Šaltoje Kalėdų Senelio gimtinėje – karšta lietuvės ir suomio meilė

Vieniša lietuvė su sūneliu skrenda į egzotišką Laplandiją pas Kalėdų Senelį. Vakare restorane ją užkalbina didžiulis nerangus suomis. Ji susidomi juo tik tada, kai šis prisistato esąs ne bet kas, o Kalėdų Senelį vaidinantis vietinio teatro aktorius.

Kitą vakarą jis nusiveža lietuvę į egzotišką vasarnamį, kur laukia karšta sauna ir linksma suomių kompanija. Į miestą grįžta naktį elnio traukiamomis rogėmis per užšalusį ežerą, šviečiant Šiaurės pašvaistei.

Moteris iškeliauja į Vilnių, o šiaurė jai lieka tik tolimas nerealus prisiminimas. Kol vieną dieną atidariusi buto duris ant slenksčio ji išvysta Kalėdų Senelį...

Stop! Šioje vietoje kuriamo bendro Lietuvos ir Suomijos vaidybinio filmo „Santa” režisierius Marius Ivaškevičius nutraukia pasakojimą – daugiau nė žodžio!

Tik užuomina, kad čia baigiasi linksmoji filmo dalis ir prasideda dramatiški įvykiai.

Trys savaitės filmavimo Suomijos šiaurėje prie speigračio – nuolatinė egzotika.

Tai ir poliarinė naktis. Ir stingdantis šaltis. Elnių ir šunų kinkinių traukiamos rogės – sniegomobiliai. Lėti ir nekalbūs suomiai. Iki skausmo baltas ir didingas sniego dykumos pasaulis. Ir kosminė tyla tarp kalnų ledo sukaustytuose ežeruose.

Marius ir jo kolegos lietuviai net akis kailinėmis pirštinėmis pasitrynė, kai atvykę filmuoti į Rovaniemio miesto centrą garsiausio pastato – žymiojo architekto Alvaro Aalto suprojektuoto teatro išvydo nerealų vaizdą.

Ant teatro sienos ištiestame ekrane buvo rodomas filmas, o nuogi žiūrovai mirko karšto vandens kubiluose, kartais iššokdami iš jų į speigą pasivolioti puriame sniege.

Kai Marius užsidegęs pasakoja apie patirtus išgyvenimus, aš, prisipažinsiu, slepiu šypseną – Laplandija, bičiuliai, ne Lietuvėlė, kur net apsnigtą mašiną valome garsiai velniuodamiesi.

Šiaurės pakerėti – tokie šiandien yra M.Ivaškevičius ir jo filmo kūrybinė grupė, kuri perskaičiusi scenarijų iš pradžių zyzė – kodėl Marius negalėjo filmo veiksmo nukelti į Pietų šalį?

„Šiaurė mane sužavėjo dar 2004 metais, kai žiemą keliavau po Suomiją ir kitas Šiaurės šalis, gavęs užduotį parašyti esė apie jas rytų europiečio akimis”, – sako Marius.

Grįžo iš ten Šiaurės paviliotas – jos neliestos gamtos, žmonių švarumo. Gal ir tos Šiaurės paslapties, kuri verčia keliautojus nuolat įveikti sniegynus iki Šiaurės ašigalio ir pakeliui neretai žūti.

Bet M.Ivaškevičiui žūti negalima. Jo filmo biudžetas – daugiau nei 3 milijonai litų. 1,6 mln. litų pernai atseikėjo (stebuklas!) Kultūros ministerija, geriausiai įvertinusi jo pateiktą scenarijų. 350 tūkst. eurų (apie 1 mln. 200 tūkst. litų) skyrė Suomija.

„Reikia eiti iki galo ir pateisinti finansavimą. Trauktis nebėra kur”, – atsidusęs konstatuoja režisierius.

Atsidusęs, nes ir nemaži pinigai tirpsta lyg Laplandijos sniegas prieš pavasario saulę. Viena diena filmavimo Suomijoje – kaip trys Lietuvoje.

Todėl netrukus viena ryškiausių Suomijos kino žvaigždžių – aktorius Tommi Korpela, filme atliekantis pagrindinį vaidmenį, atskris į Vilnių.

