Neskirti daug dėmesio gimimo dienai Marcelijus įpratęs nuo vaikystės.
Nors balandžio 1-ąją buvo gimęs ir šviesaus atminimo poeto tėvas, jo gimtajame Paserbenčio kaime, Raseinių rajone, būdavo labiau švenčiamos vardo dienos.
Paklaustas, ar gimusieji balandžio 1-ąją yra dideli melagiai, M. Martinaitis pradėjo juoktis.
„Meluoti oi kaip smagu. Kūryba yra melas. Aprašinėji, kaip kentėjai, bet juk nė velnio nekentėjai.
Kūryba – gražus melas. Tarkime, „Kukučio baladės” – melo pasakos.
Smagu eilėraščiuose iš ko nors pasijuokti. Juokai – irgi melas. Tik juoktis reikia nepiktai. Žmonės dabar to nebemoka – norima kitą pašiepti, pažeminti”, – rimta gaida pokalbį apie juokavimus baigė žinomas poetas, eseistas ir vertėjas, buvęs aktyvus Sąjūdžio veikėjas M. Martinaitis.
Labiau nei gimtadienio jis laukia Velykų. Ši pavasario šventė – bene svarbiausia nuo vaikystės. Jai poetas pradeda ruoštis prieš kelias savaites.
„Juk gyventi ir dirbti reikia ir po gimtadienio”, – sakė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, paėmęs į rankas kiaušiniams drožinėti skirtą rėžtuką.
Turguje iš ūkininkų prisipirkęs tvirtų kiaušinių poetas pirmiausia juos patiki menotyrininkei savo žmonai Gražinai Marijai, kad nudažytų įvairiaspalviais, ilgai laikančiais dažais.
Po to įsitaisęs šalia šiltos krosnies Marcelijus imasi juos skutinėti. Tai jis prieš Velykas daro daugiau nei keturiasdešimt metų.
Per tą laiką susikaupė didžiulė margučių kolekcija, kurioje nėra nė vieno tokiu pat raštu išdrožinėto kiaušinio.
Poetas neapžiūrinėja kitų žmonių margintų kiaušinių, nekopijuoja raštų. Jis tikino, kad paėmus kiaušinį į rankas rėžtukas tarsi pats juda. Tad net ir norėdamas negalėtų pakartoti patikusio margučio.
Kažkada apie savo knygas poetas yra pasakęs: „Matyt, geriausiai pavyksta būtent tada, kai negalvoji, kas skaitys tai, ką rašai.”
Matyt, taip pat yra ir su margučiais – negalvodamas, kad juos kas nors apžiūrinės, M.Martinaitis išskutinėja tikrus meno kūrinius.
Poeto margučių motyvai skiriasi kiekvienais metais. Dažniausiai dominuoja geometriniai raštai – apskritimai, kvadratai, linijos.
Margučius ženklina poeto inicialai – pirmosios vardo ir pavardės raidės MM. O kad būtų galima atskirti, kada margutis kurtas, poetas ant kiekvieno išskutinėja ir metus.
Tai padaryti prieš daugiau nei dvidešimtį metų jį paskatino bičiulis šviesaus atminimo aktorius Laimonas Noreika: „Jis per kiekvienas Velykas pas mane ateidavo kiaušinių.
Visą kolekciją buvo surinkęs. Kartą pasakė: „Velnias, nebeatseku, kuriais metais kurį dovanojai, – užrašyk.”
Nuo tada pradėjau užrašinėti. Tai – kūryba. Kasmet aš pagaunu vis kitokį stilių. Įdomu po kiek laiko pažiūrėti, kokia buvo praėjusių metų stilistika. Įdomu palyginti margučius”, – sakė M.Martinaitis.
Šiaip sau, pagautas ilgesio, savo išskutinėtų margučių poetas neapžiūrinėja. Juos net pamiršta. Iki Velykų. Tuomet jam vėl malonu žvilgtelėti į savo rankų darbus.
Mėgstamiausio margučio poetas neturi – pernelyg jie skirtingi. Tačiau vienodai brangūs. Todėl M. Martinaitis net pykteli pasakodamas, kad dalį originalių margučių sudaužė į parodą Estijoje juos vežę menotyrininkai.
Būsimo poeto vaikystėje kiaušinių marginimas buvo moterų darbas. Labai gražiai kiaušinius skutinėdavo jo teta.
Mažasis Marcelijus mėgdavo stebėti ją dirbančią, tačiau pačiam pakartoti tetos meno niekaip nepavykdavo.
