Vilnietis V. Jurkūnas, eidamas iš namų, į rankinę visuomet įsimeta pieštukų, peilį jiems drožti ir popieriaus.
Pomėgis piešti vienam garsiausių lietuvių grafikų ir karikatūristų atveria tiek Seimo rūmų duris, tiek pobūvių sales, kai jo „objektas” švenčia jubiliejų.
Dailininko draugystė su Č. Juršėnu užsimezgė daugiau nei prieš dešimtmetį, kai V. Jurkūnas nupiešė šį politiką kaip pelėdą, tupinčią ant šakos, o apačioje su ištiestomis rankomis stovintį Vytautą Landsbergį.
Karikatūras ir šaržus kolekcionuojantis Č. Juršėnas tokių piešinių surinko daugiau nei tūkstantį. V. Jurkūno darbai – vieni mėgstamiausių.
Tačiau norint nupiešti V. Juršėną „iš natūros” tenka įveikti kliūčių. Prieš patenkant į Seimo rūmus dailininką patikrino apsaugos darbuotojai.
Kilo rimtas sąmyšis. Rentgeno aparatas grafiko rankinėje užfiksavo peilį. Dailininkas turėjo aiškintis, kodėl nešiojasi šaltąjį ginklą.
Laimė, tai nebuvo peilis kartonui pjaustyti – tokiu atveju dailininkas būtų buvęs įtartas terorizmu.
Tokį ginklą naudojo nusikaltėliai JAV, grobdami lėktuvus, sukėlusius rugsėjo 11-osios tragediją.
V.Jurkūnas į Seimo rūmus nešėsi peiliuką pieštukams drožti. Teko jį atiduoti apsaugos darbuotojams ir pas Č. Juršėną keliauti be jo.
„Ar negalėtumėte jūs manęs nupiešti?” – prabilo dailininkas, kai tik Č. Juršėnas pakvietė jį ir „Lietuvos ryto” žurnalistus užeiti į savo kabinetą.
Politikas atsikalbinėjo už piešinius mokykloje gaudavęs ne daugiau kaip trejetą.
„Galiu išmokyti. Jei pavyktų nupiešti mano nosį ir ūsus, jau būtų neblogai”, – neatlyžo V. Jurkūnas.
– Karikatūristas žaibiškai pamato kito silpnybes. Ar dėl to reikėtų jo bijoti?
Č.Juršėnas: Nesu kam nors priekaištavęs, kad mane nupiešė.
Prisipažinsiu, V. Jurkūnui esu netgi skolingas. Juk seniai žinoma – jei tavęs nerodo televizija, nefotografuoja, nepiešia, tavęs, kaip politiko, nėra.
V. Jurkūnas: O kodėl, Česlovai, jūs nė karto kaip nors nepadoriai neišsišokote? Gal jus nupiešęs būčiau praturtėjęs?
Kadaise rengiau karikatūrų aukcioną, pardavinėjau Algirdo Brazausko, V.Landsbergio, Andriaus Kubiliaus karikatūras. Bet nebuvo didelio uždarbio.
– Gal V. Jurkūnas norėtų nupiešti Č. Juršėną kaip džiokerį – kortą su juokdario figūra, kurią galima iškeisti į bet kurią kitą, kad ir tūzą?
Č. Juršėnas: Turiu piešinį, kuriame esu pavaizduotas kaip kryžių karalius. Dabar karikatūristai tokių juokų nekrečia, o gaila.
Yra dar viena kortų malka, kur aš – raudonų širdžių (čirvų) karalius. Jei mane nupieštų ant kortos kaip tūzą, būtų neblogai. Bet čia jau Vytauto reikalas.
V. Jurkūnas: Dabar nepieščiau Česlovo ant kortos. Kartą vieno laikraščio redaktorius man išskalbė galvą už tai, kad Č.Juršėnas buvo nupieštas kaip kryžių karalius.
– Kodėl tekstai pasensta, o karikatūros – ne?
Č. Juršėnas: Yra tekstų, kurie nesensta. Kadaise skaičiau paskaitas apie užuojautas mirus generaliniam sekretoriui.
