Poryt Klaipėdoje į sceną vėl žengs gražuolės – „Mis Lietuva 2012” finalininkės. Tiesioginę transliaciją iš „Švyturio” arenos galėsite matyti per „Lietuvos ryto” televiziją.
Kokius prisiminimus tokie konkursai kelia Vilijai? Ar gražuolės karūna nutiesė jai kelią į laimę?
Greitai penkiasdešimtmetį švęsianti moteris apsidžiaugė sulaukusi mūsų skambučio ir buvo labai atvira.
Ji anksti neteko per automobilių avariją žuvusio pirmojo savo vyro Žydrūno, su kuriuo susilaukė dukters.
Dabar bedarbė V.Stankiuvienė viena augina sūnų, kurio susilaukė su Algimantu Vertelka, vėliau nuteistu iki gyvos galvos už žiaurius nusikaltimus.
Tačiau pesimizmo Vilijos akyse – nė lašo. Prabėgus daugiau nei dvidešimčiai metų po pirmojo lietuviško grožio konkurso moteris atrodo taip, kad vėl galėtų žengti į sceną.
Liekna, sportiška, trumpai kirptais plaukais dviejų vaikų motina skardžiai juokėsi. Grožio konkursų ir realybės šou „Baras 2” dalyvė pozavo fotografui ir šelmiškai jį provokavo.
„Gal nuogai nusifotografuoti? Visi sakytų, kad Vilei „čikčirik”, – juokėsi kitų nuomonės nepaisanti moteris.
Nedaug kas nuo anų laikų pasikeitę ir Vilijos namuose sostinės Fabijoniškių rajone. Trijų kambarių bute ji gyvena su trylikamečiu sūnumi.
24-erių duktė Rūta gyvena savarankiškai.
Bute, kurį įsigijo su prieš aštuoniolika metų automobilių avarijoje žuvusiu Žydrūnu, remontas seniai nedarytas. Stovi tie patys baldai. Juos moteris bando atgaivinti dekoruodama dekupažo technika, vyno kamščiais.
Buvusiai grožio konkursų dalyvei rankų darbas padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir užsidirbti. Vilija savo kūrinius pardavinėja. Jų neseniai buvo galima įsigyti ir Kaziuko mugėje.
Tiesa, kadaise gražiausia Vilniaus barmene tituluota Vilija dabar už prekystalio nestovi.
„Nesu menininkė iš didžiosios raidės, kad galėčiau už vietą susimokėti, – per brangu. Galėčiau baldus kurti, bet tam reikia investicijų. O aš jų neturiu. Tik labai daug idėjų”, – atsiduso V.Stankiuvienė.
Moters namų sienos išmargintos įvairiais posakiais. „Nebijok pasenti kūnu, bijok pasenti dvasia”, – užrašyta po įspūdinga nespalvota Vilijos fotografija svetainėje. Gražuolei tuomet buvo keturiasdešimt.
Ant kitos sienos kabo nutapytas Vilijos portretas, kuriame garbanė įamžinta pasipuošusi gražuolės karūna.
Sidabrinė dideliu gintaru inkrustuota karūna kabo prie lango kartu su Venecijos karnavalo kauke.
„Saugau. Kai bus labai sunku, gal parduosiu”, – mirktelėjo Vilija.
Nelengva jai ir dabar. Po plačia šypsena slepiasi gyvenimo skauduliai. Vieniša dviejų vaikų motina neturi nuolatinio darbo. Parduotuvė, kurią įkūrė kartu su Žydrūnu, prieš ketverius metus buvo uždaryta.
Moteris džiaugiasi uždirbanti iš patalpų nuomos. Vilija dirba tik pagal laikinąsias darbo sutartis.
Tai šen, tai ten aptarnauja priėmimuose, privačiuose vakarėliuose. Per praėjusią vasarą Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą V.Stankiuvienė dirbo svarbių asmenų ložėje.
Verkšlenti Vilijai visuomet atrodė nepadoru. Dukra gerai uždirba.
Ne pagal metus aukštas, išraiškingų veido bruožų, tamsių garbanotų plaukų sūnus užsidirba pozuodamas reklamoms, o vasaromis Palangoje pardavinėja laikraščius.