Čia bus filmuojamas jo buto Rovaniemyje vidus. Tik nemanykite, kad tai bus jurta su skyle lubose dūmams išeiti! Kitas vyriškos giminės filmo veikėjas – elnias Valko (išvertus iš suomių k. – „baltas”) liks liūdnas laukti filmavimo grupės tundroje, elnių fermos aptvare.

Apie kurią filmo žvaigždę papasakoti pirma – apie Tommi ar Valko? Pasirenku Valko – solidarizuodamasi su juo todėl, kad jo filmavimo valanda daug pigesnė nei žymiojo suomių aktoriaus Tommi.

Valko šeimininkė suomė Mija, elnių fermos savininkė, už Valko filmavimosi valandą gauna 50 eurų (170 litų).

„Tų pinigų Valko tikrai vertas, – juokiasi M.Ivaškevičius. – Ieškodamas herojaus elnio apvažiavau galybę Laplandijos elnių fermų. Jų savininkai išlepinti, nes amerikiečiai Šiaurėje filmuoja daug filmų. Mijos pasiūlyta kaina mums tiko.”

Rinkdamasis elnią Marius tapo vos ne elnininkystės specialistu. Susižavėjęs elniais albinosais – balto kailio ir raudonų akių, netrukus idėjos juos filmuoti atsisakė. Likimo užgaida išvydę pasaulį albinosai yra daug smulkesni nei jų pilkieji broliai.

Mariui reikėjo didelio, galingo elnio. Tačiau svarbiausia buvo ne dydis.

„Svarbiausia – protingas žvilgsnis”, – tvirtina režisierius.

Daugumos elnių, kad ir galingų, žvilgsniai buvo buki. Valko, išvydęs lietuvį režisierių, į jį žvelgė lyg suprantantis draugas.

Kaip draugas ir elgėsi. Vasarį dirbusi filmavimo grupė labai skubėjo. Jau sausį elniai numeta ragus. Valko ragai jau kraujavo, jis trynėsi juos į medžius.

Šeimininkė Mija net atskyrė jį nuo kitų elnių, kad jiems grumiantis nenukristų Valko ragai. Beragis elnias – jau ne filmo žvaigždė.

„Pasibaigus filmavimui kitą dieną paskambino Mija ir pranešė – Valko šįryt numetė ragus!” – Marius didžiuojasi savo aktoriumi, kuris pasielgė kaip tikras suomis – atliko darbą iki galo.

Elniui Valko filme teko svarbus vaidmuo – per užšalusį ežerą išpuoštose rogėse partempti filmo herojus iš romantiško vasarnamio į miestą. Kad ir kiek režisierius jo prašė, elnias ledu risnojo per lėtai.

„Paklausiau Mijos, ar ji negali Valko paskubinti? Ši atsakė: „Ne, nes jūs važiuojate ne į tą pusę. Mašina su pašaru yra jums už nugaros.” Teko apgręžti roges, ir tada Valko pasileido šuoliais kaip ristūnas, mes vos spėjome paskui jį sniegomobiliu su kameromis”, – prisimena Marius egzotiškas filmavimo valandas.

Nutirpus sniegui Laplandijos elnių augintojai paleidžia elnius ganytis į laisvę. Kieno koks elnias, žymi į jų ausis įsegti numeriai.

Bet Valko liks dideliame aptvare fermoje. Neduok Dieve, jį laisvėje suplėšytų vilkai ar partrenktų automobilis. Lietuvių režisieriaus filmas liktų neužbaigtas.

Režisierius M. Ivaškevičius gal ir nežino, bet iki pavasario filmavimo akylai reikia saugoti ne tik elnią Valko, bet ir filmo žvaigždę T. Korpelą.

Mano pažįstami suomiai, išgirdę, kad lietuvio filme filmuojasi jų kino įžymybė, vienu balsu kartojo, kad jis – Suomijos sekso simbolis.

Po to, kai viename suomių filme jis suvaidino erotišką prostitutą, moterys linkusios jį sieti su saldžia erotine svajone, kurios ne nuodėmė būtų ir siekti.

Nors iš tikrųjų aktorius – lėtas, ramus dvimetrinis milžinas, gyvenantis pavyzdingą šeiminį gyvenimą su žmona aktore ir auginantis mažą vaiką. Visiškai tinkamas Kalėdų Senelio vaidmeniui.

