- Kokia dabartinė jūsų sąmonės būsena?
- Tarsi pavasario vėjas – vos spėji pasijusti džiugiai skriejąs viena kryptimi; jau, žiūrėk, sunkūs debesys, žvarba, gręžiantis šaltis ir sniego-lietaus mišinys gniuždančiai plakantis veidą…
- Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?
- Pastaruosius kelis metus pradedu sugebėti su savimi sugyventi ir priimti save tokiu, koks esu. Padeda.
- Laimingiausia gyvenimo akimirka?
- Norėčiau parašyt – dabar. Bet veikiausiai – kada klykdamas gimiau. Be to juk nieko daugiau nebūtų įvykę.
- Didžiausias apgailestavimas, kurio priežastį ištaisytumėte, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
- Mano mylimiausias fortepijono profesorius buvo Andrius Kuprevičius. Pas jį vis nuvažiuodavau į Clevelandą pagroti – jo patarimai buvo patys labiausiai formuojantys mane ir kaip žmogų, ir kaip pianistą, ir kaip būsimą pedagogą. 1996 spalio mėnesį New Yorke laimėjau konkurse pirmą vietą. Grįžęs namo į Chicago, praėjus gal savaitei, parašiau savo mielam profesoriui laišką apie konkursą su padėka ir džiaugsmu. Parašiau kiek daug esu iš jo gavęs, kokios svarbios jo pamokos man, kaip mano visas gyvenimas ir ateitis yra nuspalvinta jo gražiausia įtaka. Profesorius tuo metu jau labai sunkiai sirgo. Nesuprantu, kaip, bet uždelsiau ir laiško iš karto neišsiunčiau – gal pasirodė nepakankamai gerai atliepiantis tuos jausmus, kuriuos jam jaučiau. Po mėnesio Andrius Kuprevičius išėjo… Laiškas liko kompiuteryje. Žinau, kad niekada jam jo taip ir neišsiųsiu, ir iki šiol labai skauda.
- Kokia yra didžiausia, begėdiškiausia prabanga, kurią sau leidžiate?
Atsisėdu vakare, ir, nereaguodamas į kalnus laukiančių darbų, tiesiog klykiančių visais įmanomais balseliais, žiūriu futbolą.
- O ką labiausiai branginate?
- Minutes su Sonata – savo didžiausia gyvenimo drauge ir žmona. Skamba banaliai, bet tai labiausiai rezonuoja širdy.
- Dėl kokių kasdienių dalykų širdį užlieja džiaugsmas?
- Šiandien – iš ryto vėjas ir paukščiai bėgant parke; pavakariais saulės atspindys ant Šv. Kazimiero bažnyčios fasado. Džiaugiuos, kada pastebiu tuos mažus kasdienius stebuklus.
- Kokių savybių labiausiai nekenčiate?
- Sunku atsakyti, veikiausiai – neapykantos, pykčio, išankstinio neigiamo nusistatymo. Dalykų, kurie nuodija širdį, neleidžia žvelgti į pasaulį atvirai.
- Kokį talentą (dar, be jau turimų) norėtumėte turėti?
- Cha… Kadais, kai buvau šeštoje klasėje, norėjau kitą rytą pabusti dvidešimt centimetrų aukštesnis, kad galėčiau tapti krepšininku. Paskui daug metų norėdavau ilgesnių pirštų, geresnės atminties (pianistiniai, bet labai materialūs norai…). Dabar talentų nebenoriu jokių, noriu, kad vakare, pažiūrėjus į veidrodį, nebūtų gėda save matyti.
- Kaip atrodytų jūsų idealus vakaras?