„Aš pati be tėvo užaugau, dirbti pradėjau nuo šešiolikos. Tad ir savo vaikus auklėju taip, kad žinotų pinigų vertę”, – sakė Vilija.
Juodu su sūnumi kas savaitę perka loterijos bilietus.
O gal pasiseks? Išlošusi pinigų, Vilija su vaikais pirmiausia vyktų į kruizą. Dalį pinigų skirtų mokslams.
Prekybos technikumą baigusi Vilija dar norėtų studijuoti psichologiją.
Sūnaus tėvas, Panevėžio Tulpinių gaujos lyderis, už buvusio „Mažeikių naftos” vadovo Gedimino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino nužudymą ir kitus nusikaltimus iki gyvos galvos nuteistas A.Vertelka, sūnaus materialiai neremia.
Todėl Vilija įtūžta girdėdama kalbas, esą ji gyvena iš sūnaus tėvo, pravarde Pinčia, pinigų.
„Gal Vertelka gyveno iš mano pinigų? Visi mano, kad iš jo pinigų gerai gyvenu. Tokiems siūlau ateiti į mano butą pažiūrėti, ką Vertelka jame gero padarė.
Jei vaikščiočiau kaip poniutė, gyvenčiau Vertelkos dvare jo išlaikoma, tuomet gal ginčiau jį, kaip Henriką Daktarą gina jo žmona.
Nieko negavau ir man Vertelkos pinigų nereikia. Bet sūnui jis privalo mokėti alimentus.
Man nesvarbu, kad jis kalėjime. Ten dirbk ir siųsk vaikui. Nors po šimtą litų. Būtų sumokėta už krepšinio treniruotes. Šimtas litų man – labai daug”, – atvirai kalbėjo V.Stankiuvienė.
Paklausta, ar A.Vertelka per gimtadienį jai vis dar atsiunčia puokštes gėlių, Vilija ironiškai atrėžė: „Guzų.”
Moteris tikino, kad buvęs gyvenimo draugas jai – tuščia vieta. Juodu nei matosi, nei kalbasi telefonu. Bet sūnui bendrauti su tėvu Vilija nedraudžia.
„Tėtis yra tėtis, mama yra mama. Nesvarbu, kokie jie būtų. Tėvų nepasirinksi.
Kai tėvas nori pasimatyti su vaiku, padėti jį auginti, perka dovanas, o motina neleidžia, aš nesuprantu. Kad mums tokį tėvą”, – į kukliai besišypsantį sūnų pažvelgė Vilija.
Motina vaikui nepasakojo visos tėvo istorijos. Sumanus paauglys pats daug žino, bet apie tėvą kalba nenoriai. Sakė jį matęs seniai.
Paklaustas, ar nenori, ar tėvas neranda laiko, nuleidęs akis paauglys atsakė: „Visaip būna.”
Kai A.Vertelka sėdo už grotų, berniukui tebuvo treji. Tad jis kažin ar prisimena tėvą iš tų laikų, kai jis dar vaikščiojo laisvėje.
Tėvo vaizdinys paaugliui turbūt nebeatsiejamas nuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Ten jis retkarčiais aplanko tėvą su A.Vertelkos užauginta Gendra Mikalajūnaite.
Su drabužių tinklo „Du broliai” bendraturčiu Tomu Jankausku neseniai antro vaiko susilaukusi Gendra nuo mažų dienų Pinčią vadino tėvu.
„Kol Gendra neturėjo savo šeimos, daug bendravo su mūsų sūnumi. Ir dabar juodu susirašo”, – pasakojo Vilija.
Ji irgi bendrauja su moters, iš kurios paveržė A.Vertelką, dukra. Pinčia vienu metu gyveno su dviem moterimis – Vilniuje su Vilija, Panevėžyje jo laukdavo Vilma Mikalajūnienė.
V.Stankiuvienė tvirtino apie dvilypį mylimojo gyvenimą ilgai nieko nežinojusi. O išaiškėjus tiesai santykius su A.Vertelka bandė nutraukti.
Žinoma, sūnui tėvas reikalingas. Bet ne toks. „Aš jam atstoju ir mamą, ir tėvą. Visuomet padėjo Rūta. Sesės jis labiau bijo nei manęs.
