Visada elegantiškai apsirengusi ir besišypsanti. Tokią aktorę G. Baikštytę mato ne tik kino premjerų svečiai, bet ir jos bičiuliai, net gatvėje sutikti praeiviai.
Į susitikimą Gražina atskubėjo ant juodos palaidinės užsimetusi pačios megztą mėlyną liemenę.
„Šis mezginys nepavyko taip, kaip norėjau, bet labai šiltas. Be to, spalva suteikia linksmumo”, – paaiškino daug mezganti moteris.
Pernai liepą G.Baikštytė atšventė 60-metį, tačiau jai tiek neduotum.
Gražina nemėgsta kalbėti apie savo grožį. Ne kartą apkalbėta, kad pasidariusi ne vieną plastinę operaciją, aktorė tai neigia. Ji įsitikinusi: grožis – tai ne tik išorė, bet ir vidinė kultūra, estetika. Kaip ir geras skonis, tai turi būti įaugę į kraują.
– Gražina, atrodote puikiai. Ar daug laiko skiriate grožiui puoselėti?
– Nevaikštau į treniruočių sales, man jos nepatinka. Mankštinuosi namuose. Anksti ryte, kai šviečia saulė, pusvalandį skiriu kūnui ir sielai: atlieku malonius kvėpavimo pratimus, vonios procedūras.
Kiekvieną rytą tepu odą kremais, masažuoju. Veido kaukes darau kartą per savaitę. Mano kosmetikos kabinetas – namuose.
Kavą geriu tik ryte. Dirbdama mėgaujuosi arbatėlėmis. Laisvas darbo grafikas man priimtiniausias. Neįsivaizduoju savęs dirbančios biure tiksliai nustatytomis darbo valandomis.
Po pietų labai mėgstu prigulti.
Vakarais atsakau į laiškus, ruošiuosi interviu, ieškau medžiagos. Rašyti vakarais nemėgstu.
Iki vidurnakčio jau einu miegoti. Atsigulusi dar paskaitau. Dabar domiuosi asmenybėmis. Skaitau rusų aktorės Liudmilos Gurčenko biografiją. Dar šalia lovos – Vlado Bagdono ir Doloresos Kazragytės gyvenimai.
Būna, kad naktį prabundu. Anksčiau keldavausi ir eidavau prie šaldytuvo. Dabar to nebedarau, prie lovos pasidedu vaisių, atsigerti. Ir skaitau toliau, kad ir vidury nakties.
– Kiekviena diena gali būti vis kitokia arba tokia pati, tačiau irgi žavinga. Ar rutina jums suteikia ramybės, ar kelia nuobodulį?
– Man rutina patinka, užtikrina stabilumą. Jei mano rutiną kas nors išbalansuoja, būna blogai. O gyvenimas mėgsta tokius pokštus krėsti.
Rutina – pradedant ryto pratimais, baigiant knyga prieš miegą – man suteikia komforto. Jei kas paskambina ir reikia staigiai susiruošti, man tai – neįmanoma misija.
Turiu žinoti apie susitikimą bent prieš dieną. Ir nesvarbu, ar vasara, ar žiema.
– Kartais jūs lankotės ir pramogų pasaulio vakarėliuose.
– Vienos rankos pirštais galiu suskaičiuoti vakarėlius, kuriuose buvau pernai. Einu tik ten, kur man patinka. Praėjusią vasarą buvau vienos alaus gamintojos surengtame vakarėlyje. Ji visada suruošia gražią šventę. Be to, mėgstu alų karštą vasaros dieną.
Kitas renginys pernai – sušių gaminimo vakaras. Mane galima prisikviesti arba per skrandį, arba per gerus žmones. Viskas.
Kadaise mielai eidavau į vakarėlius, tačiau tuomet ir tie renginiai buvo smagesni. Pasimatydavau su draugais, kartais net ir pašokdavau.