Pasirodo, iš to, kokio dydžio užuojauta, kas ją pasirašo, ar ji įdėta pirmame ar antrame puslapyje, – iš šių detalių sovietiniais metais buvo galima daug pasakyti apie tai, kas vyksta partiniame elite.
V. Jurkūnas: Sensta ir karikatūros. Laimė, nesenka mano įkvėpimo šaltinis – jau kelis dešimtmečius tai yra Lietuvos politikai. Mūsų politika yra spalvinga.
– Ar karikatūrų autorius turi daug priešų?
Č. Juršėnas: Tiesą sakant, karikatūros man teikia naudos. Kadangi tenka priimti įvairių žmonių, pasodinu juos taip, kad matytųsi ant sienų kabantys piešiniai.
Nepatenkinti žmonės suminkštėja, supranta, kad aš ramiai reaguoju į kritiką.
Bet buvo ir bjaurių šaržų. Sykį buvau pavaizduotas kaip kalvis Ignotas su plaktuku ir šaliku ant kaklo.
Iš tikrųjų tais laikais tuometės Aukščiausiosios Tarybos salėje buvo šalta, žmonės sėdėdavo su paltais. Kai pirmininkaudavau, nusiimdavau šaliką – iki šiol bendraudamas stengiuosi neprarasti prekinės išvaizdos.
Žiūriu, laikraštyje mano nuotrauka, o parašas – „Kalvio Ignoto teisybė”, suprask, Juršėno teisybė.
– Kaip kyla šaržo idėja? Skaitote laikraščius, klausotės žinių?
V. Jurkūnas: Jei žinočiau, nueičiau ir pasiimčiau tą idėją.
Piešdamas pirmuosius piešinius naudojau videomagnetofoną. Įsirašydavau Seimo posėdžius, stabdydavau nufilmuotus vaizdus ir piešdavau.
Dabar esu įpratęs skaityti ne vieną laikraštį. Mėgstu skaityti tarp eilučių, lyginu, kas ką ir kada pasakė.
Č. Juršėnas: Staigios reakcijos reikia ne tik dailininkui. Negali vadovauti Seimo posėdžiui, jei nesugebi kalbėti trumpai ir aiškiai.
Kartą smarkiai ginčijosi du Sauliai: Saulius Pečeliūnas ir Saulius Stoma. Kai šie vyrai įsikarščiuoja, jų lengvai nenutildysi.
Aš tyčia paklausiau: „Kuris iš dviejų Saulių dabar taps Pauliumi?”
– Kaip vertinate lietuvių humoro jausmą?
Č. Juršėnas: Viskas priklauso nuo pagedimo lygio.
Didžiuojamės, kad esame paskutiniai pagonys Europoje. Kita vertus, mes išsaugojome lietuvybę. Kuris dalykas mums svarbesnis?
V. Jurkūnas: Žurnalo „Šluota” meniniu redaktoriumi antrąkart nenorėčiau būti. Vos tik išgirstu kalbant apie tautines vertybes, sutrinku. Kiekvienas vardija vis kitą vertybių sąrašą.
– O koks jūsų mėgstamiausias anekdotas?
Č. Juršėnas: Varčiau neseniai tokį seną rinkinį. Papasakosiu.
Veiksmas vyksta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Vilnius buvo žydiškas, Kaunas – taip pat.
Du žydai Vilniuje sėda į traukinį ir vyksta į Kauną. Traukinys pajuda, vienas keleivis atsidūsta, vėliau – ir kitas. Po to pirmas vyras sako: „Užteks, bičiuli, šnekėti apie politiką.”
V. Jurkūnas: Kartą žmogus prisipažino bičiuliams, kad žino gerą anekdotą, ir pradėjo jį pasakoti.
„Ateina ligonis pas gydytoją, skundžiasi, kad skauda galvą. Tada gydytojas jo klausia: „O kodėl tavo raištis ant kojos?” Jis atsiliepia: „Nusmuko.”
Papasakojęs tai žmogus nutyla, o jo bičiuliai nenurimsta: „O kas čia juokingo?”
Vadinasi, pasakodamas anekdotą turi įvertinti tai, ar jį supras kiti.