Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė turi neįprastą pomėgį – laisvalaikį leidžia televizijos studijose filmuojant pramogines laidas. Panevėžietę, kaip senbuvę, laidų režisieriai sodina į pirmas žiūrovų eiles šalia garsių atlikėjų ir žymių šalies žmonių. Pastaruoju metu D. Kriščiūnienės veidas dažniausiai šmėkščioja muzikinėje laidoje „Mūsų dienos kaip šventė“.
Po filmavimo direktorė būtinai nusifotografuoja su svarbesniais laidos dalyviais: pramogų pasaulio žvaigždėmis, politikais, televizijų darbuotojais. Su įžymybėmis įsiamžinusios D. Kriščiūnienės fotogalerija įspūdinga, nuotraukose ji šypsosi šalia prezidentų, Seimo narių, ambasadorių, vienuolių, dvasininkų ir muzikos pasaulio numylėtinių.
Megzti pažintis su garsiais žmonėmis – tai dar vienas panevėžietės pomėgis.
Televizijoje ieško naudingų pažinčių
Dalyvauti televizinių šou filmavime D.Kriščiūnienei – ir pramoga, ir nauda. Veikli ir apsukri direktorė tokiu būdu mezga naujas pažintis su garsiais žmonėmis, kad paskui iš jų galėtų turėti naudos savo mokyklai, kurioje mokosi vaikai iš viso Panevėžio krašto.
„Iš kur atsiras ryšių, jei pati neieškosiu, kas kitas su žinomais ir įtakingais žmonėmis mane suves? Televizija – pati tinkamiausia vieta ieškoti pažinčių. Kalbėjau su estrados legenda Nele Paltiniene, jog bus mūsų mokyklos 20 metų jubiliejus, pasakiau, kad norėčiau ją į šventę pakviesti, ji sutiko“, – savo strategiją atskleidžia D.Kriščiūnienė.
Direktorės komunikabilumas ir gebėjimas susidraugauti į jos vadovaujamą įstaigą jau priviliojo ne vieną aukštą svečią ir padėjo mokyklai gauti lėšų renovacijai.
Dėl vienuolių – vokiečių kalba
Pirmosios lėšos į mokyklą, tada dar besiglaudusią bažnyčiai priklausančiose patalpose Marijonų gatvėje, per projektus atkeliavo iš Vokietijos vienuolių. Su jomis D.Kriščiūnienė susipažino per buvusią panevėžietę tikybos mokytoją, kuri vėliau buvo įšventinta į vienuoles ir apsigyveno Kauno vienuolyne.
Vokiečiai skyrė paramą, tačiau norėjo žinoti, kur panaudota kiekviena markė, jie nesitenkino popierine ataskaita, atvykdavo į Panevėžį, kad savo akimis pamatytų, kaip investuoti pinigai ir kur padėti vokiečių suaukoti daiktai.
„Labdaros daiktus jie fotografavo, kad galėtų aukojusiems žmonėms parodyti, kaip šie naudojami“, – pasakojo direktorė.
Bendravimas su vokiečių vienuolėmis tebesitęsia iki šiol. Kad nebereikėtų vertėjo, šiemet D.Kriščiūnienė ėmė lankyti vokiečių kalbos kursus.
Į mokyklą sugeba atvilioti ambasadorius
Sėkmingas bendravimas su vienuolėmis D.Kriščiūnienę paskatino imtis didesnių žygių, ieškoti rėmėjų renovuoti nutriušusį pastatą Parko gatvėje, į kurį buvo iškelta mokykla. Direktorė kreipėsi į Amerikos ambasadą ir paprašė į Kurčiųjų mokyklą atsiųsti savanorį iš Taikos korpuso. Taip užsimezgė draugystė su ambasada, vėliau pažadėjusia neįgaliųjų ugdymo įstaigą paremti 300 tūkstančių dolerių.
Gražius D.Kriščiūnienės planus sukurti naujovišką, šalyje moderniausią mokyklą sugriovė rugsėjo 11-osios teroro aktas. Po to, kai užgrobėjų pilotuojami lėktuvai įsirėžė į Manheteno dvynius, JAV ambasada atsiprašė, jog nebegalės panevėžiečių paremti, nes tuo metu pačiai Amerikai reikėjo pagalbos. Tačiau situacija susiklostė taip, jog mokykla iš JAV ambasados vis dėlto gavo lėšų, tik perpus mažiau.
„Mūsų mokykloje apsilankė visi keturi JAV ambasadoriai. Sutarėme, kad supažindins su Švedijos ir Norvegijos ambasadoriais“, – pasakojo D.Kriščiūnienė.