Ką apsirengti, nesuku sau galvos. Man svarbu gerai jaustis. O kad bus fotografuojama ir aprašyta kiekviena detalė, su tuo jau esu susitaikiusi.
– Nors sakote, kad dėl aprangos nesukate galvos, visada atrodote elegantiškai.
– Visos mano giminės moterys mokėjo siūti. Moku ir aš siūti ir megzti. Mano dukterys – taip pat. Jos dar ir fantastiškus papuošalus kuria. Jos jau pralenkė mane.
Mano teta gyveno Vokietijoje ir atsiųsdavo žurnalų „Burda”. Iš kiekvieno ką nors pasisiūdavau. Pirkdavau audinius, tardavausi su profesionalia siuvėja. Esu sugadinusi ne vieną rūbą.
Rengiausi savo vienetiniais drabužiais ir mokydamasi Maskvoje, ir vėliau, gyvendama Kaune. Nebandyčiau siūti tik „sunkiosios artilerijos” – švarkų, paltų.
Kasdien vilkiu patogius rūbus. Nemėgstu pernelyg apsikrauti nei papuošalais, nei ekstravagantiškomis detalėmis. Pati esu ryški, todėl laikausi nuostatos – geriau mažiau negu per daug.
Visada klausiu dukterų nuomonės, ar tinka auskarai, ar reikia kaklo papuošalo.
– Ar turite dizainerių kurtų drabužių, ar jums svarbi etiketė?
– Turiu Seržo Gandžumiano kurtą suknelę, kostiumėlį. Nenoriu įžeisti nė vieno mados kūrėjo, tačiau vengiu pirkti jų drabužius.
Pirmiausia tai nepraktiška. Tos Seržo suknelės nė karto nebuvau apsivilkusi, nors ji nuostabi. Pas mus, Lietuvoje, nėra renginių, kuriuose tiktų prašmatnios vakarinės suknios.
Iš lietuvių dizainerių labiausiai vertinu Ramunės Piekautaitės kūrinius. Jie man tinka ir patinka. Jaukūs, plazdantys, moteriški. Per vieno kino festivalio atidarymą apsivilkau trumputę plazdančią jos suknelę prie ilgaaulių batų ir jaučiausi puikiai. Sulaukiau daug komplimentų.
– Šiuo metu rašote knygą apie režisierių Rimą Tuminą.
– Nemėgstu klausimų apie grožį ir apie rašomą knygą. Knyga šiandien – mano darbas.
Pasakoti, kaip tai darau, man per daug intymu. Dabar užtenka fakto, kad rašau knygą apie R.Tuminą. Joje bus kitų žmonių interviu apie jį ir pokalbiai su pačiu režisieriumi.
Mudu su Rimu Maskvoje mokėmės tuo pat metu. Mes su vyru – Kinematografijos institute, Rimas – A.Lunačiarskio teatro meno institute. Bičiuliaujamės nuo tų laikų.
Draugės man seniai sakė, kad imčiausi knygos. Apie save? Jokiu būdu!
Pernai aš atšvenčiau šešiasdešimtmetį, šiemet – Rimas. Užpernai vasarą pagalvojau apie artėjančius jubiliejus ir naiviai tikėjau, kad knygą jam galiu padovanoti gimtadienio proga.
Kai susitikome, išsakiau idėją, jam patiko. Tik liepė neskubėti ir pamiršti tą jubiliejų. Knyga turėtų pasirodyti šiemet.
– Kitąmet su vyru Algimantu Mikutėnu, kurį draugai ir jūs vadinate tiesiog Miku, švęsite bendro gyvenimo keturiasdešimtmetį.
– 1973-iaisiais įstojau į Kinematografijos institutą Maskvoje, ten susipažinau su Miku, po kelių mėnesių draugystės jau kartu gyvenome. Tais laikais tai buvo amoralu. Tokių drąsių porų buvo nedaug.
