— Ar teisingas gandas, kad už atsiradimą televizijoje turite būti dėkinga ir socialiniam tinklui “Facebook”?
— Tiesa. Viena žurnalistė, dirbanti su laidos prodiuseriu, pamatė mano nuotraukas ir parašė žinutę — paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti atrankoje. Galiu ranką prie širdies pridėti — ėjau dėl įdomumo ir tikrai nesitikėjau patekti į laidą.
Maniau, mano galimybės — niekinės, televizijai reikia pažįstamų veidų. Nuotykis, ir tiek. O netrukus sulaukiau skambučio, kad esu atrinkta. Sutikau nė nesvarsčiusi.
— Nudžiugote?
— Atvirai kalbant, man buvo truputį baisu. Kartais geriausiems žingsniams gyvenime prireikia krislelio beprotybės. Čia jos tikrai prireikė. Juk atgal kelio nėra, turi vieną progą parodyti, kokia esi.
— Kaip teko įrodinėti savo gabumus?
— Davė tekstą iš kitos laidos. Reikėjo jį pasakyti prieš kameras — ir viskas.
— Kam pasigyrėte pirmiausia?
— Paskambinau mamai. Žaibiškai sužinojo ir močiutė. Dabar tikrai rinks visas iškarpas apie mane, šį interviu — taip pat. (Šypsosi.)
— Žinojote, į kokią laidą einate?
— Tiek, kad tai — pramoginė laida. Iškėliau tik vieną sąlygą — kad nereikėtų nusirengti. Bet tokio prašymo nė nebuvo. (Juokiasi.)
— Kada nors svajojote apie darbą televizijoje?
— Ne. Kiek save atsimenu, visada šokau sportinius, pramoginius šokius. Viskas, apie ką svajodavau, — tarptautiniai konkursai, pasaulio čempionatai. Bet sportiniai šokiai, kuriuos šokau iki 16 metų, man baigėsi didžiule trauma.
Vėliau išbandžiau įvairius šokio stilius, net hiphopą, vienuoliktoje klasėje dalyvavau šio stiliaus pasaulio čempionate ir užėmiau tryliktą vietą.
— Ar anksčiau pažinojote kitas šios laidos vedėjas?
— Šiek tiek pažinojau Kariną. Man “69 danguje” dainos patikdavo, ypač — “9 danguj”. Su kitomis susipažinome tik dabar. Bet jos — tikrai draugiškos ir mielos.
— Išdrįstumėte tą dainą padainuoti Karinai?
— Ne. Tai dar vienas dalykas, kurio niekada nedarysiu, — nedainuosiu televizijoje. Mano balsas nėra geras ir nenoriu vaidinti, kad yra kitaip. Neturiu šio talento.
— Esate Vilniaus universiteto ketvirtakursė, studijuojate teisę. Rimta specialybė ir bulvarinės temos. Čia nėra konflikto? Dėstytojai nežiūrės skeptiškai?
— To labiausiai bijojau ir tebebijau. Tikiuosi, taip nenutiks. Mokytis man šis darbas netrukdys, filmavimas — kartą per savaitę, paskaitų nepraleidžiu, viską spėju laiku. Kol kas priekaištų nesulaukiau. O kurso draugai matė pirmą laidą, sakė, kad patiko. Kadangi jie pagyrė, man ramiau.
— Nebuvo baisu per pirmą filmavimą?
— Mane pravirkdyti — ne taip jau lengva. Vis dėlto bijojau, kad netyčia nemėginčiau vaidinti, pavirsti kuo nors kitu, ne savimi. Norėjau išlikti natūrali.
Bijojau, kad pirmą laidą žiūrėsiu rankomis užsidengusi veidą, bet taip nebuvo.
— Yra TV laidų vedėjų, į kuriuos norėtumėte lygiuotis?
— Žinau, kad iki to man labai labai toli. Bet jei reikėtų išrinkti TV žmogaus idealą, tai būtų JAV laidų vedėja Oprah Winfrey.
— Anksčiau domėjotės garsenybių gyvenimu, apie kurį kalbama laidoje “Karamelinės naujienos”?
— Nemėgstu kritikuoti žmonių, jų teisti ar pateisinti. Man nesvarbu, ar žmogus darosi plastinę operaciją, perka brangų automobilį. Niekada neteisiu. Man, kaip ir visiems, kartais įdomu pavartyti bulvarines naujienas.