Nebijo atverti namų, spintos ir širdies
Ruošdamasi susitikimui su D.Kriščiūniene, tariuosi su ja kalbėtis apie grožį, madas ir pramogas. Veiklių moterų klubo prezidentė, kelių visuomeninių organizacijų narė aplinkinius stebina neišsenkama energija, nepriekaištinga išvaizda ir niekad nuo veido nedingstančia šypsena.
Dailiai sudėtos garbanos, veido bruožus paryškinantis makiažas, gausybė ryškiaspalvių kostiumėlių bei suknelių, idealiai priderinti papuošalai ne vienai poniai kelia baltą pavydą ir nuostabą, kaip užimta moteris geba rasti laiko savo grožiui puoselėti.
Direktorė nebijo atverti namų durų, savo spintų, paatvirauti apie asmeninį gyvenimą. D.Kriščiūnienė gimė Gulbinėnuose, Pasvalio rajone, bet kai jai buvo treji, tėvai atsikraustė į Panevėžio priemiestį – Piniavą.
Po studijų Šiaulių pedagoginiame institute ji grįžo į savą mokyklą – 9-ąją vidurinę ir 13 metų mokytojavo, o paskui tapo Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos vadove. Tada dar kartą įstojo į universitetą neakivaizdiniu būdu studijuoti gestų kalbos.
Tėčio neteko vaikystėje
Tėvo statytame name D.Kriščiūnienė gyvena iki šiol. Moteris sako iš tėčio paveldėjusi ne tik išvaizdą, bet ir būdą. Tėtis buvo muzikantas, grojo armonika, akordeonu, o dažniausiai būgnais. Buvo komunikabilus, linksmas, draugiškas, darbštus ir nagingas. Gaila tik, kad anksti mirė, Danutei tuomet tebuvo 11 metų. Gražiausias vaikystės prisiminimas – kai su tėčiu eidavo žvejoti.
Kuklaus medinuko pirmame aukšte dabar įsikūrusios motina ir sesuo, o ji pati įsirengusi būstą mansardoje.
„Mama gėlininkė, vasarą mūsų sodyba skendi žieduose, šimtai rūšių čia susodinta. Mamos triūso dėka ne kartą sodyba buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma“, – sako ji.
Laiptai į antrą aukštą iškloti minkštu kilimu. Atidarius duris, žvilgsnis iškart įsiremia į židinį. Jis ne dekoratyvinis, naudojamas patalpoms šildyti. Malkų į židinį moteris prikrauna iš vakaro, o grįžusi po darbo iš karto užkuria ugnį.
Netapo „dekabristo“ žmona
D.Kriščiūnienė šiuo metu gyvena viena. Su vyru oficialiai neišsiskyrusi, bet jau 15 metų nebebūna kartu, sutuoktinis įsikūręs kitame mieste. Vaikų jiedu neturi.
„Kai žlugo vienas verslas, vyras sukūrė kitą, bet nebe Panevėžyje. Kaip gera žmona turėjau sutuoktiniui sekti iš paskos, bet nepasielgiau kaip dekabristė, likau namie. Kadangi ėmėme gyventi atskirai, šeima natūraliai iširo. Esu viena, tad visas laikas mano, galiu veikti ką panorėjusi“, – atvirauja pašnekovė ir skuba kaisti arbatą.
Stalą moteris serviruoja ypatingais plonyčio tamsiai mėlyno porceliano indais. Jie – laimingo santuokinio gyvenimo palikimas. Panašaus grožio brangių servizų ji turi ne vieną. D.Kriščiūnienės vyras buvo jūreivis ir sovietmečiu gaudavo specialių talonų apsipirkti uždarose parduotuvėse.
„Kai stigo visko, mums nestigo nieko. Nuvažiuodavome į specialią parduotuvę Rygoje ar Klaipėdoje, ten būdavo rojus, akys raibdavo, net nebežinodavome, ką pirkti“, – prisimena pašnekovė.
Prie baltos suknios – šimtas baltų rožių
Prakalbus apie apdarus D.Kriščiūnienė mielai atveria drabužinės duris. Moters garderobe gausu megztų drabužių, ir ne bet kokių, o vienetinių dailiausių rankų darbo nėrinių.
Ažūrinį įvairių rudų tonų kostiumėlį, puoštą faktūriniais gėlių raštais, mezgėjos moteriai sukūrė pagal kadaise pačios megztą drabužį. Jaunystėje D.Kriščiūnienė mėgo pasėdėti su virbalais ir puošėsi savo rankų darbo apdarais. Dabar šiam moteriškam malonumui nebeturinti laiko, tad mezginius užsisako pas profesionales.
Plonytėlaičių tamsiai mėlynų moheros su šilku siūlų suknelę D.Kriščiūnienė velkasi svarbesnėmis progomis ar šaltuoju sezonu vykdama į užsienį. Drabužis įspūdingas, sudėtingų raštų, lengvutis ir purus, smarkiai išplatinta apačia.