Viskas pasikeitė, kai prieš daugiau nei 40 metų vyras dovanų gavo plieninių skulptoriaus rėžtukų. Dabar jų M. Martinaitis turi visą rinkinį.
„Iki tol kiaušinius bandžiau dažyti vašku, bet nesisekė. Tik ištepliodavau. Šis marginimo būdas labiau tinka moterims”, – įsitikinęs poetas.
Margučius skutinėti – retesnis ir sudėtingesnis kiaušinių puošimo būdas. Tam reikia ne tik kruopštumo, kantrybės, bet ir tvirtos rankos.
Skutinėjant kiaušinius poetui ypač praverčia braižybos įgūdžiai, įgyti tuomečiame Kauno politechnikume.
Jaunystėje buvęs perspektyvus sportininkas svajojo tapti radiotechniku ir iki šiol pamena braižymo pamokas.
Didžioji dalis poeto margučių sudėti į dėžes guli namuose sostinės senamiestyje – triukšmingoje Vokiečių gatvėje. Tik patys naujausi ir įdomiausi visus metus puošia sodybos stalą.
Sodybos, į kurią prieš kelis dešimtmečius M. Martinaitis perkėlė gimtąją rąstų trobą iš Paserbenčio kaimo Raseinių rajone.
Dabar Skersinės soduose netoli Vilniaus ąžuolo, beržo, eglės ir riešutmedžio apsuptyje M. Martinaitis praleidžia daugiausia laiko.
Aplink inkilus triukšmauja varnėnai, suloja kaimynų šuo.
Kaimo miestiečiu arba miesto kaimiečiu save vadinantis žemaitis sodyboje gyvena gamtos ritmu.
Vietoj žadintuvo kas rytą tuo pačiu laiku jį kelia tikras sodybos šeimininkas – pasipūtęs, ne visus pripažįstantis storas katinas Mikius.
Dažniausiai sodyboje poetas šeimininkauja su žmona Gražina. Bet neprapuola ir kai ji kur nors išvykusi. Poetas ir pats sukinėjasi virtuvėje.
„Moku skaniai pasigaminti. Niekas taip nemoka”, – sako M. Martinaitis.
Jis – tikras kiaušinių mėgėjas. Tad ant stalo dažnai garuoja kiaušinienė su lašinukais.
Iki šiol jam nėra nieko skaniau už vaikystėje pamėgtus patiekalus – vadinamuosius žilus barščius, silkę su sėmenų aliejumi, sėmenų aliejuje keptus blynus. Sėmenų aliejų poetas perka tik turguje – parduotuvinis jam visai netinka.
Poetas apgailestavo, kad daugumos šių delikatesų šiuolaikiniai žmonės net nėra ragavę.
Senoviniais patiekalais M.Martinaičio šeimoje mėgaujamasi ir per Velykas – ant stalo garuoja riebus kumpis, gausu saldumynų.
„Per Velykas galima persivalgyti. Paskui laukia darbymetis. Maistas – žmogaus kuras. Nepavalgysi – nieko nepadarysi”, – sakė M.Martinaitis.
Velykų dieną poetas nenori niekur eiti į svečius. Nelaukia ir svetimų: „Norisi pasėdėti su savais.”
Jo gimtajame kaime pirmą Velykų dieną niekas neidavo į svečius. Švęsdavo tik šeimos rate. Antra diena skirta lankyti gimines, kaimynus.
Ir dabar Velykų rytą į poeto sodybą suvažiuoja artimiausi žmonės – duktė Eglė su vyru Artūru Skuču, anūkai Antanas su šeima, Martynas, Justina ir Jurgita.
Poetas nebegali suskaičiuoti, kiek margučių išskutinėjo per 40 metų.
Savo rankų kūrinius Velykų proga jis dalindavo draugams, viršininkams, kolegoms, kaimynams.
„Sovietiniais metais margintas kiaušinis buvo vienintelis legalus ryšys su Velykomis.
Todėl kiaušinius dovanodavau. Man smagu dovanoti ne pirktą daiktą, o savo.
Parašytą knygą, išskutinėtą kiaušinį. Daug kas saugo mano padovanotus kiaušinius. Neišmeta. Kai kurie turi visas kolekcijas. Visus būčiau galėjęs išdovanoti. Man niekada nebuvo gaila”, – pasakojo M. Martinaitis.
Laimė, kiekvienais metais poetui nematant namiškiai keletą margučių paslėpdavo ir išsaugojo iki šių dienų.
Žmonos Gražinos iniciatyva poeto margučiai sugulė į naujos knygos „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu” puslapius.