„Filmo herojų įsivaizdavau 30-metį, vyrišką, ne gražuolį. Peržiūrėjau suomių filmus, dirbau su jų aktorių atrankos agentūromis. Išsirinkau keletą aktorių, bet nelipo jie, ir tiek. Tommi iškart prilipo. Nuvažiavome su jau atrinkta lietuve aktore Sandra Daukšaite į Suomiją, pafilmavome juos kartu, ir iškart tapo aišku – jie tinka idealiai.

Kalėdų Senelio kaimas prie Rovaniemio, kur vyksta filmo veiksmas, su filmavimo grupe mus įsileido, kai pasakėme, kad mūsiškis Kalėdų Senelis bus ne blogesnis už jų. Kai pamatė mūsiškį, iškart ėmė siūlyti jam darbo”, – patenkintas prisimena M.Ivaškevičius, kuriam teko saugoti ir filmavimo grupės lietuvaites.

Mat joms suomiai entuziastingai siūlė padirbėti Kalėdų Senelio nykštukėmis.

Kadangi pagrindinis filmo „Santa” herojus – Kalėdų Seneliu dirbantis aktorius, filmo veiksmas rutuliojasi ir garsiausioje Suomijoje vietoje – Kalėdų Senelio kaime ir parke.

M.Ivaškevičius dar 2005 metais buvo nuvykęs į Kalėdų Senelio „gimtinę” atlikti tyrimo iš Kalėdų Senelių gyvenimo.

„Susitikau su pagrindiniu Kalėdų Seneliu, bandžiau sužinoti, kokius nuotykius jie patiria. Nustebau, kad jie skeptiškai vertino mano filmo idėją.

Kalėdų Senelis ten truputį sudievintas, esą negalima rodyti jo kaip žmogaus, kaip jį vaidinančio aktoriaus, įsimylinčio lietuvaitę. Kaip kirviu nukirto – mes jums nepadėsime!” – M.Ivaškevičius prisimena buvęs nustebintas suomių griežtumo.

Režisierius filmo scenarijų parašė dar 2007 metais, bet tik šiemet po ilgų derybų gavo leidimą filmuoti Kalėdų Senelio kaime.

Nors suomiai Kalėdų Senelio temą yra nutrynę iki skylių, lietuvis, atrodo, rado kuo juos nustebinti. Jis sujungė du švenčiausius suomiams dalykus – Kalėdų Senelio legendą su Žiemos karu.

„Filmo herojus kelioms dienoms lieka su lietuvaitės sūneliu ir ima kurti jam pasaką, kaip Žiemos karo metu Kalėdų Seneliai išėjo ginti tėvynės.

T.Korpela vaidina senovišką Kalėdų Senelį, kuris su elitiniu Senelių būriu išėjo į karą. Pasakiškąją filmo dalį filmavome dar šiauriau už speigračio, kalnuose, į kuriuos vos pavyko užkopti ir sniego amfibijomis. Ir tai gal tik todėl, kad vienas vairuotojas labai stengėsi – kalno viršūnėje, kavinukėje, dirbo jo žmona.

Daug kartų bandėme filmuoti, bet nuolat užklupdavo pūga. Pagaliau ten nufilmuoti kadrai skaidrią dieną bus patys įspūdingiausi filme”, – žada režisierius.

Filmuoti žiemą prie speigračio, kai tuoj po pietų viską apgobs poliarinė naktis, – sunki misija. Pasiruošti filmavimo grupė turėdavo iš pagrindų.

Daug sluoksnių rūbų, batai, atlaikantys 40 laipsnių šaltį, veidą dengiančios kaukės, akiniai, šunų kailio kepurės – visi atrodė lyg astronautai, išsilaipinę Mėnulyje.

Speigą ištverti turėjo ir filmavimo technika, kuri netikėtai ėmė strigti tik atšilusi.

Ar po tokios filmavimo dienos vakare liejosi žymioji suomiška degtinė „Koskenkorva”? – smalsauju.

Bet Marius, atrodo, iš suomių išmokęs neišduoti tėvynės ir vyrų paslapčių, išsisuka: „Ir suomių, ir lietuvių gėrimo kultūra vienoda, tad nėra kam didžiuotis.

Jokių problemų dėl alkoholio nebuvo. Žmonės, kurie dirba kine, labai disciplinuoti. Kitaip toje sferoje neišsilaikysi. O kad suomių aktorius ateitų filmuotis išgėręs – to niekas Suomijoje neįsivaizduoja.”