- Kažkodėl, veikiausiai, kadangi vakarais paprastai pianistai groja koncertus, suvokiu vakarą ne kaip poilsį, bet kaip dienos kulminaciją… Todėl labai sunku atsakyti, kadangi kartais tenka didžiausius pergyvenimus ir kulminacijas pergyventi rytais – kartais mokinant, kartais susitinkant su moksleiviais. Gal čia jau reikėtų prisipažinti, kad neturiu sugalvojęs idealaus vakaro… Beje, vidurnakčio žvejyba Lofoten salose – pagavome gal trisdešimt skumbrių – buvo pakankamai arti idealaus vakaro apibūdinimo… Tai gal vis dėl to futbolo rungtynės Emiratų stadione, ir “Arsenal” būtinai laimi, bet Sonata turi būti kartu…
- Kokią dorybę laikote labiausiai pervertinama?
- Gal kiek bjauroka: nelabai mėgstu žmones, kurie absoliutina bet kokias dorybes. Nežinau dorybės, kuri būtų svarbesnė už kurias nors kitas, tad davatkiškumas bet kurios jų atvejų mane paprastai liūdina.
- Kokia istorine asmenybe labiausiai žavitės?
- Beveik neįmanomas atsakyti klausimas, kadangi jų tiek daug, bet vis grįžta Hermanas Hesse. Kažkada, žiūrėdamas “Lietuvos tūkstantmečio vaikus”, hipotetiškai atsakinėdamas į Vaidos Genytės užduodamą klausimą “kokioje knygoje norėtumėte gyventi?”, pagalvojau – “Stiklo karoliukų žaidimas”…
- Mėgstamiausias svaigalas?
- O taip, vienas labai išmintingas vyras parašė: “reikia nuolat svaigintis… Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe – kiekvienam savaip.” Atsiprašau už laisvą interpretaciją, bet kiekvieną kartą svaigalas vis nustebina – kiek yra įvairiausių nenusakomų svaiginimosi priemonių, ir ta nežinomybė svaigina…
- Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas?
- Jei minutės, ar pusvalandis – knyga; jei kelios valandos – teatras, koncertas, pasivaikščiojimas; jei kelios dienos – pabėgti iš namų ir BŪTINAI išjungti telefoną ir kompiuterį. Kelionės, veikiausiai…
- Geriausia daina?
- Šią minutę – “Living in the Past” (“Jethro Tull”; juokinga, bet šiuo momentu dėl to, kad ji penkių ketvirtinių metre parašyta…); ilgesnėje perspektyvoje, veikiausiai turėtų būti “Stairway to Heaven” – ir dėl žodžių, ne tik dėl muzikos. Aišku, tai negali susilyginti su Schuberto ar Čaikovskio, Gruodžio ar Debussy dainomis. Pagavote siautulyje ir atsakiau nepagalvojęs…
- Geriausia knyga?
- Netyčia jau atsakiau anksčiau. Galvoje knibžda viena, kita, trečia knyga, bet turiu prisipažinti, kad tokio pojūčio, kaip po “Stiklo karoliukų žaidimo” nesu patyręs… Pradėjau ieškoti, gal Jozefas Knechtas yra dar ką nors parašęs, ką galėčiau perskaityti.
- Mėgiamiausias dailės kūrinys?
- Šiuo metu – mano krikštasūnio paveikslas skirtas Čiurlioniui. Bet tai keičiasi. Labai mėgstu, kad mane dailės kūriniai nustebintų.
- Didžiausias melas, kurį kada nors esi ištaręs?
- Atsiprašau, bet negaliu pasidalinti… Bus arba nesažininga, arba netiesa.
- Jei egzistuotų reinkarnacija, kuo norėtumėte atgimti?
- Geras klausimas, labai gražiai atskleidžia žmogišką puikybę… norėčiau parašyti ką nors šmaikštaus, bet nežinau. Gal drambliu, be jokios priežasties – socialūs, mieli gyvūnai. Norėčiau išmokti valdyti tuos keliasdešimt tūkstančių raumenėlių straublyje…
- Kaip norėtumėte numirti?
- Nenoriu mirti, bet žinau, kad neišvengsiu. Tikrai nenorėčiau kentėti, bet, veikiausiai, niekas nenori. Labai norėčiau sugebėti priimti tai, kas laukia, garbingai.