Druska – bene svarbiausias prieskonis, be kurio sunkiai išsiverčiama virtuvėje.
Sužinojęs, kad senais laikais Vilniaus Užupio rajonas buvo vadinamas Druskos keliu į Polocką, G. Sandersonas apsisprendė dėl restorano pavadinimo.
Užupyje pirmą kartą britas su lietuve žmona apsilankė prieš penkerius metus ir susižavėjo ne tik šio rajono architektūra, bet ir žaliaisiais gamtos plotais, ramia atmosfera.
„Ši vieta dar neturi savo veido. Užupio aplinka vis keičiasi, ir tai man suteikia daugiau galimybių”, – sakė Garethas.
Prieš devynerius metus Londone susipažinęs ir greit vedęs lietuvę Ramunę (32 m.), G.Sandersonas su ja susilaukė dviejų atžalų – dukters Helenos (8 m.) ir sūnaus Laurence’o (2 m.).
Dabar vyras net nebando slėpti, kad sprendimą persikelti į Lietuvą paskatino mylima moteris.
„Mano žmona Ramunė paliko Lietuvą dėl studijų Jungtinėje Karalystėje, o po dešimties metų emigracijos labai norėjo grįžti į tėvynę. Ir aš sutikau su šia avantiūra.
Be to, kurti čia verslą man pasirodė kur kas priimtiniau nei Didžiojoje Britanijoje – čia lengviau įgyvendinti maisto verslo idėjas.
Tapusi kraštovaizdžio architekte Ramunė šį darbą ketina dirbti ir Lietuvoje, todėl restorane turėsiu išsiversti be žmonos pagalbos”, – sakė Garethas.
Vyras visada jautė didžiulę aistrą maisto ruošimui, o apie nuosavą restoraną svajojo jau 12 metų.
Net dirbdamas inžinieriumi statybose jis nuolat ieškojo galimybių pažinti restorano tvarką iš vidaus.
Metęs statybas Garethas pastaruosius metus Jungtinėje Karalystėje dirbo virtuvės vadovu restorane, naudojančiame tik vietos gamintojų produkciją (išskyrus juoduosius pipirus!).
– Lietuvoje mėginsite puoselėti gero maisto kultūrą. Nejaugi lietuviai jos neturi? – paklausiau G. Sandersono.
– Lietuviai taip stengiasi tapti europietiški, kad perima visą Vakarų kultūrą be jokios kritikos.
Nors kone kiekvienas netoli savo namų gali rasti turgelį ir įsigyti ekologiškos produkcijos, lietuviams pica tampa beveik nacionaliniu patiekalu. Ir tai man labai nepatinka.
Kiek domėjausi istorija, Lietuvoje maisto kultūra sparčiai vystėsi iki sovietų laikų. Tačiau po to viskas pasikeitė. Matyt, dėl nepritekliaus lietuviai vartojo ypač daug bulvių ir kiaulienos.
Iš šių produktų ruošiama ir daugelis tradiciniais vadinamų lietuviškų patiekalų.
Bet visi gerai žinome, kad tai ne itin sveikas maistas.
Ruošdamas valgį daugiausia dėmesio kreipiu į produktų kokybę. Jie turi būti kuo šviežesni. Pageidautina – pagaminti toje šalyje.
Negaliu atsidžiaugti galėdamas Lietuvoje nuvykti pas ūkininkus ir įsigyti jų užaugintos produkcijos iš pirmų rankų.
Negaliu atsidžiaugti ir grybų gausa jūsų šalyje. Esu aistringas grybautojas.
Tiktai vietos grybautojai neretai yra daug greitesni už mane.
– Tad ką valgysime jūsų restorane?
– Siūlysime šiuolaikinės europietiškos virtuvės patiekalus, jiems ruošti naudosime šviežius sezoninius lietuviškus produktus. Todėl valgiaraštis bus neilgas ir dažnai keičiamas.
Lietuvoje galima rasti daug aukštos kokybės produktų. Jų ieškodamas praleidau šešis pastaruosius mėnesius.
Turiu dar vieną svajonę – artimiausioje ateityje būtų puiku netoli Vilniaus įkurti nedidelį ūkį, kuriame augintume produktus savo restoranui.
– Girdėjau, kad virtuvės meistrą atsivežėte iš Didžiosios Britanijos.
– Šarūnas Paškauskas, kuris atvyko kartu su manimi, virtuvėje sukasi jau 12 metų.
Jis yra dirbęs aukštus įvertinimus turinčiuose Londono restoranuose.
Aš jį sutikau prieš trejus metus ir jau tuomet užsiminiau apie savo troškimą Vilniuje atidaryti restoraną. Mane sužavėjo Šarūno aistra maistui ir žinios apie maisto ruošimo istoriją.
Citrininis desertas
Patiekalui reikės:
1,5 l grietinėlės (kuo riebesnės)
0,5 kg cukraus
300 ml šviežiai spaustų citrinų sulčių
uogienės pagardinti (virtuvės vadovas Šarūnas naudoja šaltalankių tyrę).
Ruošimas:
Grietinėlę sumaišykite su cukrumi ir užvirkite. Supilkite citrinų sultis ir nuimkite nuo viryklės. Gautą masę supilkite į indelius (ypač tinka martinio taurės) ir laikykite šaldytuve apie 6 valandas, kol sutirštės.
Ant viršaus užliekite ploną sluoksnį uogienės ar tyrės.