnus Nojus žino, kad senelis jiems supylė šį kalnelį. Anūkai žino ir moka senelio dainų. Turi mėgstamiausias.
Visuomet žinojau, kokie svarbūs tėčiui buvo anūkai. Kai jis sirgo, dažnai kalbėdavo apie vaikus, apie jiems statomą namą, žaidimų aikštelę. Mes sakome vaikams, kad senelis juos labai mylėjo.
– Minėjote, kad liko daug tėvo daiktų, kurie ateity nukeliaus į muziejų.
– Namo žemutiniame aukšte yra vadinamasis tėčio kambarys. Visi daiktai jame sugulė taip, kaip buvo gyvenant bute. Mama pasistengė sukurti autentišką aplinką. Net sienas kambaryje perdažė tėčio mėgstama spalva – samanine. Ten padėta neseniai išleista tėčio dainų natų knyga, daug įvairių daiktų, prie kurių jis buvo prisirišęs. Tėtis buvo prieraišus žmogus.
Pavyzdžiui, jis turėjo vieną aštrų grybavimo peiliuką, seną nuzulintą varinį „zipą”, žalios spalvos laikrodį, kuris buvo gerokai aprūdijęs, bet nepamainomas, nes ryškiai rodė skaičius.
Tėtis sakydavo, kad laikrodis turi būti toks, jog atsikėlęs ryte ir nusiėmęs akinius lengvai galėtum sužinoti, kiek yra valandų.
Jis turėjo seną klaikios elektrinės spalvos aprūdijusį automobilį „Volkswagen Passat”. Bet tai buvo jo mašina – vienintelė ir nepakartojama. Tėtis sakydavo, kad miške visada gali ramiai grybauti, nes jo mašinos niekas nepavogs.
Dabar automobilis stovi garaže su visais paliktais daiktais. Niekas juo nevažinėja. Vieną kartą, kol mašina stovėjo kieme, buvau į ją įsėdusi, bet po to supratau, kad daugiau niekada nesėsiu.
Automobilio salonas iki šiol kvepia tėčiu, iki šiol ten guli mažas kvepalų buteliukas „Obsession”, kramtomoji guma. Niekas iš šeimos nedrįsta automobilio tvarkyti. Brolis automobilį pastatė į garažą. Tad daiktų, kuriuos būtų galima eksponuoti, tikrai yra nemažai.
– Manote, kad visi tėvo daiktai atsidurs muziejuje? Gal kai reikės juos eksponuoti, bus gaila išsiskirti?
– Kažkada su mama kalbėjome, kad dabar gedėjimas yra kitoks. Ateina laikas, kai tampa lengviau atsitraukti nuo slegiančių minčių, daiktų.
Negalima visą laiką gyventi prisirišus prie praeities, kad ir kokia ji būtų brangi. Praeities šešėliai trukdo pamatyti ateities šviesą. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas žmogus turi ir asmeninę atsakomybę už gyvenimą. Juk vieną kartą gyvename.
Todėl prasmingiau visas relikvijas padėti į muziejų, žinant, kad jos gulės saugiai, o V.Kernagio gerbėjams teiks šiltų sentimentų.
Nėra lengva kasdien akimis prisiliesti prie tau brangaus žmogaus daiktų. Jeigu aš ant sienos valgomajame pakabinčiau didžiulę tėčio nuotrauką, nežinau, ar man nebūtų skaudu kiekvieną kartą į ją žiūrėti. Būti apsuptam jo daiktų – savotiškas savęs kankinimas.
Turiu tėčio nuotrauką. Kai noriu, išsitraukiu ir pasižiūriu.
– Bet nors protas liepia paleisti praeitį, emociškai tai padaryti sunku. Kada išaušta diena, kai gali ramiai atsisveikinti su artimo žmogaus praradimo skausmu?
– Sunku pasakyti, kada įvyksta lūžis. Iki šiol sunku, liūdna ir skauda. Dar nesu susitaikiusi su netektimi.
Vaikystėje daug laiko praleisdavau su mama, nes tėtis dažnai vykdavo į gastroles. Įpratau jo laukti. Kartais ir dabar jaučiuosi kaip maža mergaitė, laukianti tėčio, grįžtančio į namus.
Dėl to aš labai retai važiuoju į kapines.
Per Kūčias ir Kalėdas ant stalo padedame lėkštutes anapilin išėjusiems artimiesiems. Anksčiau palikdavome seneliui, dabar – ir tėčiui.
Tačiau kokių nors specialių ritualų nesilaikome. Tėtį visada prisimename šeimos susibūrimuose. Iš atminties ištraukiame jo įvairius posakius, pašmaikštavimus. Tai buvo linksmų plaučių žmogus. Jis ir toliau dalyvauja mūsų gyvenime, tiktai yra kitoje dimensijoje.
Didelė laimė – gera artimųjų sveikata. Pastaraisiais metais ir savo draugams per gimtadienius visada linkiu sveikatos. Tai – pagrindinis dalykas, leidžiantis išsipildyti svajonėms.
Laimė yra mano vaikai, graži šeima. Man džiugu, kad mūsų su vyru požiūriai ir vertybės sutampa. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti geriau. Nesu žmogus, kuris stato svajonių pilis. Bijau užsisvajoti, nes skaudžiai reaguoju į dūžtančias svajones.
Jei bus lemta, tikėtina, kad mūsų šeima neapsiribos dviem vaikais. Negalėčiau įvardinti nieko brangesnio už savo vaikus.
Stengiuosi pro akis nepraleisti gražių smulkmenų, jos teikia džiaugsmą. Nuo paties žmogaus priklauso, kas bus įrašyta jo gyvenimo puslapiuose.