Menotyrininkė pirma susitarė su leidykla, o tik paskui pranešė apie tai sutuoktiniui.
„Aš nesipriešinau. Paskui pažiūrėjau – gražu. Galvojau, kas išmargino tuos kiaušinius?” – šypsojosi poetas.
Originalios struktūros ir formos knygoje, kurią galima vadinti albumu, katalogu arba netgi atvirukų rinkiniu, – patys įspūdingiausi M. Martinaičio margučiai.
Knygoje publikuojamos ir poeto mintys apie Velykas.
Ši pavasario šventė M.Martinaičiui laukiamiausia ir gražiausia nuo vaikystės. Juk po sausojo pasninko, kai nebūdavo galima valgyti mėsos, kiaušinių, pieno produktų, taip norėdavosi prisikirsti iki soties.
O vėliau poetui Velykos tapo atgimimo, susitaikymo švente.
„Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg kažkas visiems už viską atleisdavo.
Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos, lyg ir nelikdavo sovietinės valdžios”, – kalbėjo M. Martinaitis.
Jam margučių skutinėjimo procesas – tam tikra filosofija. Meditacija. Skutinėdamas margučius kūrėjas nusiramina, išsikrauna. Pamiršta visus rūpesčius. O prieš didžiąsias šventes tai būtina.
„Man baisi gavėnia mieste. Triukšmas, prekyba. Žmonės tarsi išprotėję. Tai metas, kai reikia susitaikyti su kaimynu, vaikais, gamta, savimi.
Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje.
Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką”, – kalbėjo M. Martinaitis.
Poeto artimieji ir draugai jau nebepyksta, kad likus kelioms savaitėms iki Velykų jis nuo visų atsiriboja.
Tada nenori nieko matyti, su niekuo bendrauti.
„Niekas ant manęs nepyksta – žino, kad aš toks.
Juk aš ramus. Niekur neinu. Ramiai, tyliai sėdžiu namuose – ir žmonai gerai.
Aš apačioje dirbu, o ji – antrame aukšte. Vienas kitam netrukdome”, – šypsojosi M. Martinaitis.
Poetas juokėsi, kad jųdviejų su žmona santykiai visiškai neįdomūs. Žemaičio ir suvalkietės sąjunga nebloga – jie jau daugelį metų drauge. O kiek tiksliai, tikino nebepamenantis.
„Šitiek metų kartu ir neišsiskyrę. Nėra net ką pasakoti”, – pokštavo jis.
Būna dienų, kai M.Martinaitis iš sodybos neiškelia kojos: „Čia mano gyvenimas.” Tačiau Vilniaus jis pasiilgsta ir kartais nuvažiuoja.
Vis dėlto poetas neslepia, kad dabartinis Vilnius jo nebežavi, yra praradęs savo veidą.
„Dabar Vilniuje švariau ir gražiau. Bet nebėra tų vietų, kurios buvo prieš 30 metų. Nėra kavinių, kuriose sėdėdavome. Mūsų vieta buvo „Literatų” kavinė.
Kokie kvailiai, kad viską išardė. Juk tarpukariu tai buvo garsi kavinė. Ten ateidavo pasėdėti Czeslawas Miloszas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Mano laikais ten sėdėdavo Paulius Širvys, mano draugai ir aš. Ta kavinė galėjo veikti, būtų kabėję visų tų rašytojų portretai.
Mano kartos menininkai nebeturi kur rinktis.
Štai kodėl man patiko Paryžius – ten šimtmečius veikia kavinukės, kuriose renkasi menininkai.
Vienos kavinės rašytojų, kitos – dailininkų. Yra išlikęs ne tik tarpusavio ryšys, bet ir ryšys su tradicija, su miestu. Ten žmogus žino, kur eiti. Aš dabar Vilniuje nebežinau, kur eiti.
Nebeaišku, kurios vietos menininkų, kurios bankininkų, kurios – banditų. Miesto kultūros mes neturime”, – atsiduso poetas.
Vilniuje eidamas Gedimino prospektu, kuriame jaunystės laikais virė gyvenimas, dabar Marcelijus nebesutinka nė vieno pažįstamo.
Su savo bendraminčiais, kolegomis jis susitinka tik Rašytojų sąjungos renginiuose ar per laidotuves.
„Nesakau, kad Vilnius dabar blogas. Jis kitoks. Ne mano. Viskas primena užsienį. Mačiau aš tą užsienį”, – kalbėjo iš senamiesčio triukšmo pabėgęs M. Martinaitis.
