Buvęs Klaipėdos sporto mokyklos treneris G. Beržinskas, Čikagoje dirbdamas įvairius didelės kvalifikacijos nereikalingus darbus, praleido lygiai šešiolika metų.
„Tik nusipirkęs lėktuvo bilietus į Lietuvą pastebėjau lemtingą sutapimą – į Ameriką atvykau 1996 metų sausio 23-iąją, o išvykau 2012-ųjų sausio 23-iąją”, – šyptelėjo Vilniuje šiuo metu pas draugus apsistojęs G.Beržinskas, 1988 metais tapęs 1500 m bėgimo rungties šalies čempionu.
Kas klaipėdietį anuomet paakino emigruoti iš Lietuvos?
G.Beržinskas neslėpė, kad dar būdamas moksleivis svajojo kada nors gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose – jo svajonei buvo lemta išsipildyti sulaukus trisdešimtojo gimtadienio.
Gintautas aklai nesiekė savo svajonės. Klaipėdietis, baigęs Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas), grįžo į gimtąjį miestą treniruoti būsimųjų sportininkų.
Tačiau anuomet sumažinus sporto mokyklos finansavimą buvo sumažinta ir pedagogų etatų. Su mokykla teko atsisveikinti vėliausiai joje pradėjusiems dirbti – tarp jų ir Gintautui.
„Kai esi trisdešimtmetis, nelabai bijai rizikuoti”, – sakė G. Beržinskas.
Netekęs darbo jis nutarė laimės ieškoti JAV – Čikagoje turėjo pažįstamų, pas kuriuos naujo gyvenimo pradžioje galėjo apsistoti, kol susiras darbą.
Eidamas svetimo miesto gatve lietuvis picerijos lange išvydo skelbimą, jog reikia picų išvežiotojų.
Užsukęs pasiteirauti, ar galėtų įsidarbinti, atvykėlis išgirdo klausimus: ar turi vairuotojo pažymėjimą, išduotą JAV? Ar turi nuosavą mašiną?
Gintautas papurtė galvą ir pasižadėjo išlaikyti vairavimo egzaminus. Daugiau nei po mėnesio G. Beržinskas jau vežiojo picas draugo skolinta mašina. Vėliau jis iš pažįstamo išsimokėtinai įsigijo naudotą automobilį.
Lietuvis po kiek laiko picų vežėjo darbą iškeitė į pelningesnį – stogdengio. Tačiau ir tas buvo laikinas.
Po to Gintautas dirbo nedidelėje kavinėje – supirkdavo maisto produktus, plaudavo indus, išvežiodavo šventinius krepšelius.
Ilgiausiai G. Beržinskas dirbo limuzino vairuotoju – net devynerius metus. „Vairuoti man patinka. Sukiodamas vairą nejaučiu nuovargio”, – tvirtino vyras, uždirbdavęs apie penkis tūkstančius JAV dolerių (13 tūkst. litų) per mėnesį.
Lietuvio vairuotojo klientais tapdavo turtingi amerikiečiai, dažniausiai iš namų vykdavę į oro uostą. Jam taip pat neretai tekdavo limuzinu vežti vestuvininkus ar į Čikagą gastrolių atvykusias Rusijos žvaigždes.
Jo keleiviais buvo lietuviško kraujo turinti dainininkė Kristina Orbakaitė, atlikėjas Borisas Moisejevas.
Tačiau vairuotojui darbo sutartis draudė pirmam užkalbinti savo keleivius, o šie dažniausiai būdavo santūrūs – tylėdavo.
Toks darbas, kuriame beveik nereikia bendrauti, G. Beržinsko nevargino. Jis mėgo ramybę. Laisvalaikiu Gintautas į rankas imdavo fotoaparatą ir išsiruošdavo į gamtą ieškoti įdomių kadrų.
Šis pomėgis galiausiai virto pagrindiniu darbu.
2008-aisiais JAV supurčius finansų krizei, Gintautui tų pačių metų vasarą teko atsisveikinti su limuzinų bendrove. Vairuotojo uždarbis staiga krito, nes sezono metu gerokai sumažėjo klientų.
Tačiau G. Beržinskas ėmė gauti užsakymų fotografuoti renginius, asmenines šventes, prekes parduotuvių katalogams.
Praėjusiais metais buvusio trenerio darytas nuotraukas pastebėjo NHL (Nacionalinės ledo ritulio lygos) atstovai, kai viename leidinyje buvo publikuotos jo fotografijos iš Čikagoje vykusių ledo ritulio rungtynių.
G. Beržinskas sulaukė fantastiško pasiūlymo – tapti oficialiu NHL fotografu. Jo dienos uždarbis būtų siekęs apie 750 dolerių (apie 2 tūkst. litų).
Tačiau viliojamam pasiūlymui koją pakišo tai, kad lietuvis nebuvo pratęsęs darbo vizos ir jau ruošėsi atsisveikinti su Amerika.
