Kalbamės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro grimo kambaryje. Jis kuklus. Ar ne per paprastas tokiai operos primadonai kaip I. Milkevičiūtė, kuriai pažįstamos beveik visos didžiosios pasaulio teatrų scenos?
„Svarbu, kad būtų jauku. Pavyzdžiui, Niujorko „Metropolitan” operoje irgi panašūs grimo kambariai, tik ten dar jie specialiai drėkinami – dainininkams reikia giliai kvėpuoti, saugoti balsą.
Pompastika ir aukso tviskesys kuriamas ne grimo kambaryje, o scenoje”, – paaiškino I. Milkevičiūtė.
Ši moteris sklidina liūdesio. Bet ne pilko ir niūraus, o tarsi krištolinio. Vis tiek keista. Vaikystėje buvo itin gyvas ir smarkus vaikas. Dabar tokia yra jos duktė, ne mažiau garsi dainininkė Asmik Grigorian – kupina ugnies ir aistros.
Viskas pasikeitė, kai Irena iš Dzūkijos kaimo būdama 14 metų išvyko mokytis į Vilnių, į J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą.
„Didelis miestas, svetima aplinka, nauji žmonės man buvo katastrofa. Pamažu užsidariau”, – prisimena Irena.
Artistų gyvenimą lydi bohemos vakarėliai ir smagus šurmulys – gal bent tai padėjo skleistis merginos sielai, leido išsišėlti?
„Mes, dainininkai, jei rimtai dirbame, neturime laisvalaikio. Kai man buvo 19 metų, net motina stebėdavosi, kad neinu į šokius, o sėdžiu namie.
Šokti mėgau, bet tikrai ne tarp daugybės žmonių, – prisipažino Irena. – Mano specialybė reikalauja daug darbo: kasdien po beveik aštuonias valandas dirbu su savimi – klausausi įrašų su natomis, dainuoju pati. Išsieikvoji, tad tikrai ne linksmybės rūpi.”
Kai sukūrė šeimą su dabar jau šviesaus atminimo pirmuoju vyru statybininku Vidmantu Česaičiu, gyvenimo tempas dar labiau pagreitėjo. Šeima gyveno už Kauno, Irena dirbo muzikos mokykloje Kaišiadoryse, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, augino sūnų.
Regis, moteris nuo tokio gyvenimo spaudimo neatsigavo iki šiol. Šiuo metu ji dar rūpinasi savo tėvu, kuriam reikia globos. Štai iš kur tas liūdesys.
Nulipusi nuo scenos solistė nori ramybės. Jai didžiausia prabanga – poilsis savo namuose su knyga ir muzika.
Dabar I.Milkevičiūtė kaupiasi jubiliejiniam koncertui, kuriame ji dainuos kartu su dukterimi Asmik. Pasikvietė ir solistą Vaidą Vyšniauską.
Scenoje I.Milkevičiūtė dažniausiai vaidina aistringas, dėl meilės pasiaukojančias herojes. O ar ji pati galėtų dėl meilės daug ko atsisakyti?
„Galėčiau, – ramiai atsako ji. – Juk be meilės pasaulis neegzistuoja. Tik turiu galvoje meilę plačiąja prasme – motinos, dukters, meilę žmonėms. Juk jei eisi į sceną nemylėdamas žmonių, nieko jiems nesuteiksi. Meilė vyrui? Tai siauresnė tema...”
Savo ir taip pat operos solisto Gehamo Grigoriano dukterį Asmik ji visuomet vadina Astute. Dėl jos motina itin išgyvena, nes dainininko profesija yra sunki.
„Tai ir gyvenimo našta, ir didis džiaugsmas kartu. Dainavimas – ypatinga misija”, – kalbant apie darbą Irenos balse girdėti pakilios natos.
Su armėnu G.Grigorianu juodu susitiko stažuotėje Milano „La Scala” teatre. Pora pragyveno ketverius metus. Skyrėsi kultūra, kitoks pasaulio matymas ir moters vietos šeimoje supratimas.
„Aš galėčiau prisitaikyti, bet nuo mažens kapsčiausi savarankiškai, viską pasiekiau savo darbu, tad pasikeisti negalėjau. Mudviem būnant kartu man būtų buvę sunku dirbti savo darbą”, – kalba Irena.
Ką šiandien ši moteris, išgyvenusi meilės, išsiskyrimų ir skausmo pamokas, galėtų patarti savo dukteriai?
„Likimas nusprendžia, ar sutinki tau skirtąjį, ar su juo prasilenki, – įsitikinusi Irena. – Visada gyvenau savo gyvenimą – į šonus nesidairiau. Už viską teko atsakyti pačiai. Vaikams nieko negaliu patarti – per viską jie turi pereiti patys. Jei jiems nesiseka, man skauda širdį.
