„Atvykėliui svečioje šalyje reikia būti pasiruošusiam sunkumams”, – teigė dabar prašmatniame name su sodu Londone gyvenanti Lina Baublienė (35 m.). Titulą „Žaviausia ponia JK 2011” pelniusi emigrantė nežada grįžti į gimtinę, nes jai su šeima svetur pavyko susikurti puikų gyvenimą.
Energijos ir optimizmo Linai galima net pavydėti. Per pasirodymą Londono viešbučio „County Hotel” scenoje nuo jos sklido dar ir šiluma. Tapusi žaviausia lietuve ponia Jungtinėje Karalystėje Lina buvo apimta tikros euforijos. Bet ne tik dėl pelnyto titulo – lietuvė su džiaugsmu laukė kelionės su šeima į Ameriką.
– Kodėl panorote dalyvauti Londone lietuvių emigrantų surengtame konkurse? Trijų vaikų motinai juk ir taip netrūksta veiklos?
– Žaviausios moters konkurse svajojau dalyvauti dar gyvendama Lietuvoje. Bet atrodė – dar ne laikas, dar reikia daugiau pasiekti, pasimokyti.
Pelnytas titulas lyg vainikavo tai, apie ką tiek metų svajojau. Greičiausiai ne veltui pasisekė, nes jaučiau: dabar mano laikas, dabar itin pasitikiu savimi.
Mėgavausi kiekviena pasirengimo konkursui akimirka, džiaugiausi naujomis pažintimis.
Tokie konkursai moterims, užsisukusioms tarp kasdienybės rūpesčių, padeda nepamiršti, kad jos yra žavios. Tai atgaivina, suteikia naujų jėgų, pakelia nuotaiką.
– Bet panašaus pobūdžio konkursai dažnai nuvertinami, net šaipomasi iš juose dalyvaujančių merginų ir moterų.
– Dažniausiai šaiposi tie, kurie norėtų, bet neišdrįsta varžytis, bijo būti neįvertinti.
Šeima, draugai, artimieji, bendraminčiai labai mane palaikė, džiaugėsi mano noru dalyvauti, sveikino laimėjus ir negailėjo pagyrų.
Vis dėlto svarbiausia – pati šventė, nuotaika. Žinoma, ir pergalė labai saldi, tai tarsi visų žavingų akimirkų atomazga.
Nors iš tiesų konkurso metu pajutau ir priešiškai nusiteikusių lietuvių nuotaikas – tai jiems renginio vieta prasta, tai pats renginys nekaip suorganizuotas. Kodėl žmonės pritvinkę tiek priešiškumo vieni kitiems?
Sutinku, kad kai kas renginyje galėjo būti atlikta geriau, bet garsiai reikšti savo nepasitenkinimą nemandagu. Juk visada galima atsistoti ir išeiti.
– Kaip didelė jūsų šeima su trimis vaikais atsidūrė Londone?
– Kai nusprendėme vykti į kitą šalį, Lietuvoje, Kaune, mums puikiai sekėsi. Turėjome savo verslą – nuomojome automobilius vestuvėms, vyras Juozas vertėsi mašinų prekyba. Aš baigiau sveikatos ugdymo magistro studijas.
Vyrui atsirado galimybė padirbėti Anglijoje. Planavo pusmečiui išvykti ir grįžti. Nujaučiau, kad mes ten atsidursime visa šeima ir ilgam.
Draugai baiminosi, kad neriame į didžiulį vargą ir rūpesčius. Bet aš visa širdimi troškau išskleisti sparnus. Tikėjau, kad darbštūs žmonės niekur neprapuola. Neapsirikau.
Svečioje šalyje mūsų šeima tapo net tvirtesnė ir vieningesnė.
Be to, turime darbus, namus, visko, ko reikia jaukiam ir visaverčiam gyvenimui.
Visada jaučiau, kad gyvensiu svetur, turbūt taip buvo lemta.
– Kuo užsiimate svečioje šalyje?
– Vyras dirba vairuotoju statybų įmonėje, o aš tvarkau dokumentus, dirbu vertėja, konsultuoju socialiniais klausimais.
