Bene žymiausias šių dienų Lietuvos krepšininkas nelaiko savęs garsiu ir turtingu, nors dėmesys jam patinka.
„Lietuviai domisi krepšiniu ir daugelis mane atpažįsta, pasisveikina, paklausia, kaip sekasi. Bet būna ir tokių, kurie užkabina, nėra mandagūs – į tokius stengiuosi nereaguoti”, – kalbėjo J.Valančiūnas.
Populiarioje sostinės kavinėje, kurioje šnekučiuojamės, užkandžiauja ir dainininkas Vaidas Baumila. Jauni vyrai vienas kitam šypteli, paspaudžia ranką.
„Negazuoto ir nešalto vandens, ačiū”, – užsisako Jonas.
– Gyvenu gerai, kol kas niekuo nesiskundžiu, – pokalbį pradeda krepšinio žvaigždė. – Skųstis ir šiaip nemėgstu, net jei kas ir būtų ne taip. Su visomis problemomis galime susitvarkyti patys.
– Kokių turite svajonių?
– Turiu viską. Svarbiausia, kad turiu įrankius, kuriais galiu pasiekti tai, ko noriu. Reikia daug darbo, pastangų.
Vis dėlto pagavęs auksinę žuvelę jos tikrai nepaleisčiau. (Juokiasi.) Paprašyčiau ramaus ir gero gyvenimo savo šeimai – mamai, tėvui.
Dar paprašyčiau sveikatos ir sėkmės. Krepšinyje svarbu darbas, bet sėkmės, palankių aplinkybių irgi reikia. Reikia atsidurti laiku ir vietoje.
O namas, nauja mašina – tai man nėra svarbiausi dalykai gyvenime. Dirbdamas, stengdamasis visa tai galiu turėti.
– Juk jums sekasi aikštėje reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje.
– Tfu tfu tfu, – pakartoja krepšininkas ir dar tris kartus pabeldžia į stalą.
– Ar dar turite laiko laisvalaikiui ir savo draugams?
– Šiandien jūs atėmėte visą mano laiką. (Juokiasi.) Rytinė treniruotė, pietūs, kelios valandos sau, pogulis, vakarinė treniruotė – tokia mano diena.
Kartais turime laisvą dieną ar pusdienį, tada daugiau miegu. Klube pašokti su draugais buvau labai seniai.
Kai turiu laisvą dieną, stengiuosi grįžti pas mamą. Pasiilgstame vienas kito, norisi kuo daugiau laiko praleisti su artimaisiais.
– Populiarių žmonių draugais nori būti visi. Kaip atsirenkate, ar esate įdomus jūs pats, ar jūsų žinomumas?
– Bendrauju su komandos draugais. Be to, yra keli žmonės, kurie – mano gyvenimo dalis, jais pasitikiu.
O pabendravęs su nauju žmogumi atsirenki, ko jis siekia, užuodi jo ketinimus. Ačiū Dievui, man kol kas sekasi tai pastebėti, atskirti nuoširdžius žmones ir tuos, kurie siekia naudos.
Apsimetinėjimas anksčiau ar vėliau vis tiek išlenda. Kol kas nebuvau rimtai nusvilęs nuo tokių žmonių.
– Kaip jums pavyksta nesusirgti žvaigždžių liga, kodėl būdamas kone geriausias Lietuvos krepšininkas nevaikštote užrietęs nosies – lyg ir turėtumėte dėl ko.
– Pasiskiepijau nuo tos ligos. Gyvenimas turi paskiepyti. Tos patirties turime įgyti iš gyvenimo. Aš žinau, kad vieną dieną galiu būti žinomas, o kitą dieną galiu visko netekti.
Nesijaučiu išskirtinis, pranašesnis už kitus. Taip, kai ką sugebu krepšinio aikštėje, tačiau kiti žmonės kitose srityse yra profesionalai, o aš ten esu visiškas nulis.