Ir aš be tėvo užaugau. Net neįsivaizduoju tėvo šeimoje. Jaučiu, geras jausmas, kai jis yra”, – atsiduso Vilija.
Moteris stebisi, kokie panašūs jų abiejų su motina likimai. Mirus vyrui Vilijos motina viena užaugino dukterį Viliją ir sūnų Regimantą.
Šeima gyveno vargingai. Iš Kėdainių kilusi Vilija nuo paauglystės pradėjo uždarbiauti – turguje prekiaudavo sode užaugintomis daržovėmis.
„Buvo sunku. Grauždavome juodą duoną. Turėjau pradėti anksti dirbti. Mokytis negalėjau. Bet susiradau darbą. Mama visą gyvenimą vargo, dabar viskas kartojasi man”, – pritilo Vilija.
Ji iki šiol jaučia sąžinės graužatį dėl motinos mirties. Vilija dažnai pagalvoja, kad prieš aštuonerius metus anapilin iškeliavusi motina būtų gyvenusi ilgiau, jei ne skausmas ir rūpesčiai, kuriuos ji suteikė.
„Ji taip išgyveno dėl manęs. Net nenorėdavau jai visko pasakoti”, – graužėsi V.Stankiuvienė.
Ji pripažįsta, kad daug ką dabar darytų kitaip. Tačiau pykti ant savęs dėl praeities moteris neketina – elgėsi taip, kaip tuo metu atrodė teisinga.
Klaida Vilija nevadina ir savo santykių su A.Vertelka.
„Jeigu pasitiki žmogumi, o tave apgauna, sodina gyvą į duobę, ar tai tavo klaida?
Nejaugi buvo skirta, kad ateitų toks žiaurus žmogus į mano gyvenimą? Už ką? Et, likimas nuo tokio žmogaus gimdyti vaiką.
Bet pasijutau nėščia ir reikėjo gimdyti. Mums kaip normaliems žmonėms neišėjo išsiskirti”, – sakė Vilija.
Jai ne kartą teko kapanotis iš gilios duobės. Tačiau Vilija neigia kalbas, esą ji buvo įklimpusi į alkoholio ir narkotikų liūną.
„Man nesvarbu, kas ką kalba. Tik aš žinau, ką iškenčiau. Niekada niekam neverkiau ant peties. Tam yra miškas – išsikauki kaip šuo ir gyveni toliau. Pasaulis gražus, bet žiauriai neteisingas”, – kalbėjo moteris.
Vilija pripažįsta – į gyvenimą kabintis padėjo duktė Rūta. Mergaitei tebuvo šešeri, kai automobilių avarijoje žuvo jos tėvas.
Šilto ir šalto drauge regėjusios, visuomet viena kitą palaikiusios motina ir duktė dabar gyvena atskirai.
Vienoje sostinės vyninėje administratore dirbanti Rūta prieš pusmetį apsigyveno su širdies draugu.
Apie realybės šou ir grožio konkursus svajojusi Rūta bandė sekti mamos pėdomis – 2007-aisiais ji dalyvavo „Mis Lietuva” atrankoje. Mergina iškrito neprasidėjus finaliniam etapui.
Daugiau savo jėgų grožio konkursuose Rūta nebebandė – kibo į mokslus, darbus. Įgijo verslo vadybos bakalauro diplomą, o dabar studijuoja ekonomikos magistrantūroje.
„Rūtos galvoje pilna idėjų, jai reikia judėti. Kartais net raginu pailsėti. Rūtai vis kartoju – saugok save, neskubėk tekėti. Gal per griežtai sakau, bet iš patirties žinau – jei tau blogai, esi niekam nereikalingas. Tik mamai.
Tik kai gerai, esi jauna, graži, protinga, visi kaip žiurkiukai apipuola. Mano gyvenimo pamokos juodos”, – atsiduso V.Stankiuvienė.
Moteris viliasi, kad blogiausi laikai – praeitis. Belieka užauginti sūnų.
„Noriu, kad vaikai būtų protingi, turtingi, kad jiems pasisektų. Tada jausčiausi pakylėta. Vienai užauginti vaikus protingais žmonėmis – didelis darbas”, – įsitikinusi V.Stankiuvienė.