„Jau ir taip ilgai vykau į Lietuvą”, – šypsodamasis tikino G. Beržinskas, kadaise net savo motinai Genovaitei pažadėjęs namo grįžti po metų ar kitų.
Išlydėdama vieną iš trijų – jauniausią sūnų už Atlanto, motina verkė: „Tavęs turbūt daugiau nepamatysiu.”
Per 16 emigracijos metų Gintautas nė karto nebuvo grįžęs aplankyti artimųjų, todėl labai jų išsiilgo.
„Man buvo nesunku susikrauti lagaminus, nes neturėjau prikaupęs turto. Vieną lagaminą anksčiau parsiunčiau, o su dviem grįžau.
Dar liko kelios dėžės daiktų, bet atgal nebegrįšiu”, – tikino G. Beržinskas.
Svetur jis nebuvo giliai įleidęs šaknų. Čikagoje neturėjo nuosavo būsto, nes neketino visam laikui likti svetur, – šešiolika metų nuomojosi butą arba kambarį.
Vyras nebuvo įsigijęs ir automobilio, nes dirbdamas limuzino vairuotoju galėjo šia prabangia mašina naudotis ir laisvalaikiu.
„Laiškuose motina vis klausdavo, kada grįšiu. Pagaliau parvykau. Ką išvydau? Mama per tą laiką paseno. Jai – 81-eri”, – pasakojo G. Beržinskas, prieš devynerius metus netekęs tėvo.
Lietuvis už Atlanto nesukūrė šeimos, nors turėjo draugę Aną, emigrantę iš Rusijos. Tačiau po pusantrų bendro gyvenimo metų jų santykiai nesusiklijavo.
Vėliau Gintautas susirašinėjo su moterimi, gyvenančia Lietuvoje. Bet ši buvo ištekėjusi.
„Nors artėju prie penkiasdešimtmečio, tikiuosi sukurti šeimą”, – vylėsi buvęs emigrantas.
JAV G. Beržinskas gerai išmoko anglų kalbą, todėl Vilniuje jam pasisekė gauti vertėjo darbą.
Jis verčia filmų titrus iš anglų į lietuvių kalbą, tačiau tikisi, kad pavyks valgyti duoną ir iš fotografo darbo.
Sportiniai šokiai ir už Atlanto, ir Lietuvoje per gyvenimą veda vilnietį šokėją O. Koliakiną. Todėl po dešimties metų, praleistų Finikse, Arizonos valstijoje, Olegui nebuvo sunku pritapti sugrįžus į Vilnių.
O. Koliakinui pagalbos ranką ištiesė vaikystės draugas Vytautas Duknauskas, su kuriuo juodu kadaise Vilniuje lankė sportinius šokius.
Jis Olegą ir pakvietė dirbti treneriu savo įkurtoje šokių studijoje. Kadangi ši studija bendradarbiauja su televizijos šokių projektu, Olegas sulaukė kvietimo dalyvauti konkurse.
Vieną sezoną televizijos projekte O. Koliakinas ant parketo sukosi su pedagoge Eirida Daukšiene, kitą – su aktore Dalia Michelevičiūte.
Televizija išpopuliarino šokėją – dabar jo pamokų geidžia nemažai šokio mėgėjų: „Tvarkaraštis – prigrūstas pamokų.
Pavyzdžiui, antradienį repeticijos prasideda aštuntą valandą ryto, o iš studijos išeinu dešimtą vakaro. Ačiū Dievui, kad esu reikalingas.
Tačiau jau norisi ir atsikvėpti.”
Prieš dvejus metus grįžus į Lietuvą O. Koliakinui nereikėjo sukti galvos, kur apsistos, – vienturtis sūnus įsikūrė pas savo motiną Noną (71 m.).
Juodu gerai sutaria. Be to, Olegas sumoka mokesčius už motinos butą palengvindamas jai dalią.
Svajonių šalimi vadinama Amerika O. Koliakinui taip pat buvo svetinga. Finikse jis su žmona šokių trenere Renata vesdavo šokių pamokas vidutinio ir vyresnio amžiaus poroms.
2000-aisiais į JAV su septynmete dukterimi Mante išvykusių Koliakinų gyvenimas klostėsi pagal susikurtą planą – pora įsigijo namą, du automobilius, dirbo mėgstamą darbą.
„Tuo metu į Ameriką išvykome manydami ten praleisti visą savo gyvenimą. Todėl prieš išvykdami Vilniuje pardavėme butą ir atsisveikinome su artimaisiais, draugais, kolegomis.
Turėjome darbo vizas, todėl nebuvo baimės, kad neįsitvirtinsime. Juk dar prieš išvykdamas buvau nemažai pasiekęs – dalyvavau Europos ir pasaulio sportinių šokių čempionatuose”, – pasakojo O. Koliakinas.
Nors šokėjų šeima buvo pasiruošusi priimti naują iššūkį Amerikoje, sėkmingai įsitvirtinusius sutuoktinius apniko asmeninės nesėkmės.
Grįžti į tėvynę O. Koliakiną privertė skyrybos su žmona ir atsėlinęs liūdesys.