Negyvenau bendrabutyje, nuomojausi butą. Ateidavo Mikas, klausydavomės muzikos, gurkšnodavome vyną. Paskui tie pasimatymai ilgėjo, jis likdavo, tad ir tas apsigyvenimas kartu atėjo lyg po truputį.
Trejus metus gyvenome nesusituokę. Buvo sunku net būstą išsinuomoti, šeimininkai prašydavo pasų. Rusijoje juk tada nebuvo sekso. Tuomet pakeitėme devynis butus.
Galiausiai radome butą, kurio šeimininkai nesigilino į mūsų šeiminę padėtį. Vieno kambario butas daugiabutyje su ilgu koridoriumi mums buvo rojus.
– Kaip Maskvoje jūs, gražuolė lietuvaitė, susitvarkydavote su gerbėjais?
– Gerbėjai už durų būriais nestovėjo. Mikas mane nuo jų saugojo, jis tas pakabintas arabų ir gruzinų akis gal labiau matydavo.
Kartą vienas beprotiškai įsimylėjęs gruzinas aktorius pakvietė mane į prašmatnų restoraną pavakarieniauti. Mikas išleido, neiškėlė nė menkiausios pavydo scenos, nors vėliau manęs pavydėdavo net kėdei, ant kurios sėdžiu. Buvo velniškai pavydus, o tuomet įveikė save, nes dar nebuvome vyras ir žmona.
– Ar linksmas buvo gyvenimas Maskvoje?
– Visi vakarėliai tuomet vykdavo pas mus, rinkdavosi mano, Miko kurso draugai. Išmokau gaminti, kioske pirkdavome mėsos. Iš jos ruošdavome ir kepsnius, ir guliašą. Buvo ir majonezo, ir žirnelių. Gastronome – eilės alkoholio skyriuje, tačiau Maskvoje mes jau paragavome užsieninio vyno.
Pinigų mums užteko, gaudavome stipendiją, mamytės atsiųsdavo maisto: lietuviškų skilandžių, kotletų. Sulaukę tokio siuntinio iš Lietuvos labai džiaugdavomės.
– Tačiau vis dėlto tuokėtės, gyventi susimetus nebuvo gerai?
– Dėl vestuvių mus spaudė Miko motina – jai prieš kaimynus buvo gėda.
O mes mokėmės, grįždavome atostogų, mums statusas nebuvo svarbu. „Jei labai norite, galime ir susituokti”, – tuomet sakėme.
Susituokėme 1976-ųjų spalio 16-ąją, kai mokiausi trečiame kurse. Vestuvių proga gavome dešimt dienų atostogų. Tai buvo didžiulė dovana! Šventėme Miko tėvų namuose Vilniuje. Tris dienas ten buvo „atvirų durų dienos”, niekas nepraėjo pro šalį.
Tais laikais būdavo priimta stalą valgiais nukloti, o dabar svečiui tik kavos pasiūlai su kokiu sausainiu.
– Kaip sekėsi jūsų šeimai, grįžusiai iš Maskvos į Lietuvą?
– Mano mama gyveno Kaune, baigusi mokslus įsidarbinau Kauno dramos teatre, tad gyvenau tarp Vilniaus ir Kauno. Greitai pastojau. Be to, dažnai vykdavau filmuotis, tad ir spektakliuose nevaidinau.
Duktė Marija gimė Kaune, pirmus metus gyvenau pas mamą. Mikas atvažiuodavo mūsų aplankyti. Marijai buvo treji metai, kai mirė mano mama, o po dviejų savaičių – ir Miko. Kaune nebeturėjau ką veikti, persikėliau į Vilnių.
– Kiekvienos poros gyvenime būna momentų, kai norisi trenkti durimis. Kaip įveikėte šeimos krizes?
– Mudu su vyru esame labai skirtingi. Mikas – bendraujantis, jam reikia žmonių. Man to nereikia. Dabar jis ir nebedrįsta kviestis, jei kas užeina – tik su reikalu. Ačiū Dievui, dabar to chaoso nebėra.