Šiandien M.Ivaškevičius jau graužiasi, kad nerado laiko išsimaudyti tikroje suomiškoje saunoje. Ne bet kokioje, o toje, kurioje Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas spręsdavo šalies reikalus su Sovietų Sąjungos vadovais.

Būtent šiame garsiajame šalies vasarnamyje „Meškos guolis” vyko draugų vakarėlis, į kurį įsimylėjęs Kalėdų Senelis rogėmis nusivežė į Laplandiją atskridusią lietuvaitę.

Aktorę S.Daukšaitę režisierius prisipažįsta suradęs tik po ilgų ieškojimų.

„Ketinau kviestis Ingą Jankauskaitę, bet tuo metu ji pagimdė dvynukus. Žodžiais nepasakysiu, kokios man herojės reikėjo. Aišku, gražios, bet ir turinčios charizmos. Sandros nuotrauką gavau būdamas Londone. Iškart pajutau – ji. Kai Sandrą nufilmavome su T.Korpela, abejonių neliko – jie puikiai tiko vienas kitam”, – įsitikinęs M.Ivaškevičius.

Aštuonmetį filmo herojų vaidinantį Ovidijų Petravičių režisierius rado Babtuose. Puikiai lietuviškai ir angliškai kalbančio vaiko M.Ivaškevičius ieškojo ir lietuvių emigrantų šeimose Londone.

Bet čia vaikai dažniausiai jau blogai kalbėdavo lietuviškai.

Ovidijus, kelerius metus gyvenęs Vokietijoje ir lankęs anglišką mokyklą, puikiai kalbėjo abiem kalbomis. Nusifilmavęs Laplandijoje su Kalėdų Seneliu jis tikrai turės ką papasakoti draugams.

Juk ne kasdien tavo mamą įsimyli Kalėdų Senelis, tiesa?

Šiandien, kai Lietuvą jau budina pavasario saulė, M.Ivaškevičius su ilgesiu prisimena Laplandiją, kur sniegas laikysis iki gegužės mėnesio: „Grįžau iš Šiaurės ją įsimylėjęs.

Jos gamtą ir žmones, kurie tokie tikri, šilti ir žmogiški, be jokios agresijos, su humoru kalbantys apie savo provincialumą, gyvenantys vienu pulsu su gamta, su poliarine naktimi, šalčiu. Jie lėti, bet jų lėtumas motyvuotas, jis ne trukdo, o suteikia saugumo.”

Iš ledo gabalų sulipdyta sauna, kuri sėdinčius ant lyties ir besikaitinančius vėsina tirpstančio ledo lašais, ledo bažnyčia, viešbutis ir restoranas, poliarinė naktis, kai šviesu tik dvi valandas – ši Suomijos šiaurės egzotika, kurios nestigs filme, užbūrė visą lietuvių filmavimo grupę.

Bet lietuvaičiams teko susidurti ir su juos nustebinusiais proziškesniais dalykais – suomių aktorių darbu ir pagarba jiems.

„Suomijoje labai stipri aktorių profesinė sąjunga. Ji yra nustačiusi griežtus darbo įkainius. Jei aktorius turi dirbti viršvalandžius arba savaitgalį, jo atlyginimas tomis dienomis padidėja dvigubai trigubai.

Aktoriai pasakojo, kad jų alga teatre yra 2000–3000 eurų, bet už filmavimosi dieną profsąjunga yra nustačiusi 800–900 eurų atlygį.

Toks atvejis, kad aktorius pavėluotų į filmavimo aikštelę ar dirbtų aplaidžiai, neįmanomas”, – įsitikino M.Ivaškevičius ir pridūrė esąs sužavėtas, kad suomių aktoriai nežino, kas yra pasipūtimas ar žvaigždžių liga.

Pavasarį lietuvių filmavimo grupė vėl išskris į Laplandiją, į Rovaniemį.

Dabar lietuvaičių lauks poliarinės baltosios naktys, kai saulė nenusileidžia už horizonto ir žmogus praranda laiko pojūtį. „Ir uodų spiečiai”, – gąsdinu Marių.

Čia bus nufilmuotos finalinės juostos scenos.

„Gal vis dėlto filmo pabaiga bus laiminga?” – įkalbinėju M.Ivaškevičių.

„Ne, – purto galvą režisierius. – Bet pažadu – filmas bus šviesus.”