2007-aisiais sutuoktinės ištarti žodžiai Olegui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Po septyniolikos bendro gyvenimo metų R. Koliakina savo vyrui prasitarė, kad nebemato prasmės gyventi kartu, nes jų santykiai tapo nebeįdomūs, neaistringi.
„Aš noriu turėti dar vieną šansą. Ar jis pasitaikys, nežinau. Tačiau bent jau žinosiu, kad turiu galimybę kurti kitus santykius.
Jeigu liktume kartu, tos progos niekada neturėčiau”, – skirtis panorusios žmonos žodžiai vis dar neišsitrynė iš O. Koliakino atminties.
Šokėjų pora pardavė šeimos namą ir įsikūrė atskiruose būstuose. Duktė liko su motina.
„Žiūrėdavau televizorių ir gurkšnodavau alkoholį”, – atvirai apie JAV užklupusią vienatvę kalbėjo vyras.
Nesvarbu, kad Olegas turėjo darbą, tačiau jautėsi vienišas. Jis bendraudavo su pažįstamais amerikiečiais ir tikėjo, kad ištikus nelaimei galėtų į juos kreiptis pagalbos.
Tačiau jis neturėjo tikrų draugų, su kuriais galėtų leisti laisvalaikį ar atverti jiems savo širdį.
„Mama man vis kartodavo: ko ten sėdi vienas, važiuok namo. Aš vis atidėliodavau. Bet mane vis stipriau atakavo depresija – neišsivadavau iš alkoholio gniaužtų ir nemigos.
Po kiek laiko supratau, kad nebėra prasmės likti Amerikoje. Per mėnesį apsisprendžiau viską mesti ir vykti į Lietuvą.
2009 metų spalį grįžęs pasijutau savas savame krašte, net ir nemiga po dviejų savaičių dingo.
Dabar mamos namuose miegu saldžiai kaip vaikas, nes jaučiu, kad ši aplinka man – draugiška, svetinga”, – prisipažino Lietuvoje širdies žaizdas išsigydęs O. Koliakinas.
Nors Finikse Olegas buvo susikūręs geresnį gyvenimą, Vilniuje jaučiasi labiau pakylėtas dvasiškai.
Gerovę kuria tik brandi asmenybė
Rasti galimybę užsidirbti milijoną įmanoma visur – tiek tėvynėje, tiek už jos ribų. „Tai priklauso nuo to, kaip žmogus sugeba kuo geriau pritaikyti savo gebėjimus”, – sakė vilnietė psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Ne visi į Jungtines Amerikos Valstijas prieš keliolika metų išvykę lietuviai susikūrė tokias gyvenimo sąlygas, apie kokias svajojo. Todėl emigrantai grįžta namo.
– Kaip reikėtų ruoštis grįžimui į tėvynę?
– Iškyla ta pati problema, kaip ir išvykstant iš Lietuvos. Juk emigruoti nutaręs žmogus akimirksniu nesusidėjo daiktų ir neiškeliavo – pirmiausia ieškojo darbo, pažįstamų ir galimybių apsigyventi.
Lygiai taip pat reikia ruoštis ir grįžimui namo. Tik grįžti į tėvynę yra šiek tiek paprasčiau negu iš jos išvykti. Tėvynėje gali būti išlikę seni ryšiai, juos verta atnaujinti.
Emigrantui patarčiau susirinkti informaciją apie tai, kokie politiniai vėjai pučia Lietuvoje, kokia ekonominė situacija.
Nereikėtų manyti, kad Lietuvoje per tuos penkiolika metų, kol jis gyveno JAV, buvo sustojęs laikas – liko tos pačios būstų, paslaugų ar maisto produktų kainos.
Per tą laiką Lietuvoje pasikeitė ir žmonių gyvenimo būdas, įpročiai. Be to, ir už jūrų marių gyvenusio emigranto įgūdžiai pakito.
Svarbu suvokti realybę ir nusiteikti, kad teks prisitaikyti prie pokyčių. Todėl susiruošę namo nekurkite iliuzijų ir jomis negyvenkite.
– Kai kurie emigrantai, pablogėjus gyvenimo sąlygoms, parvykti į Lietuvą apsisprendžia staiga. Ko jie gali tikėtis?
– Pasakyti, kad viską mečiau ir per kelias dienas susikroviau lagaminus, gali nebrandi asmenybė.
Tokie asmenys neprognozuoja savo elgesio pasekmių. Šios psichologinės problemos žmogų lydės ir kitose situacijose.
– JAV apibūdinama kaip svajonių šalis. Bet buvę emigrantai įsitikino: šis mitas subliūško. Ar Lietuva jiems taps svajonių šalimi?
– Svajonių šalis yra ta, kurioje sugebi gerai prisitaikyti. Lygiai taip pat sėkmingai galima gyventi ir Lietuvoje, ir Amerikoje.
Gabūs, verslūs lietuviai puikiai adaptuojasi už Atlanto ir susikrauna nemažą turtą, todėl net negalvoja grįžti į Lietuvą.