Praėjusį savaitgalį iš Kupiškio panevėžiečių Vasiliauskų šeima namo grįžo su krūva medalių, diplomų ir dovanų. Tai – ant Kupiškio marių surengtų poledinės žūklės varžybų trofėjai. Iš smagiose varžybose dalyvavusių beveik pusšimčio žvejų vienintelė moteris 55 metų Bronislava Vasiliauskienė sugavo beveik 3,7 kg žuvies ir užėmė antrą vietą.
Tokią pat vietą laimėjo ir visa šeima. Jų „Pačiuko“ (nuo žodžio „pati“) komandą sudarė Bronislava, 56 metų jos vyras Kęstutis ir 34 metų sūnus Kęstutis. Trijulė nusileido tik patyrusiems žvejams iš Vilniaus. Vyras tenkinosi 1,6 kg sveriančiu laimikiu,o sūnus sugavo 2,5 kg žuvies.
Vasiliauskų dešimtmetis anūkas Laurynas Bružas buvo apdovanotas jauniausio varžybų dalyvio diplomu. „Jis ilgai ir nežvejojo. Šiek tiek sušlapo, sušalo ir aptingo. Iš karto suprato, kad jaunesnių už jį nėra“, – sakė dukart varžybų vicečempionė vaiko močiutė.
Moteris tvirtino varžybose nelabai mėgstanti dalyvauti. Prieš kelerius metus Biržuose ji irgi buvo vienintelė moteris, gavo dovanų kuprinę, o vėliau varžybose ant Kupiškio marių ledo irgi iškovojo antrą vietą.
Jei stintos kibs, užkibsi ir pats
„Anksčiau, kai sūnūs ir vyras atsikeldavo naktį, pradėdavo krautis meškeres ir rinktis aprangą, ne juokais pykdavau. Niekaip negalėdavau suprasti, kam visko ir tiek reikia. Tačiau prieš dešimtmetį netekome dėl nelaimingos meilės iš gyvenimo pasitraukusio devyniolikmečio sūnaus Arno. Nepasakosiu, kaip buvo sunku. Bandydama palaikyti vyrą, visiškai pakeičiau savo gyvenimą. Dabar man žvejyba, kaip ir grybavimas bei uogavimas, yra didžiausia gyvenimo dovana“, – pasakojo B. Vasiliauskienė.
Pirmąjį krikštą moteris gavo žvejodama stintas ant Kuršių marių ledo. Anot Bronislavos, kas pabando žvejoti stintas ir jei jos kimba, „užkimba“ ir pats. Tai – lyg narkotikai.
Šeštadienį šeima dalyvavo varžybose ant Kupiškio marių ledo, o sekmadienį jau bandė sėkmę Mūšos upėje. Nenuilstanti trijulė tądien sugavo 15 kg žuvies. Pirmadienį Kęstutis buvo žadėjęs žmonai padėti sutvarkyti laimikį, tačiau vėlgi neištvėrė ir išrūko žvejoti į Paliūniškį ant Lėvens upės ledo. Gavęs savaitę atostogų, jis turėjo panaudoti tas dienas kaip galima produktyviau.
Lydekas vilioja gyva žuvele
„Beveik visada į žvejybą važiuojame visi kartu. Mums kompaniją jau palaiko ir šešiametis anūkas Orestas. Vasarą – ir su nakvyne. Pasistatome palapinę, pažvejojame, kai geriausiai kimba – vakare ir iš ankstaus ryto, o tada grįžtame namo. Dažniausiai žvejojame Kuršių ir Kupiškio mariose, Mūšoje, Lėvenyje“, – pasakojo B. Vasiliauskienė.
Dideliais laimikiais panevėžietė sakė pasigirti negalinti.
„Man labiausiai patinka žvejoti žiemą, vasarą nespiningauju, o lydekas vilioju tik gyva žuvele. Žiemą Kupiškyje gaudydama avižėle esu sugavusi ne vieną po kilogramą svėrusį sterką. Turiu ir šioms marioms labai laimingą avižėlę, tačiau niekam rodyti nebenoriu, nes kartą pasigyriau, tai nė vienoje parduotuvėje tokių nebeliko. Šiaip su drauge Lėvenyje ties Pušaloto tiltu esame ištraukę 4,8 kilogramo lydeką“, – prisiminė sėkmę B. Vasiliauskienė.
Nutrūkus vienai, užkibo kita
Moteris prisiminė dar porą žvejybų Dvariukų užtvankoje ir Nevėžyje prie Krekenavos. Žvejojant užtvankoje buvo užmestos dugninės meškerės. Ant vienos užkibo nedidelis karosiukas, tačiau vyrui traukiant meškerę griebė lydeka.
„Vyras man šaukia, kad imčiau samtį. Aš maždaug 3 kilogramų lydekai samtį kišu pagal nosį, o ji pasipurto ir nutrūksta... Kitą kartą Nevėžyje ant gyvos žuvelės vyrui užkibo maždaug 5 kilogramų lydeka. Ten status šlaitas. Žuvis lyg nurimus, aš ją pabandžiau paimti viena ranka, o ji pasimuistė ir nutrūko su visu pavadėliu. Oi, kaip vyras tada barė, galvojau, kad visas kaimas girdi. Supykusi galvojau net grįžti į Panevėžį pėsčiomis, o vyras pasiėmęs meškere nuėjo toliau.
