Praėjusį sezoną su trenerio karjera atsisveikinęs R. Endrijaitis nepakeitė gyvenimo būdo ir ramiai sėdėti namuose negali.
Vilniuje su šeima gyvenantis krepšinio specialistas tapo LKL naujoko – Pasvalio „Pieno žvaigždžių” klubo prezidentu.
Buvęs ilgametis treneris ne tik nepraleidžia įdomesnių krepšinio rungtynių, bet ir pats dar sportuoja.
Tris kartus per savaitę jis žaidžia krepšinį, dalyvauja veteranų turnyruose, atšilus orams porą kartų per savaitę žaidžia tenisą.
„Sportas man tarsi jaunystės eliksyras”, – geros nuotaikos paslaptį išdavė R.Endrijaitis.
Pasitaiko momentų, kai krepšinio specialistas pagalvoja: „Aš tai jau mačiau, tas problemas nekart sprendžiau.” Bet oranžinio kamuolio žaidimas per daugybę metų jam nepabodo.
Patirtimi jis dalijasi su ambicinga Pasvalio „Pieno žvaigždžių” ekipa.
Pernai ant Nacionalinės krepšinio lygos nugalėtojų pakylos Pasvalio komandą atvedęs R.Endrijaitis naująją veiklą vadina įdomiu projektu.
Komandos prezidentas – tai ne vien garbingas titulas, bet ir pareigos. Patyręs krepšinio strategas bendrauja su komandos treneriais, žaidėjais, negaili jiems ir komandos vadovams patarimų, rūpinasi žaidėjų gyvenimo ir darbo sąlygomis.
Iš nedidelio miesto Jurbarko kilusiam R.Endrijaičiui suprantamas vos 6 tūkstančius gyventojų turinčio Pasvalio komandos pergalių troškimas.
R.Endrijaitis džiaugiasi, kad ambicingi komandos vadovai padeda kurti Pasvalio miesto istoriją.
Jie prisideda prie to, kad ir nedideliame mieste būtų gera gyventi: nemažai pasiekta auginant stiprią nacionalinio lygio komandą – šiemet lygos naujokams atiteko Lietuvos krepšinio federacijos taurės sidabras.
Miesto patriotams už tokią komandą ne gėda sirgti!
Pernai iškilo nauja „Pieno žvaigždžių” arena su puikiai įrengta krepšinio aikšte, sutvarkytu baseinu, kitų sporto šakų treniruočių salėmis.
Ne tik profesionalūs sportininkai, bet ir visi norintys čia gali turiningiau leisti laisvalaikį.
Pasak R.Endrijaičio, tetrūksta Pasvalyje pastatyti nedidelį viešbutį, kuriame galėtų apsistoti ir žaidėjai, ir komandos svečiai.
Nuo 10 metų vaikų namuose augęs ir už save pats visuomet kovojęs R.Endrijaitis žino, kaip sunku vaikinui iš provincijos be pagalbos siekti aukštumų.
Todėl jis drąsiai naudojasi savo autoritetu, kad padėtų ambicingai Pasvalio komandai.
„Atrodo, viskas juda trokštama linkme, – pasidžiaugė R.Endrijaitis. – Gal mano apsukos šiek tiek ir sulėtėjo, bet aktyviai gyvenu visą gyvenimą.
Taip susiformavo mano gyvenimo būdas ir charakteris. Esu valdingas, išmokau stebėti žmones, per trumpą laiką nustatyti jų charakterį ir sugebėjimus. Dabar tai ir darau.”
Krepšinio asas įsitikinęs, kad be talento aikštėje daug nepasieksi.
„Kol buvau jaunas treneris, tikėjau, kad iš kiekvieno galima ką nors išspausti. Bet dabar suprantu, kad Šarūno Marčiulionio ar Arvydo Sabonio neišugdysi, jei nėra įgimto talento”, – įsitikinęs R.Endrijaitis.
Norint būti geru krepšinio specialistu nepakanka tik išmanyti žaidimo taisykles. Privalu būti psichologu.
R.Endrijaitis visą gyvenimą buvo stebėtojas. Knygos, teatras – pomėgiai, padėję į gyvenimą žvelgti plačiau.
„Negali vien tik paskui kamuolį lakstyti. Platesnis požiūris į gyvenimą padeda darbe su jaunais krepšininkais”, – įsitikinęs „Pieno žvaigždžių” klubo prezidentas.
Istorijos mokslus baigęs R.Endrijaitis dabar knygoms ir teatrui atranda netgi mažiau laiko nei tuomet, kai pats žaidė krepšinį ar treniravo tuo metu vieną stipriausių šalies komandų – Vilniaus „Statybą”.
Buvo laikas, kai knygas nuo pat vaikystės graužęs R.Endrijaitis nepraleisdavo nė vienos teatro premjeros.
„Dabar šiek tiek nuo teatro esu atitrūkęs, bet viską seku, stebiu. Išmanau ir operą, ir popsceną.
Turiu susigaudyti, kas aplinkui vyksta, kad jaunimui neatrodyčiau juokingas”, – šyptelėjo klubo prezidentas.
Juokingas nukaršęs senukas jis nenori atrodyti ir savo anūkui Martynui. Šiemet universitetą baigsiantis būsimasis teisininkas į senelį kreipiasi vardu. Toks laisvas bendravimas džiugina R.Endrijaitį.
