— Ar lietuviai yra daininga tauta?
— Labai daininga. Bėda ta, kad Lietuva nedidelė. Daugelis mano, kad iš dainavimo negalima pragyventi, todėl neturi didelio troškimo mokytis dainuoti, repetuoti, investuoti pinigų į mokytojus.
Daugybės žmonių vokaliniai duomenys yra puikūs, bet jiems trūksta žinių.
“Lietuvos balso” mokytojai daugiausia pastabų turėjo būtent dėl to, kad prastai kvėpuojama, nėra balso atramos, nedirba diafragma.
— Apie dainavimą kalbate kaip profesionalas.
— Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šešerius metus studijavau aktoriaus meistriškumą. Turiu magistro laipsnį.
Mes mokėmės ne tik vaidinti, bet ir dainuoti, šokti. Laikėme ir dainavimo, ir net baleto egzaminus.
— Pats dainuojate tik duše?
— Muzika mano namuose skamba nuolat. Esu melomanas ir kartais dainuoju pats. Bet ne duše. Tenka dainuoti spektaklyje. Dainininkas turi būti gerai fiziškai pasirengęs, ištvermingas.
Neįsivaizduoju, kaip visą koncertą ištempia “Metallica” vokalistas Jamesas Hetfieldas. Žinant, koks jo gyvenimo būdas ir kaip nuolat šėlioja, tai atrodo neįmanoma.
— Kokios muzikos klausotės?
— Visokios, išskyrus pigų eurodance, trash, death metal ar hardcore punk. Tokios muzikos neįmanoma suprasti.
Mėgstu ir gerą roką, ir ritmenbliuzą, ir soulą, ir laundžą, ir hausą. Klausau viską, kur įžvelgiu kūrybą ir profesionalumą.
Tikri profesionalai yra Andrius Mamontovas, Marijus Mikutavičius, “Silence Family”, Mario Basanovas su Juste, Leonas Somovas ir Jazzu, “G & G sindikatas”.
Dažniausiai klausau internetinių radijo stočių, nes ten — didesnis muzikos pasirinkimas. Neseniai per Pietų Prancūzijos stotį “ABC Lounge” išgirdau Ericos Jennings “It’s A Lovely Day”. Apstulbau — iš kur?! Pasirodo, šis kūrinys buvo įtrauktas į rinkinį “Budha Bar”.
— Grojate kokiu nors instrumentu?
— Mokausi groti gitara, bet pirštai dar labai neklauso.
— Jūsų tėvas Vytautas Rumšas — garsus aktorius. Ar jaučiatės esantis jo šešėlyje?
— Apie tai mažai galvoju. Juk tik bukaprotis galėtų tvirtinti, kad stipriausio planetos žmogaus sūnus taip pat privalo toks tapti.
Žinoma, nelengva išsivaduoti iš tėvo šešėlio. Dirbu savo darbą ir nekreipiu dėmesio į tuos, kurie mus bando lyginti. Lietuviai apskritai įpratę lyginti. Mes nemokame tiesiog įvertinti, kaip darydavo, pavyzdžiui, romėnai.
Angelina Jolie atsisakė tėvo Jono Voighto pavardės, kad jos nelygintų su tėvu, praeityje itin populiariu Holivudo aktoriumi.
— Jūs su tėvu esate ne tik bendrapavardžiai, bet ir bendravardžiai. Ar dėl to nebuvote pakliuvę į komiškas situacijas?
— Pasitaikydavo. Buvo metas, kai abu dirbome LTV. Kartą negavau atlyginimo. Paaiškėjo, kad buhalterės sudėjo Vytautų Rumšų algas ir visus pinigus pervedė mano tėvui.
Kitą kartą buvau nuvykęs į vieno filmo atranką Lietuvos kino studijoje. Ten kaip tik dirbo ir režisierius iš Rusijos. Prisistačiau. Jis mane išbandė, nufilmavo.
Po kiek laiko rusai kreipėsi į Lietuvos kino studiją, pasakė, kad nori išbandyti Vytautą Rumšą, ir paprašė pas juos atvykti. Studijos darbuotojai nedvejodami paskambino mano tėvui ir šis nuvažiavo į Sankt Peterburgą.
Rusai nustebo, nes medžiagoje, kurią nufilmavo Lietuvoje, buvo kitas V. Rumšas. Bet tėtis ten gavo darbo. Vadinasi, ir aš esu prisidėjęs prie jo šlovės Rusijoje. (Juokiasi.)
— Tėvas jums — kritikas, patarėjas, mokytojas ar draugas?
— Pasikliauju tėvo žiniomis. Jis — puikus aktorius, todėl man labai svarbi jo nuomonė.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dar neseniai buvo rodomas režisieriaus Ivicos Buljano spektaklis “Elitas (ponai Glembajai)” pagal kroato scenaristo Miroslavo Krležos kūrinį.
Mes jame vaidinome tėvą ir sūnų. Buvo labai smagu. Kolegos aktoriai mane gyrė. Su tėvu buvome partneriai, nesijautė, kad vienas yra labai talentingas, o kitas — ne. Mano karjerai tai buvo svarbus laiptelis.
Su tėvu filmavomės ir dienraščio “Lietuvos rytas” reklamoje, vaidinome Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje pagal Gustave’o Flaubert’o kūrinį “Madam Bovari”. Tik šiame spektaklyje neturėjome bendrų scenų.
— Su tėvu scenoje visuomet esate lygiaverčiai partneriai?
— Absoliučiai. Ne tik jis man, bet ir aš jam kartais turiu pastabų. Stengiamės rasti geriausius sprendimus. Apskritai partnerystė scenoje yra svarbi. Nėra prastesnio aktoriaus už tą, kuris vaidina vienas, puikuojasi savo talentu ir nejaučia partnerio.
Kartais per repeticijas imu improvizuoti, kad įvertinčiau partnerį ir pajusčiau, ar jis gyvas, ar reaguoja. Yra aktorių, kurie reaguoti nemoka, daro tik tai, ką pasakė režisierius. Dėl to yra tekę atsisakyti kai kurių darbų.
Apskritai esu išrankus. Man labai svarbi komanda: aktoriai ir režisierius. Nemėgstu, kai “chaltūrinama”.
Pavyzdžiui, per TV3 buvo rodomas serialas “Broliai”. Buvo surinkta puiki aktorių komanda, neblogas scenarijus. Tačiau prodiuseris (Kristupas Krivickas — Red.) visiškai nesusitvarkė su savo darbu, todėl nieko gera neišėjo. Buvo apmaudu.
— Netapti aktoriumi, matyt, negalėjote?
— Tai — natūralu. Pažiūrėkite į daugelį cirko artistų — šeimos tradicijas tęsia trečia ar ketvirta karta. Vaikas nuo mažens keliauja su cirku, nuolat mato akrobatus ir klounus. Todėl menka tikimybė, kad užaugęs taps bankininku.
Kai augau, sovietmečiu, gyvenimas dar nebuvo toks margas kaip dabar. Nebuvo tiek žaislų, todėl geresnę žaidimo aikštelę nei teatro sandėlis buvo sunku įsivaizduoti. Nė vienoje žaislų parduotuvėje nebūtum radęs tiek šarvų, kardų, pistoletų, žiūronų.
Jau vaikystėje per Kalėdų karnavalą sėdėdamas Seneliui Šalčiui ant kelių išrėžiau, kad užaugęs būsiu aktorius.
Paskutinėje eilėje sėdintiems tėvams net nereikėjo žiūrėti, kas ten kalba.