Vėliau persigalvojau, atsistojau prie mašinos ir laukiu. Skambina vyras ir prašo, kad padėčiau panešti. Jis mat paėjėjęs toliau sugavo 7 kilogramų lydeką“, – pasakojo žvejė.
Jau tikri gamtos vaikai
Moteris neslėpė, kad kaimynai į medžiojanti ir žvejojantį jos vyrą bei medžiotojo bilietą turintį, tačiau šautuvo į rankas neimantį sūnų visada žiūrėjo įtarokai. Dar keisčiau jiems buvo, kai gana vyriško užsiėmimo griebėsi ji pati. Sugrįžus namo viena kaimynė net prieina prie automobilio ir teiraujasi, kaip sekėsi.
Kartais jai tenka pasijuokti, kad vyrai labai prietaringi – moters žvejės bijo iš tolo. Praėjusią žiemą Kupiškyje sustojus nusipirkti uodo trūklio lervų moterį išvydę žvejai pareiškė, kad važiuoti ant ledo nebėra prasmės.
„Tie, kas nežvejojo, turbūt negali nė suvokti, koks jausmas apima, kai užkimba didelė žuvis, kaip daužosi širdis ją traukiant ir mąstant, kad tik ji nenutrūktų. O kur dar galimybė pabūti gamtoje, įkvėpti gryno oro, visiškoje ramybėje sutikti tekančią ir palydėti besileidžiančią saulę. Mes esame tikriausi gamtos vaikai. Pritariu, gamtoje blogo oro nebūna. Reikia turėti patikimą avalynę, šiltai apsirengti. Mūsų bute žvejybos įrankiai, apranga, vyro medžioklės trofėjai vos betelpa“, – pasakojo panevėžietė.
Vos nenuplaukė ant lyties
B. Vasiliauskienė pritaria žinantiems, kad žvejyba gana brangus malonumas: dažniausiai sudėjus visus išleistus pinigus ji neatsiperka. Tačiau šiemet dvi kelionės šeimai į Kuršių marias buvo gana sėkmingos. Atmetus kelionės, nakvynės, persikėlimo keltu išlaidas panevėžietė sako, kad išvyka, jau nekalbant apie patirtus įspūdžius, atsipirko.
Pirmą kartą per pusantros dienos sutuoktiniai, anūkas ir augintinė sugavo net 45 kg šviežiais agurkais kvepiančios žuvies. Antrą kartą prieš pat mariose prasidedant ledonešiui trys žvejai iš Panevėžio sugavo 30 kilogramų.
Panevėžietė tikino dėl žuvies savo gyvybe niekada nerizikuojanti ir kaip kiti fanatikai ant plono ledo nelipanti. Tačiau pernai Kuršių mariose ir ji su artimaisiais vos nenuplaukė ant ledo lyties. Viskas baigėsi sėkmingai.
Šiemet Bronislava sakė mačiusi, kaip vienas sau po kojomis nežiūrėjęs stintų žvejys buvo įsmukęs į properšą. Moters vyrui išsimaudyti yra tekę Pakuodžiupių tvenkinyje.
Žmona vyrą jau „skriaudžia“
Nors nemažai žmonių žvejoja tik dėl adrenalino ir žuvies beveik nevalgo, B. Vasiliauskienė tvirtino, kad tiek ji, tiek vyras yra žuvies mėgėjai, tik anūkai jos nelabai mėgsta. Mažesnes žuvis panevėžiečiai pasūdo, o paskui vytina. Kupiškio mariose sugautus karšiokus šeimininkė išdoroja, nupliko juos virintu vandeniu, nuima nuo kaulų ir sumala. Puikiausi kotletai. Į žuvies faršą įdėjus maltos kiaulienos arba vyro parneštos žvėrienos išeina dar puikesnio skonio patiekalai.
Moteris sakė, kad ją vyras išmokė žvejoti, o ji jį – uogauti ir grybauti. Tačiau gana dažnai vyrui ir žvejyboje tenka pripažinti sutuoktinės pranašumą.
„Anksčiau ji skriausdavo tik mane, o dabar skriaudžia ir kitus. Sūnus labai geras žvejys, bet per varžybas nudavė ir jam“, – sakė trumpam nuo žvejybos atitrauktas vyresnysis K.Vasiliauskas.
Klaida – gyvenimas padebesiuose
Moteris nedirba, nes turinti neįgalumą, todėl žuvys, uogos, grybai padeda išgyventi. Dažniausiai vasarą šeima traukia į Šimonių girią, pernai ten beveik nebuvo baravykų, tačiau galima buvo prisirinkti mėlynių, spanguolių, voveraičių.
Nusistebėjus, kad be gamtos gyventi negalinti šeima gyvena vos ne padebesyse – dvylikaaukščio namo viršuje, B. Vasiliauskienė pripažino, kad tai buvo didžiausia šeimos klaida, nes kai galėjo parduoti butą, jo nepardavė. Laimei, abu sutuoktiniai turi gimtuosius kaimus, sodą Pakuodžiupiuose.
„Turime žemės Skaistgiriuose, prie Lėvens upės, yra miško, galėtume statytis, bet sveikata nebe ta. Nebent sūnus ryžtųsi“, – svarstė maloni pašnekovė.