Kaip ir kiekvieną pavasarį, kovo 22-ąją ir 23-iąją orų pasaulyje švenčiamos dvi profesinės šventės – Pasaulinė vandens ir Pasaulinė meteorologijos dienos. Šiemet LHT kiekvienai iš šių dienų paskyrė po devizą: „Vanduo ir saugus maistas“ ir „Mūsų ateities stiprybė – orai, klimatas ir vanduo“.
Ta proga portalas lrytas.lt pakalbino vieną garsiausių Lietuvos klimatologių A. Galvonaitę. Pašnekovė sutiko pakalbėti apie savo darbo subtilybes, dangaus kūnus ir visų laukiamą pavasarį.
A. Galvonaitė prisimena, kad į orų pasaulį atėjo visai neplanuotai. „Norėjau būti archeologe arba astronome“, – sako ji ir juokiasi, kad aplinkinių paraginta pagalvoti apie kiek moteriškesnę profesiją ji pasirinko mokslą, kuris apima ir dangaus kūnus, ir atmosferos reiškinius, ir visus Žemėje vykstančius gamtos procesus. „Dabar, jei kas paklaustų, ar tai labai moteriška sritis, suabejočiau. Meteorologijoje daug skaičiavimų, reikia išmanyti matematiką, fiziką... Na, bet man tai patinka“, – šypsosi ji.
Pasak klimatologės, šioje profesijoje sunkiausia viską įvertinti. „Net nuo menkiausių gamtos pateikiamų išdaigų viskas gali pasikeisti. Įtakos tolimesniems gamtos pokyčiams gali turėti ir išsiveržęs ugnikalnis, ir net nulūžęs medis“, – sako A. Galvonaitė. Jos teigimu, lengviausia prognozę sudaryti 2–3 dienoms į priekį, nes kuo ilgesnis laikotarpis, tuo daugiau papildomų faktorių gali atsirasti.
Pašnekovė prisimena, kaip prieš kone 25 metus jai teko dalyvauti ekspedicijoje, kuomet sutemus viduryje miško užklupo stipri ir netikėta audra. „Dangus maišėsi su žeme, tam buvau visiškai nepasirengusi. Tuomet nebebuvo juokinga ne tik su manimi vykusiems žmonėms – baisu buvo ir man, kaip specialistei. Laimei, viskas baigėsi laimingai, tačiau po šio įvykio kurį laiką nebenorėjau kojos kelti į mišką“, – prisimena ji.
Žmonės, ypač gyvenantys tolėliau nuo miesto, patys pastebi gamtos siunčiamus ženklus. Pažeme skraidančios kregždės, palinkusios eglių viršūnės, įkyrus vabzdžių puolimas – visa tai priverčia pakelti akis į dangų ir suprasti, jog sulauks oro permainų. „Gamta ir gyvūnai, priešingai nei žmonės, dar nėra praradę gebėjimo jausti besikeičiančio slėgio skirtumų. Jie jautriau reaguoja į pokyčius ir ruošiasi prie jų prisitaikyti“, – sako ji.
Jau ne vienerius metus A. Galvonaitė renka ir archyvuoja debesų ir kitų gamtos reiškinių nuotraukas, jas vėliau naudoja kaip mokomąją priemonę dėstydama studentams. „Turiu sukaupusi nemažą kolekciją. Mano ankstesniame kabinete visos sienos buvo nukabinėtos debesimis. Dabar, kai teko persikraustyti, debesėlių ant jų nebeliko“, – juokiasi klimatologė.
Nepakartojamus nuotraukose užfiksuotus vaizdus ji renka ir pati, gauna ir iš aplinkinių. Paklausta, koks kadras jai labiausiai įsiminė, ji nedvejodama išskiria nuotrauką, kurioje pavaizduoti Lietuvoje labai reti ruloniniai debesys. „Savo forma jie primena į ruloną susuktą kilimą“, – pasakoja moteris ir paaiškina, kad panašūs debesys formuojasi tuomet, kai drėgnas šiltas oras kyla į viršų ir vėsta žemiau rasos taško, o pats procesas vyksta vienoje šimtų kilometrų ilgio linijoje.
Paklausta, kaip ji, būdama profesionalė, reaguoja į tai, kad sinoptikų prognozes praneša mažai apie orus nusimanančios vadinamosios „orų mergaitės“, žinoma klimatologė atsakė: „Man svarbiausia, kad žmonės suprastų, ką šneka. Jei jie išmano tai, ką sako, ir domisi tuo – tuomet viskas gerai.“ A. Galvonaitę stebina tai, kad, pasak jos, orų pranešėjai, norėdami žiūrovui sudaryti stipresnį įspūdį, painioja tokias sąvokas, kaip „audra“, „uraganas“, „viesulas“ ar „škvalas“. „Tai - visiškai skirtingi dalykai, tačiau dažnai vien dėl žodžio skambesio jie netiksliai suplakami į vieną, – sako ji ir priduria. – Kita vertus, manau, kad šiam darbui puikiai tinka jauni ir gražūs žmonės. Juk ir žiūrovui maloniau žiūrėti, kai vedėjas išvaizdus, tiesa?“
Meteorologai džiaugiasi, kad jiems kasdien tenka stebėti ir tirti šiuos Žemei ir žmonijai gyvybiškai svarbius elementus. „Kol vanduo keliauja upėmis ir debesimis, kol žaliuoja miškai, kol taip paprastai, kasdieniškai kvėpuojame, dar neįprasta ateities sieti su klimatu“, – sakydama sveikinimo kalbą sako tarnybos direktorė Vida Augulienė. Tačiau reiktų pripažinti, kad klimato pokyčiai daugiau ar mažiau domina kiekvieną žmogų. Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, meteorologai planuoja paminėti profesinę šventę susibūrę drauge į bendraminčių ratą. „Gal net žaisime „Protų mūšį“. Be abejo - mums aktualiomis temomis“, – juokiasi A. Galvonaitė.
Baigdama pokalbį juokais paklausiau – tai kokie vis tik orai nusimato: ar greitai sulauksim tikrojo pavasario? A. Galvonaitė šyptelėjo – sinoptikai ir klimatologai – dvi skirtingos profesijos: „Koks bus oras, reiktų klausti ne manęs. Galiu tik pasakyti, kad pavasaris eina gera linkme. Dažniausiai tikrasis pavasaris aplanko po lygiadienio, todėl šie metai – ne išimtis – Lietuva sužaliuoti turėtų per artimiausias pora savaičių.“