Mūsų pradžia buvo nelengva. Bet atsirado žmonių, kurie padėjo sėkmingai susirasti būstą, gydytojus, susitvarkyti reikalingus dokumentus.
Sunkiausia buvo vaikams išrinkti geras angliškas mokyklas, o paskui juos, dar nekalbančius angliškai, įmesti į svetimą aplinką.
Visi kartu paverkėme porą savaičių, o dabar iš to smagiai pasijuokiame. Buvau nustebinta mokytojų geranoriškumo – jie susirado lietuviškus žodynus, kad galėtų padėti mūsų vaikams.
– Iš kokios pati esate kilusi šeimos, kaip buvote auginama?
– Mano mama vadovavo kavinei, tėvas buvo inžinierius. Turiu septyneriais metais vyresnį brolį, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors tėvo netekau būdama vos dešimties metų, mama sugebėjo kompensuoti jo trūkumą. Ji – stipri moteris.
Augau apsupta didelės meilės, prabangos ir gražios gamtos, turėjome didelį namą, daug gyvūnų, nuostabią sodybą – nieko netrūko. Nuo mažens buvau linksma, nieko neįžeisdavau, nepasakydavau pikto žodžio, su visais sutardavau.
– Tuo sužavėjote ir savo būsimą vyrą?
– Patikau jam iš pirmo žvilgsnio. O mane pakerėjo jo energija, puikus humoro jausmas. Vestuves iškėlėme po poros metų draugystės.
Norėjau turėti daug vaikų ir būti gera motina.
– Scenoje pasirodėte su dukromis – kartu paruošėte šokį. Jūsų artimieji buvo vieni aistringiausių sirgalių. Kaip pavyksta puikiai sutarti?
– Kaip ir kiekvienoje šeimoje, mūsiškėje būna ir giedrų, ir debesuotų dienų. Tačiau savo šeimos lizdą labai saugome nuo negandų, tad šiandien galime pasidžiaugti draugiška ir vieninga šeima. Manau, kad esame puikus šaunios šeimos modelis savo vaikams.
Dabar su vyru jaučiamės laimingi. Mūsų meilė tapo brandesnė. Mylime vaikus – be jų neįsivaizduojame poilsio dienų, kelionių. Visiems kartu mums linksmiau ir įdomiau.
Žinoma, kartais išlekiame pabūti ir dviese, bet tai būna labai retai, be to, nematome būtinybės atsiriboti nuo vaikų. Jie juk – mūsų meilės atspindžiai.
– Jau turite gyvenimiškos patirties. Ką patartumėte draugei, panorusiai skirtis su vyru?
– Patarčiau labai gerai pamąstyti, priminčiau, kad idealių žmonių pasaulyje nėra, kad nereikia daryti skubotų sprendimų. Juk skyrybos palieka skaudžių pėdsakų visam gyvenimui, ypač vaikams.
– Kuo gyvena jūsų vaikai?
– Mūsų vaikai labai atviri, mandagūs, nuoširdūs, puikiai sutaria tarpusavyje.
Sūnui Adomui jau 18 metų, jis domisi krepšiniu, muzika, informacinėmis technologijomis. Svajoja tapti policininku, kriminalistu.
Penkiolikametė duktė Ieva mokosi mergaičių gimnazijoje. Ji linkusi į meną – gražiai tapo, lanko privačias fortepijono pamokas, groja gitara. Ieva svajoja tapti dizainere.
Mūsų trylikametė Evelina – čiauškalė, jos pilni namai, tai tikras gamtos vaikas, myli gyvūnus, svajoja dresuoti delfinus ir jūros liūtus. Eveliną krūtimi maitinau net iki 4,5 metų, tad tarp mūsų labai glaudus ryšys, viena be kitos ilgai negalime ištverti.
– Ką stengiatės įskiepyti vaikams?
– Esu liberali motina, daug ką vaikams leidžiu, tačiau reikalauju tvarkos ir atsakomybės. Nemėgstu melo, kai nesilaikoma duoto žodžio.
– Kokių pareigų vaikai turi namuose?