Kai tik D.Kriščiūnienė svetur pasirodo dėvėdama tą suknelę, būtinai kuri nors užsienietė pasiteirauja, ar tai ne garsiojo dizainerio Juozo Statkevičiaus kūrinys. Plevenanti suknia tikrai labai panaši į jo kadaise pristatytą moherinę grožybę.
Kiauraraščiu megzta, žemę siekianti baltos vilnos suknia buvo skirta išskirtinei progai. Ją D.Kriščiūnienė užsisakė neseniai praūžusiam 50 metų jubiliejui. Prie kerinčios jubiliatės suknelės svečiai derino ir dovanojamas gėles. Viešbučio „Romantic“ restorane šventusi gimtadienį tą kartą D.Kriščiūnienė gavo 100 baltų rožių.
Svetur perka knygas ir papuošalus
D.Kriščiūnienė neturi vienos mėgstamiausios spalvos, jos garderobe yra melsvų, ryškiai raudonų, rožinių, baltų, žalių ir rusvų kostiumėlių.
Šią vasarą porą kostiumėlių ji parsivežė iš Portugalijos. Atsilikusi nuo turistinės grupės panevėžietė užėjo į vieną krautuvėlę senamiestyje ir ten išvydo klasikinio kirpimo kelnių ir švarko komplektus. D.Kriščiūnienei labiausiai patiko rožinis ir melsvas variantai, tačiau šių spalvų nebuvo tinkamo dydžio. Prekybininkai turistei pasiūlė luktelėti, kol gaminius atgabens iš sandėlio. Į akį kritusių drabužių panevėžietė labai norėjo, tad laukė.
Keliauti mėgstanti D.Kriščiūnienė drabužius svetur perka retai, dažniau užsienyje ji įsigyja papuošalų. Moteris parodė didžiulį krepšį, pilną prikrautą tvarkingai į maišiukus sudėliotų vėrinių, apyrankių ir segių.
Turistaudama iš svečios šalies ji būtinai parsiveža ir po knygą – fotografijų albumą apie tos šalies kultūrines įžymybes.
Dar vienas didžiulis krepšys stovi svetainės kampe. Jame sukrautos knygos, kurias D.Kriščiūnienė ruošiasi skaityti. Mėgstamiausias rašytojas iš laisvalaikio skaitymų – P.Coelho.
Garsusis kunigas – giminė
Moteriškame kampelyje ant komodos prie veidrodžio D.Kriščiūnienė laiko kunigo Alfonso Lipniūno ir popiežiaus nuotraukas. Garbių dvasininkų atvaizdai jos būste atsirado ne šiaip sau. A.Lipniūnas yra jos giminaitis, močiutės brolis, o popiežiaus nuotrauką padovanojo vienuolė, buvusi penktoji popiežiaus generalinė patarėja Vatikane. Nuotrauka ypatinga, joje įdėtas mažas gabalėlis balto šventojo tėvo drabužio.
Moteris svarsto, kad galbūt iš giminaičio kunigo paveldėjo norą aukotis dėl žmonių, dirbti visuomenės labui.
„Šeimoje buvo formuojama nuostata, kad gyventi reikia ne dėl savęs, o dėl kitų, buvo primenami geri kunigo darbai, skiepijama, kad reikia save aukoti kitiems“, – sako D.Kriščiūnienė.
Politikos jau atsikando
Prakalbus apie gražinimosi procedūras D.Kriščiūnienė atvirauja, kad į kirpyklas vaikšto retai. Šukuoseną kas rytą pasidaro pati, garbanas formuoja karštais plaukų suktukais. Pagrindinis grožio vitaminas – gera nuotaika ir šypsena.
„Nemėgstu apkalbų, nenoriu net girdėti, jei kas bando paskalas atpasakoti. Kam man kito žmogaus bloga energija?“ – aiškina ji.
D.Kriščiūnienė du kartus kandidatavo į Seimą ir į Europarlamentą, tačiau nesėkmingai. Ji priklausė Krikščionių demokratų partijai, tačiau kai ši susijungė su Tėvynės sąjunga, moteris iš partijos išstojo. Dabar ji nuo politikos atsiribojo.
„Sumaišyta su žemėm juodom politika, daugiau su tuo nenoriu jokio reikalo turėti“, – šiandien taip mano mokyklos vadovė.
Mokyklos direktorė D. Kriščiūnienė naudingas pažintis užmezga televizijos laidose
Gailutė Kudirkienė (www.panskliautas.lt)
Žinoma panevėžietė pedagogė anksčiau aktyviai veržėsi į politiką ir ant to aukuro sudėjo labai daug ką. Dabar moteris nusprendė savo energiją pasukti kiek kita linkme ir dėl to visiškai nesigaili.