Mano vyro Zodiako ženklas – Dvyniai, jam reikia bendrauti su visais dvylika Zodiako ženklų. O aš – Vėžys, namų ženklas. Man svarbu namai, jie – mano tvirtovė. Iš savo vėžiško kiauto išlendu tik tada, kai pati to užsimanau.
Visą gyvenimą vienas prie kito taikėmės. Nesutarimų kildavo dėl tų kompanijų, nesuprasdavome vienas kito. Mikas vis sakydavo, kad aš nemyliu žmonių. Jis myli, o aš – ne, nes nenoriu, kad jų kokių trisdešimt būtų namuose.
Buvo vienas krizinis momentas, kai norėjau jam įrodyti, kad ir aš turiu savo prioritetus. Norėjau, kad jis paisytų mano interesų, tad buvome pusmetį išsiskyrę. Bet ir vėl suėjome.
Dabar esame nutarę: kad ir kaip būtų, kad ir kas nutiktų, liksime kartu. Ir tų nesutarimų kuo toliau, tuo mažiau. Jis kartais lyg ir užsiplieskia dėl smulkmenos, tačiau tai greitai praeina. O aš nervinuosi ilgiau, nesvarbu, kad situacija netgi idiotiška.
Pavyzdžiui, netyčia rankos mostu išverčiau jo sultis. Jis nervinasi, kad jas išpyliau, o aš pykstu, kad pats ne ten padėjo. Priežastis konfliktui kilti yra. Ir labai didelė. (Juokiasi.)
Jaunystėje dėl to būtume nekalbėję kelias dienas, o dabar atsiranda vis daugiau tolerancijos ne tik vyrui, bet ir draugams. Stengiuosi atsiriboti nuo dalykų, kurių nesuprantu, kurie pykdo. Nebendrauju su žmonėmis, kurie mane išdavė.
Anksčiau bandydavau ką nors pakeisti. Nervindavausi, išsidraskydavau ir galiausiai pamatydavau, kad nieko nepakeičiau. Jei gyvename kartu, turime prisitaikyti. Jis – prie manęs, aš – prie jo.
– Koks vyro komplimentas per 39 metus jums įsiminė labiausiai?
– Pavienį komplimentą sunku prisiminti. Jis yra sakęs, kad neieško kitų moterų, nes gražesnės už mane neras, nebent tai būtų legendinė aktorė Catherine Deneuve. Taigi jis neketina švaistyti energijos.
Kai su Miku susipažinome, buvau tamsių ilgų plaukų. Pirmą kartą išvydęs mane šviesiaplaukę jis šaukėsi Dievo, jam labai nepatiko. Tada vėl nusidažiau tamsiai. „O siaubas, būk šviesiaplaukė”, – vėl rėžė jis.
Vykdžiau jo norus. Tai – ne komplimentas, bet man svarbi patirtis. Namuose nesu žvaigždė nei vyrui, nei dukterims. Ir meilės žodžiai mūsų namuose neskamba. Nesakome, kad mylime.
Jei grįžusi namo nei iš šio, nei iš to pradėčiau suokti meilės žodžius, Mikas pamanytų, kad išprotėjau.
– Dukterys jau pakėlusios sparnus iš tėvų namų?
– Vyresnioji – 32 metų Marija gyvena su mumis. Ji – kelionių gidė, dabar keturiems mėnesiams išvykusi į Meksiką, bet balandžio pradžioje jau grįš namo. Mažoji Viktorija, kuriai 26-eri, gyvena su draugu.
– Ar Viktorijos išėjimas pas draugą jums nepriminė jūsų pačių gyvenimo?
– Ne, pas juos viskas įvyko pamažu. Jie su Adu pradėjo draugauti, svečiuodavosi vienas pas kitą. Jis nuomojosi butą, Viktorija vis likdavo pas jį. Pripratino mus po truputį. Jos spinta mūsų namuose jau tuščia, drabužiai iškeliavo irgi pamažu.