– Sūnus atsakingas už viską, kas susiję su technika, muzika. Ieva – už namų aplinką ir stilių, o mažylė – už savo bokserio Bellos ir šinšilų priežiūrą. Vaikai turi viską, ko geidžia jų širdis, bet todėl, kad jie puikiai elgiasi.
Dukras auklėju savo pavyzdžiu, manau, tai geriausias auklėjimo būdas. Man svarbu ir žmogaus išorė, ir vidinis pasaulis, todėl su vaikais daug sportuojame, šokame, lankomės įvairiuose renginiuose.
– Kai kurios titulą pelniusios moterys sako, kad apdovanojimo akimirka – laimingiausia gyvenime. O kada jūs, Lina, jautėtės laimingiausia?
– Kai sėkmingai įsitvirtinome svečioje šalyje. O labiausiai liūdėjau, kai reikėjo išvykti iš Lietuvos ir palikti raudančią motiną.
– Kaip išsaugote gerą nuotaiką?
– Man motina nuo mažens sakydavo, kad kiekviena diena turi būti šventė.
Jei kartais prireikia prablaškyti užplūdusias pilkesnes mintis, užtenka muzikos, filmo, spektaklio, treniruotės sporto klube ar pabendrauti su draugais. Negaliu nesišypsoti, nes tada visi klausia, kas atsitiko.
– Kokie jūsų namai?
– Mūsų namai jaukūs ir tvarkingi, kruopščiai puoselėjami. Mėgstu, kad suptų grožis, malonūs kvapai, vazose žydėtų skintos gėlės, kad skambėtų pianino garsai.
Ruošiamės užsiimti statybomis ir padidinti namą iki penkių miegamųjų.
Turime išpuoselėtą sodą, dekoratyvinį baseiną su auksinėmis žuvelėmis ir net karpiais. Sode praleidžiame daug laiko – noriu, kad jis būtų atgaiva sielai. Sode esame pastatę medinį vasarnamį – dažnai čia žaidžia vaikai, šurmuliuoja mūsų draugai.
Jie sako, kad pas mus justi lietuviška dvasia, nes britai savo aplinkai tiek daug dėmesio neskiria. Mums pasisekė – buvę namo šeimininkai paliko puikius pagrindus.
Prisimenu, kaip pirmą kartą įžengėme į savo namus Anglijoje. Radome didžiulę puokštę gėlių ir atviruką. „Tai buvo mūsų darnios šeimos namai, kuriuose užaugome ir prabėgo graži jaunystė. Todėl linkime, kad mūsų būstas taptų jūsų jaukiais namais”, – štai kas buvo užrašyta atviruke. Verkiau iš džiaugsmo.
– Kokia jums atrodo Lietuva iš Londono?
– Lietuva atrodo apleista, vargana. Graudu, kad gimtinę tenka palikti tiems, kurie tikrai to nenori, bet yra priversti. Gaila žmonių, išgyvenančių nepriteklių, gaila vaikų, augančių be tėvų, senelių.
Mums Lietuva – brangi širdžiai, ten liko dalis mūsų gyvenimo.
Vaikai tolsta nuo lietuviškumo, tačiau visada jiems primenu, kad jie lietuviai ir kitokie nebus, nors ir gyvena kitame pasaulio kampelyje. Didžiuojamės, kad esame lietuviai, sėkmingai pritapę prie angliško gyvenimo būdo.
Čia daugiau galimybių susikurti geresnę ateitį, daugiau tolerancijos, platesnė žmonių pasaulėžiūra. Čia mums gera.
– Ką patartumėte išvykstantiems iš Lietuvos gyventi į svečią šalį?
– Ne viskas paprasta, reikia būti pasiruošusiems netikėtumams ir sunkumams. Teks susidurti su tuo, kad bus klijuojama atvykėlio etiketė, teks paisyti naujų taisyklių, reikės įrodinėti, ko esi vertas, teks pasijusti svečiu, o ne šeimininku.
Jeigu visa tai priimtina, kodėl gi nepabandyti laimės. Juk kelią namo visada rasi.
– O ar jūs patys planuojate grįžti?
– Ne. Mus traukia dar platesni vandenys.