Nesu aukščiau už kitus dėl to, kad gerai atlieku savo darbą. Yra daugybė žmonių, pasiaukojusių savo karjerai, ir jiems puikiai sekasi.
– Krepšinį žaidžiate nuo vaikystės. Ar būdamas vaikas turėjote rožinę svajonę žaisti NBA?
– Maži vaikai, paklausti, kuo nori būti užaugę, tiesiai šviesiai pareiškia: prezidentu, NBA krepšininku ar garsiu dainininku.
Domėjausi krepšiniu, komandoje visi kalbėdavome apie NBA lygą, jos žaidėjus, apie „Lietuvos rytą”, „Žalgirį”. Visi turėjome savo dievaičius. Nors buvau mažiukas, sekiau visus krepšinio įvykius. Pasiskirstydavome žaidėjais, komandomis. Visą laiką buvau už „Lietuvos rytą”.
Kai buvau dešimtmetis, ir „Lietuvos ryto” komanda buvo tik rožinė svajonė. Panaši svajonė buvo ir NBA.
– Rugsėjį išvykstate į didžiąją Ameriką žaisti didžiojo krepšinio. Ar jūs ir mama jau ruošiatės šiai gyvenimo kelionei?
– Mama internetu jau parsisiuntė skaipo programą, mokosi ja kalbėti. Tai – akivaizdus žingsnis ruošiantis išvykimui. Šiek tiek pagalvoju ir aš, kaip ten bus, ko reikės išmokti.
Vis dėlto dabar dar gyvenu šia akimirka. Esu Lietuvoje, mano mintys dar čia, Vilniuje, su „Lietuvos ryto” komanda.
– Kaip manote, ko labiausiai pasiilgsite – namų, mamos ar lietuviško maisto?
– Visko, kas yra mano gyvenimo dalis čia. Mamos, artimųjų, draugų pasiilgsiu labiausiai, jų man trūks.
Krepšinis panašus visose šalyse, tad sportas ir liks su manimi. Viso kito, ką paliksiu Lietuvoje, pasiilgsiu.
– Esate sakęs, kad „Lietuvos ryto” sirgaliai patys geriausi pasaulyje. O kaip dėl lietuvių gerbėjų merginų?
– Aš dar jaunas, nieko negaliu pasakyti apie moteris. Ar sulaukiu meškiukų, širdelių ir laiškų? Buvo.
Tačiau sirgaliai ateina sirgti už krepšinį. O tokius dalykus siunčia merginos, neva neabejingos tau pačiam, ne visai komandai.
Žinoma, tai malonu. Tačiau tikrai ne kiekviena mergina, parašiusi laišką į socialinį tinklą, gali tikėtis mano atsakymo. Stengiuosi nesinaudoti populiariais tinklais dažnai, ten nesu linkęs reikštis.
Kiekvienam laiškui parašyti reikia energijos, turi atiduoti dalelę savęs. Malonu, smagu, bet ir tiek.
– Ar krepšinio aikštėje per pertraukėles pastebite komandos šokėjas?
– Tikrai nesakysiu, kad nežiūrime ir nepastebime. Užmetu akį, juk pasaulis taip sukurtas, kad vyrai žiūri į gražias merginas. Kiekvieną jų pažinčiau gatvėje. Juk verdame viename katile.
– Ar jau pasvajojate apie antrąją pusę? Galbūt esate toks užsiėmęs, kad šiuo metu net nenorėtumėte susisaistyti meilės ryšiais?
– Nori ar nenori... Jei ta meilė būtų, tikrai rasčiau jai laiko, pastumdyčiau dienotvarkę. Mergina būtų mano gyvenimo dalis. Dėl to man net nekyla abejonių.
Jei sutiksiu merginą, kuri suvirpins mano širdį, neklausiu savęs, ar noriu. Įsimylėsiu, ir tiek.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Stilius“.