Į Vilnių iš užsienio teatrų suvažiavo visi operos artistai – Asmik Grigorian, Vaidas Vyšniauskas, Laimonas Pautienius, Georgijus Oniani. Sostinės Kongresų rūmų scenoje iškilo stilingas statinys, kuris perkelia žiūrovus į dekadentišką, ištroškusį naujovių, kerintį prabanga 1910–1914 metų Paryžių.
„Manon Lesko” premjeroje publika išvydo jau penktąjį unikalų britų scenografo Dicko Birdo išradimą netradiciniame „bohemiečių” teatre.
Tik jis ir jo talkininkai žino, kiek kilometrų geležies, vamzdžių, plastiko, veidrodinės plėvelės ir kitų medžiagų prireikė scenoje sukurti grakštų stoties holą, turtuolio Žeronto apartamentus ar kalėjimo, į kurį pateks Manon, požemius.
Prieš pat premjerą paskutines savo darbų detales dėliojo kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius, pagaliau sulaukęs visų aksesuarų iš Paryžiaus ir Londono. „Manon Lesko” pastatymui teko sukurti apie 80 kostiumų – vien pagrindinio vaidmens atlikėjai jų skirti net septyni.
Suknelės ir paltai pasiūti iš kelių medžiagų, daug aksesuarų – turbanų, plunksnų, peteliškių, katiliukų, pirštinių, diržų.
„Manon Lesko” tarsi vainikuoja pirmąjį „bohemiečių” kūrybos etapą – ratas sugrįžta į tašką, nuo kurio prasidėjo, – sakė spektaklio režisierė Dalia Ibelhauptaitė. – Bet esame jau visiškai kitokie – suaugę, išlaisvėję, labiau pasitikintys savo jėgomis, daug pasiekę ir nepraradę meilės vienas kitam, energijos, polėkio – vis dar galime įkūnyti visas beprotiškas svajones.”