Ar neskaudu, kad vaikai ir anūkas nepasekė jo pėdomis? 41-erių sūnus Ronaldas dėsto Karo akademijoje, 36 metų duktė Rūta – mokytoja.
„Kurį laiką Martynas žaidė krepšinį, bet po to pasuko mokslų link. Matyt, kažkas iš aukščiau paskirsto, kas bus prekybininkas, kas teisininkas”, – svarstė R.Endrijaitis.
Polinkį į mokslus vaikai ir anūkas paveldėjo iš R.Endrijaičio senelio, kuris buvo kaimo daraktorius (mokytojas).
„Aš norėjau būti sportininkas. Manęs mokslai netraukė. Mokytoja sakydavo: „Rimuk, žiūrėk daugiau mokslų, iš sporto duonos nevalgysi”, – prisiminė R.Endrijaitis.
Mokytojos žodžiai neišsipildė. Jis iki šiol valgo duoną iš krepšinio.
„Išsirinkau specialybę, kuri man patinka. Bendraudamas su jaunais žmonėmis nejaučiu metų naštos”, – pasidžiaugė Pasvalio „Pieno žvaigždžių” komandos prezidentas.
Vis dėlto kaip didžiausią savo sėkmės garantą R.Endrijaitis įvardijo žmoną Rasą. Be jos paramos ir palaikymo kažin ar jam būtų pavykę sėkmingai siekti profesinių aukštumų.
„Be moters vyras niekada nepasieks tiek daug, kiek ją turėdamas šalia savęs. Moteris yra varomoji jėga. Dėl ko stengtis, jei esi vienas? Kiek vienam reikia? Be šeimos nėra tikslo.
Didelis dalykas, kai turi moterį, kuri ne stabdo, bet skatina. Dėl to man pasisekė”, – tikino R.Endrijaitis.
Endrijaičiai drauge 45 metus. Rasa nė karto nepapriekaištavo, kad Rimanto galva pramušta vien krepšiniu.
Moteris augino vaikus, sekė paskui sutuoktinį į Rusiją, Ukrainą.
„Žmona mane supranta. Tai svarbu. Kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ėmiausi verslo – prekiavau mėsos gaminiais, Rasa mane stebėjo, kol pasakė: „Gal tu geriau grįžk į krepšinį.”
Ir dabar Rasa mane ragina judėti. Ji niekuomet nepriekaištauja, kai savaitgaliais žaidžiu veteranų komandoje, važinėju į varžybas užsienyje.
Kai rungtyniauja „Pieno žvaigždžių” komanda, į varžybas važiuojame kartu”, – pasakojo R.Endrijaitis.
Žmonai jis dėkingas ne tik už palaikymą, bet ir už užaugintus vaikus.
„Treniruodamas Vilniaus „Statybą” krepšininkus pažinojau geriau nei savo vaikus. Namie būdavau svečias. Nė karto nesu dalyvavęs tėvų susirinkime mokykloje.
Žmonos nuopelnas, kad vaikai užaugo dorais žmonėmis. Ji auklėjo, maitino, vedė į darželį. Čia prašoviau.
Ronaldui ir Rūtai trūko tėvo šilumos, palaikymo. Tai dabar suprantu. Bet ką padarysi? Kaip toj dainoj: „Laiko atgal nesugrąžinsi.” Ką nors reikėjo aukoti”, – atsiduso R.Endrijaitis.
Dabar jis bando atsigriebti – stengiasi kuo dažniau susitikti su savo atžalomis, o žmoną palepina gėlėmis, maloniomis staigmenomis.
„Rasa man tokia pat graži, kokia buvo, kai susipažinome.
Nors pasižiūrėjus į veidrodį akivaizdu, kad esame kiek pasikeitę, bet širdy viskas išliko kaip buvę – meilė, noras, kad būtų viskas gerai”, – sentimentaliai kalbėjo R.Endrijaitis.
Krepšinio aikštėje valdingumu garsėjęs specialistas namuose trokšta ramybės. Todėl jam nepatinka didelės kompanijos, susibūrimai.
„Mano namai – mano tvirtovė”, – sakė beveik pusę amžiaus Vilniuje gyvenantis R.Endrijaitis.
Ar toje tvirtovėje vis dar yra vietos garsiajam rusvų plytų spalvos švarkui, kurį vilkėdamas Vilniaus „Statybai” vadovavęs treneris porą sezonų pasirodydavo kiekvienose varžybose?
R.Endrijaitis šypsodamasis purtė galvą. Pasirodo, istorinis, sėkmę lėmęs švarkas jau išmestas.
„Gal ir padariau klaidą? Gal reikėjo išsaugoti kur nors sandėliuke? Juk man su juo sekėsi – kai jį vilkėjau, „Statyba” rungtyniavo labai sėkmingai.
Valdžia net siūlė nupirkti naują švarką – manė, kad nesugebu kito įsigyti. Buvo tokių, kurie sakydavo: „Piktas ir su rusvų plytų spalvos švarku.”
Atsakydavau: „Pakeiskite mane, bus jums smagiau, bet liūdniau aikštėje – nebus pergalių”, – juokėsi seną istoriją prisiminęs R.Endrijaitis.