Dabar jau treji su puse metų, kai jie kartu. Ir apsilanko vis rečiau. Juk jie – jauni žmonės, dirba. Pasiilgstu, siunčiu žinutes, laiškelius, klausiu, ar atvažiuos savaitgalį.
Suprantu, kad jiems norisi ir savo laiko, savo savaitgalių, draugų kompanijos, pagaliau jie turi ir savų buities rūpesčių.
– Jūsų pomėgį keliauti, matyt, irgi paskatino dukterys. Vyresnioji – gidė, jaunesnioji taip pat dirba turizmo agentūroje.
– Kai Marija pradėjo dirbti gide, važiuodavau pas ją. Iš pradžių vykdavome su Viktorija, nes turėjome tam sąlygas. Nereikėdavo net viešbučio. Ir dabar taip važinėju. Svarbiausia, kad yra lova ir dušas. Išeini į verandą ir pamiršti viską, kai už kelių metrų banguoja jūra...
Mane labai piktina pavyduolių kalbos, kad vis pasakoju neturinti pinigų, bet nuolat keliauju. Taip, keliauju ir keliausiu.
Marijos dėka pamatau pasaulį. Tenerifė, Kroatija, Turkija, Italija, Graikija, Ispanija, Marokas...
Vyras su manimi nekeliauja, nėra kur palikti šuns. Mikas kartą vienas pats buvo Kretoje pas Mariją. Jis ir kelionėje iš rankų nepaleidžia kameros. Aš galiu gulėti paplūdimyje, o jam to nereikia.
– Jeigu šiandien galėtumėte atsukti laiką atgal, ką pakeistumėte?
– Niekada negali numatyti, kas būtų, jeigu būtų. Ir dabar, kai papriekaištauju vyrui, jis vis prisimena, kad man labai patiko aktorius Alainas Delonas.
„Tai ir reikėjo už Delono tekėti, kodėl pasirinkai mane?” – iki šiol man sako pyktelėjęs Mikas.
Galbūt nesirinkčiau aktoriaus profesijos. Tačiau tuomet mano gyvenimas nebūtų buvęs toks įdomus, koks buvo. Už viską reikia mokėti.
Aš savo kainą moku už tai, kad po studijų grįžau į Lietuvą. Tai buvo mano klaida, tačiau tuomet net minties nebuvo likti Rusijoje. Maniau, kad būsiu laukiama savo numylėtoje Lietuvoje. Ne, čia niekam nebuvau reikalinga. Važinėjau filmuotis į Rusiją.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę rusams tapau užsienio aktore. Vykti į Maskvą tapo per sudėtinga, vaidmenų vis mažėjo.
Šiandien suprantu, kad mums su Miku reikėjo likti Rusijoje, ten būtume daugiau nuveikę. Bet taip troškome grįžti namo.
– Kaip gyvenate šiandien?
– Kad ir kaip būtų keista man pačiai, esu jau pensininkė. Mane pykdo pasakymas „ori senatvė”. Nežinau, kas tai yra. Ir kažin ar Lietuvoje yra daug tų oriai senstančiųjų, jei pensija – kaip valdininkų vienos dienos kišenpinigiai.
Greitai ir Mikas pradės gauti pensiją, gal kiek didesnę už manąją. O mano pensija – tik maistui. Esu toks žmogus, kuriam rūpi pamaitinti šeimą, o valgyti galiu pagaminti ir iš kirvio – reikia tik vaizduotės. Nesu išlepinta gyvenimo. Kokių nors ypatingų poreikių neturime, bet ir norėti nelabai galime. Žinoma, tai žeidžia, todėl žodžio „orumas” nebenoriu girdėti.
Man būtina vasarą išvažiuoti. Jei negalėčiau vykti pas Mariją, važiuočiau pas gimines į Latviją, į Liepoją. Ten išleisčiau tiek pat. Man pigiau kainuoja pigios oro bendrovės lėktuvo bilietas į Ispaniją nei autobuso – į Latviją.