Buvusi gražuolių konkursų dalyvė jaučiasi visų pamiršta ir vieniša. Šalia nėra mylimo žmogaus, artimų draugų. Jų Vilija niekuomet ir neturėjo.
„Gal kaltas pavydas. Esu viena. Matyt, pažįstamos mano, kad nuviliosiu jų vyrus. Man tai juokinga. Bet kažkodėl visos mano draugės palikdavo mane susiradusios antrąsias puses”, – atsiduso V.Stankiuvienė.
Didžiuodamasi ji rodo vaikų padovanotą puodelį, ant kurio puikuojasi visų trijų nuotrauka pajūryje ir užrašas: „Pačiai geriausiai Mamytei”.
Vilija norėtų pamilti. Su artimu žmogumi būtų lengviau. Ji svajoja retkarčiais pabūti lepia ledi, kuriai nereikėtų sukti galvos, kaip pragyventi, už ką nupirkti sūnui ledų.
Bet išvaizdi moteris priešingos lyties atstovų dėmesiu nėra lepinama: „Niekas į mane nežiūri. Gal Vertelkos ženklas uždėtas?
Jaučiu, kad daug kam patinku, bet prie manęs nedrįsta prieiti. Gal bijo?
Gal iš šalies aš atrodau arogantiška? Bet juk mes visi – su kaukėmis.
Taip, atrodau pasitikinti savimi. Bet juk neisiu susigūžusi. Jaunesni kabinasi, bet trisdešimties metų vyrui reikia vaikų. O man penkiasdešimt sueis rugsėjį.”
Buvusi gražuolė ilgisi praeities
V.Stankiuvienė su ilgesiu mena 1988 m. įvykusius pirmuosius grožio rinkimus „Gražioji vilnietė”. Apie Vilijos grožį sostinėje sklandė legendos.
Nors „Gražiosios vilnietės” konkurse galėjo dalyvauti ir netekėjusios panelės, ir jau šeimą sukūrusios moterys, 25-erių Vilijai koją pakišo tai, kad ji jau buvo ištekėjusi.
Dalyvaudama konkurse Vilija jau trečią mėnesį po savo širdimi nešiojo gyvybę. Jei ne kūdikis, galbūt Vilija būtų išvykusi dirbti modeliu į Švediją.
Į pirmuosius gražuolių rinkimus Lietuvoje susirinko tūkstančiai žiūrovų. Koncertų ir sporto rūmai Vilniuje buvo perpildyti. „Bet kuri mergina pasakytų – jautėmės kaip tikros žvaigždės. Tai buvo jėga”, – prisimena Vilija.
Po ketverių metų, 1992-aisiais, į pirmąjį „Misis Lietuva” konkursą Vilija ėjo kupina ryžto. Tąkart jai pavyko. Vilija retkarčiais atsitiktinai susitinka su kai kuriomis savo buvusiomis varžovėmis, tačiau artimiau bendrauti jos nepageidauja.
Puikiai atrodanti V.Stankiuvienė retkarčiais pagalvoja, kodėl jai ir vėl neišbandžius savęs grožio konkursuose: „Būčiau vyriausia. Bet juk svarbiausia – estetiškai atrodyti. Lietuvoje – jaunystės kultas, bet juk po 25 metų gyvenimas nesibaigia.” Jai moters etalonas – charizmatiškoji režisierė, scenaristė Galina Dauguvietytė.
Vilijos grožio paslaptys paprastos – daug sporto ir natūralios priemonės: „Viską, ką dedi į skrandį, gali dėti ir ant veido.” Brangius veido tonikus ir kremus jai atstoja agurkų, pomidorų žievelės, braškės, vanduo, kuriame buvo mirkyti avižiniai dribsniai, kiaušinių baltymai.
Manikiūro niekuomet nedaro salone. Niekados nėra buvusi soliariume, nedaro veido masažo, valymo. „Viską pati galiu pasidaryti – kiek pinigų sutaupau”, – sakė savo išvaizda patenkinta V.Stankiuvienė.
Vilija kasdien keturias valandas praleidžia vandens parke. Moteris pati susidarė treniruočių planą ir jau surado sekėjų. Žiemą Vilija kasdien mina miegamajame pastatytą treniruoklį. Vasarą bėgioja, važinėja dviračiu pajūryje, su sūnumi žaidžia krepšinį.