— Nuėjus į parduotuvę, žmonės jus jau atpažino?
— Kol kas ne. Šiek tiek to bijau. Būna situacijų, kai man patinka dėmesys, bet ne tada, kai esu gatvėje ar su draugais.
— Sakoma, kad prie darbo televizijoje geriau neprisirišti, nes jis nėra nuolatinis. Jums šis darbas — tik pramoga ar ir karjeros galimybė?
— Kadangi televizija šiuo metu man yra tik kelionės pradžia, nesu kategoriška dėl to, į kurią pusę suksiu. Kiekvienai naujai galimybei noriu sakyti “taip”.
— Kokios dar galimybės domintų?
— Jei atvirai, nežinau. Jau baigdama mokyklą žinojau, kad stosiu mokytis teisės. Kitų minčių nė nebrandinau.
— Kas paskatino rinktis šias studijas?
— Noras plaukti prieš srovę. Esu iš medikų giminės. Aš — kaunietė, bet daugelio miestų klinikose ir ligoninėse dirba mano giminaičiai. Gerai mokiausi mokykloje, tačiau manęs medicina netraukė.
Vis dėlto norėjau geros specialybės, mokytis universitete. Pasvarsčiau ir pasirinkau teisę.
— Jau dirbate teisininke. Į kokią jos sritį norėtumėte nerti ateityje?
— Kai įstojau, atrodė, kad tiksliai žinau, ko noriu, — tapti prokurore. Jau pirmame kurse nuomonė pasikeitė. Kuo daugiau visko išmokstu, tuo panašesnė tampu į Sokratą — žinau, kad nieko nežinau. Labai ieškau kiekvienos progos save realizuoti. Esu atsidavusi mokslams, bet nežinau, kur nupūs vėjas. Galbūt į pramogų pasaulio, autorių teisių nagrinėjimo sritį. Manau, baudžiamoji teisė — man psichologiškai per sunkus užsiėmimas.
— Turite ydų?
— Man labai sunku pasakyti “ne”. Dar nuo mokyklos laikų. Jei paprašydavo eiti į skaitovų konkursą ar debatus, net jei neturėdavau laiko, sutikdavau. Norėčiau išmokti pasakyti “ne” ir nesijausti kalta.
— O konkrečių svajonių?
— Yra minčių, kurias užsirašau į sąsiuvinį.
— Ir jame artimiausiems mėnesiams įrašyta?
— Mama, šito neskaityk, bet balandį šoksiu su parašiutu. (Juokiasi.) Seniai to norėjau, pagaliau prisiruošiau.
— Kokiems pomėgiams galėtumėte skirti visą laisvalaikį?
— Knygoms. Neįsivaizduoju atostogų be jų. Tik gaila, kad dėl mokslų kartais nelieka laiko grožinei literatūrai. Skaitau įvairiausias knygas: patinka ir Frederico Beigbederio kūryba, ir “Erškėčių paukščiai”. Ir klasika, ir detektyvai. Man tiesiog smagu skaityti. Bet kokią, net neįdomią, knygą vaizduotėje galiu paversti įdomiu filmu.
— Turite svajonių šalį, vietą?
— Esu buvusi Tailande, Šri Lankoje, JAV. Paryžiuje — turbūt šešis ar septynis kartus, jį labai mėgstu, bet dalelę širdies esu palikusi Barselonoje. Vienu metu kiekvieną vasarą vykdavau ten mokytis ispanų kalbos, todėl dabar laisvai ja kalbu.
— Jei šautų mintis radikaliai pakeisti gyvenimo būdą, vyktumėte ten ir atidarytumėte ledų kioską paplūdimyje?
— Galėtų taip būti. (Juokiasi.) Dar niekada nebuvau Italijos regione Toskanoje. Ji — tarp tų vietų, kurias noriu aplankyti.
— Kiekviena moteris turi silpnybių. Kokios jūsiškės?
— Labai mėgstu gardų maistą ir, jei turiu laiko, mielai jį ruošiu. Net ir sau, nebūtina pasikviesti svečių. Skanus maistas man — tikros atostogos.
— Turite daug draugų?
— Taip. Tiesa, mano nuomone, ir keturi tikri draugai yra daug. O aš jų turiu gal net dešimt.