Keičiasi ne tik miestas. Pasikeitusi ir M. Martinaičio sodyba. Aplinkui pridygę namų. Skersinės sodai beveik susijungė su Vilniumi.
Jo sodyboje ant stalo priešais langą įjungtas kompiuteris. Juo M. Martinaitis rašo publikacijas, verčia. Tik iš įpročio eilėraščius vis dar rašo ranka.
„Kompiuteriu naudojuosi tik kaip spausdinimo mašinėle. Nors išėjau technikos mokslus, visiškai nesuprantu, kaip veikia kompiuteris, internetas, mobilusis telefonas. Per pusšimtį metų viskas pasikeitė iš esmės”, – kalbėjo M. Martinaitis.
Poetas pats kadaise augino bulves, burokus, kopūstus, vaisius. Pasėdavo saują kitą grūdų naminei duonai. Kartą augino triušius.
Dabar tuo nebeužsiima. Visko šiais laikais galima rasti parduotuvėse, turguje.
Dabar beveik visas jo kiemas apsėtas žole. Paliktas tik nedidelis žemės plotas šiltnamiui, kuriame augs pomidorai, agurkai, salotos.
Sodyboje dar auga garsusis graikinis riešutmedis.
Prieš du dešimtmečius iš Švedijos Gotlando salos atsivežto egzotiško medžio vaisiais M.Martinaitis vaišina atklydusius svečius.
„Mieste mes – tarsi kaliniai. Kaime, gamtoje niekas nevaržo erdvės. Žmogus toks gyvūnas, kuriam reikia erdvės. Esame genetiškai užprogramuoti turėti savo erdvę.
Kai žmogus suspaustas, jį ištinka depresija. O baisiausia, kad po kažkiek laiko jis pradeda bijoti erdvės. Jis nebežino, ką gamtoje daryti”, – atsiduso kaime ramybę radęs M. Martinaitis.
Poeto turtas – viena duktė, keturi anūkai ir du proanūkiai
Nors M. Martinaitis su žmona susilaukė tik vienos dukters Eglės, jį dabar džiugina net keturi vaikaičiai ir jau du mažamečiai proanūkiai.
Anglų kalbos specialybę pasirinkusios Eglės vyru tapo vienas pagrindinių Sąjūdžio įkūrėjų Artūras Skučas.
Savo anūkus Antaną, Martyną, Justiną ir Jurgitą M. Martinaitis vadina rimtais žmonėmis.
„Vyriausiasis Antanas vedęs, turi du vaikus. Jis – meno žmogus. Nepraktiškas. Baigęs animacijos mokslus ir labai gerai kuria animacinius filmus. Justina gyvena Klaipėdoje. Jai patinka dailė, vitražas. Jurgita gabi tiksliesiems mokslams, kurių aš nelabai suprantu. Bet užtat jos darbeliai – apmegzti kiaušiniai – guli ant stalo. Visos mano moterys nagingos. Mėgsta krapštinėtis. Ir žentas turi meninių gabumų. Anūkas Martynas – istorikas. Šiemet baigs bakalauro studijas. Nieko vyras. Tačiau jis gyvena internete. Visiems gerai sekasi, bet aš džiaugtis laiko neturiu. Kiaušinius skutinėju, rašinėju”, – per ūsą šypsojosi poetas.
Paklaustas, kiek anūkams metų, Melagių dieną gimęs menininkas juokavo: „O ką aš žinau? Anūkų daug. Bet gimtadienius visų paminime. Žmona pasako, kada kuriam reikia paskirti pinigų.”
Margučių skutinėjimo paslaptys
Sportą ir technikos mokslus į poeziją iškeitęs M. Martinaitis dabar dosniai dalija patarimus, kaip išskutinėti margučius.
Pirmiausia būtina nusipirkti gerų kiaušinių. Jei vištos su lesalu negavo pakankamai kalcio, jų lukštas bus trapus – tai apsunkins skutinėtojo darbą.
Geriausia skutinėti kietai išvirtus kiaušinius. Priešingai nei dažant aliejiniais dažais ar marginant vašku, jų vidaus nereikia ištraukti. Tokių kiaušinių lukštai – per trapūs.
Nors po kiek laiko skutinėti margučiai pradeda smarkiai smirdėti, anokia čia bėda. Tuomet M. Martinaitis juos grūda į patį tolimiausią kampą.
Po kokio mėnesio smarvė išsisklaido, ir margučiai vėl gali puošti stalą. Tiesa, ne visi gražuoliai atlaiko – jie sprogsta.