Pavyduoliams galiu atkirsti: kiekvienas pensininkas gali sau leisti skrydį lėktuvu. Ar mūsų pensininkai žino, kad nuskristi į Vokietiją pirmyn ir atgal galima už 69 litus? Poilsis Palangoje kainuoja kur kas brangiau.
Mane erzina, kai susirenka turtuoliai į televizijos laidas ir diskutuoja, kaip pragyventi už 2000 litų. Duokite man tuos 2 tūkstančius kas mėnesį, ir dabar aš tikrai sėdėčiau Meksikoje.
– Net kalbėdama apie vargus šypsotės. Kas jums suteikia optimizmo?
– Sukamės, o kur mums dėtis? Buvo juodų periodų, kai norėjosi lindėti po stalu. Paverki draugei ant peties, išsidraskai, nebegali miegoti. Kur tai nuves? Geriau nusiteikti pozityviai. Dabar mane gelbėja knygos rašymas, esu užsidegusi.
Anksčiau nereikėjo tiek kovoti už būvį, todėl mes ir nemokame prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Bet vis tiek visą laiką ieškau išeities – veiklos, kuri man būtų įdomi.
– Kiti tokiose situacijose puola į depresiją, piktnaudžiauja alkoholiu.
– Gėrimui reikia pinigų. (Juokiasi.) O ką aš padaryčiau, jei būčiau apsvaigusi? Nei kvėpavimo pratimų ryte padaryčiau, nei knygą rašyti galėčiau. Šviežia galva kur kas geriau.
Klysta tie, kurie mano, kad išgėrus pagerės. Nepagerės. Tai nesuteikia malonumo. Malonumas – su taure vyno visą vakarą sėdėti prie jūros.
– Ar dar tikitės gauti vaidmenų?
– Visada tikiuosi. Vaidmenį gauni, kai mažiausiai to tikiesi. Tikiu likimu, nors nemanau, kad esu jo lepinama. Turbūt nemoku atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Nemoku užsiimti savireklama. Per kino festivalius net kolegos sakydavo, kad turėčiau pardavinėti save, kalbėtis su prodiuseriais, režisieriais.
O aš suburdavau širdžiai mielų žmonių kompaniją ir visi mėgaudavomės tuo, kad esame kartu, kad bendraujame, kad mums linksma.
– Ko nematerialaus norėtumėte šiais metais, ko jums trūksta iki visiškos laimės?
– Man trūksta sėkmės. Ne tik kine, bet ir apskritai gyvenime. Klysta manantys, kad esu laimės kūdikis. Tiesiog moku džiaugtis tuo, ką turiu. Juk vis mažiau laiko lieka gyventi, tad nepurkštauju.
Praėję metai buvo įdomūs. Daug keliavau, rašau knygą, atšvenčiau jubiliejų. Buvo labai graži šventė, suvažiavo giminės, draugai.
Dabar didžiausias mano tikslas – knyga. Ji suteikia stiprybės. Jei nerašyčiau, susigalvočiau ką nors kita. Tačiau ši veikla man teikia malonumą.
Žmogui labai svarbu daryti tai, kas patinka. O pliusus ir minusus sudėlios tas, kuris viršuje.
– Ar turite neišsipildžiusių svajonių?
– Norėčiau, kad visi mano artimieji būtų sveiki ir kad visi atsidurtume šiltame krašte gražiame name. Gimiau ne toje šalyje – man reikia saulės šviesos ir šilumos.
Gyvename sostinės Pašilaičių rajone. Kai atsikėlėme čia, man patiko, o dabar norisi privatumo, čia per daug žmonių, jaučiu kaimynus. Noriu daugiau asmeninės erdvės. Namas ant šiltos jūros kranto – mano vaikiškai senatvinės svajonės.