Esu girdėjusi sakant, kad reikia kantriai nešti savo kryželį, saugoti santuoką. Taip, ją reikia saugoti, bet mes neturime teisės vaikams rodyti blogo pavyzdžio. Jie turi augti ramybėje, nematyti nemeilės, nepagarbos.
Geriau anksčiau išsiskirti ir likti draugais, kad tarp dviejų žmonių liktų gerumas, o ne laukti, kol visai prarandi pasitikėjimą savimi, kai nužmogėji.”
Dabar Irena turi būrį anūkų – sūnus Irvidas jai padovanojo Letvidą (15 m.), Miglę (14 m.), Deividą (8 m.), Kristiną (6 m.), o duktė Asmik – Nojų (9 m.).
Nedažnai visa šeima susiburia, nes močiutė intensyviai dirba.
„Jei norėčiau prižiūrėti anūkus, tektų mesti darbą, o aš geriau materialiai vaikams padėsiu, jei prireiks”, – sakė dainininkė.
Jei namuose laukia anūkų, priperka pieštukų, sąsiuvinių ir bando juos užimti, kad tarpusavyje nesipeštų. O vaišių patiekia mėgstamą maskarponės tortą.
Su anūkais Irenai patinka žaisti ramius žaidimus, sekti pasakas.
Galėtų jiems papasakoti ir smagių nutikimų iš savo darbo. Kaip, pavyzdžiui, Varšuvos didžiajame teatre Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama” metu ji pajuto, kad atsisegė apatinis suknelės sijonas ir pamažu krinta žemyn.
„Užsisegti negaliu! Tad gražiai peržengiau tą sijoną ir dainavau toliau, – juokėsi prisiminusi Irena. – Smagu ir kai „Pikų damoje” turiu šokti nuo tilto į upę. Dainuodama dingstu nuo scenos, o po akimirkos pasirodo lygiai taip pat apsirengęs kaskadininkas ir lemtingą šuolį atlieka už mane.
Latvijos nacionalinėje operoje įstrigo grimo kambario durys, o turėjau išeiti į sceną. Kai mane išvadavo, taip šoviau į sceną! Vis dėlto pirmąją frazę išdainavau dar užkulisiuose, vėluodama.”
Ypatingų ritualų prieš koncertą dainininkė neatlieka. Svarbiausia – gerai pailsėti. Ji kasdien daro specialius Tibeto pratimus, kurie padeda stuburui. Paskui mintyse malda paglosto kiekvieną savo artimą ir brangų žmogų.
„Tai man teikia daug energijos ir šviesos”, – teigė pašnekovė.
Taip elgtis ji patartų bet kuriai moteriai. Blogos nuotaikos kiti neturi matyti. Dėl šios priežasties Ireną sunku ištempti iš namų. Jei ji jaučia, kad nesuteiks kitam žmogui džiaugsmo, bus niurgzli ir neįdomi, kojos nekelia iš namų.
Vis dėlto Irenos studentėms pavyksta dėstytoją po paskaitų prisikviesti puodelio kavos.
Dėmesiu I.Milkevičiūtę lepina ir jos gerbėjai. Kai kurie, radę telefono numerį, paskambina. Anksčiau laukdavo prie teatro tarnybinio įėjimo po spektaklių norėdami padėkoti.
Irena džiaugiasi jų dovanomis, pavyzdžiui, milžiniška orchidėja, paveikslu, kuriame ji nutapyta atliekanti Normos vaidmenį.
Brangus jai dokumentas ir su popiežiaus Benedikto XVI parašu.
I. Milkevičiūtė niekada nesulaukė dovanų ar pasiūlymų, kurie ją sutrikdytų, nes gerbiantys ir besidomintys solistės karjera žino jos kuklų ir uždarą būdą.
Dėl to kuklumo ir nenoro įskaudinti Irena net scenos kostiumus pati pasitaiso, jei siuvėjos ne taip ką nors padaro.
O ne scenoje renkasi tokius rūbus, su kuriais jaustųsi gerai. Nors kartais norisi atrodyti visiškai naujai. Tad ir šiam pavasariui nusipirko sijoną, vos dengiantį kelius.
„Net jaunystėje tokio trumpo nesegėjau. Pamaniau – kodėl gi negalėčiau? Pradėjau sau patikti”, – Irena juokėsi taip, kad, regis, štai šią akimirką ji – vėl ta po medžius besikarstanti mergaitė.
Ar ji dar turi norų ir svajonių?
„Turiu vieną norą, į kurį telpa labai daug: kad mūsų Žemės žmonės labiau vienas kitą mylėtų. Tada bus gera ir džiugu gyventi. Tuomet būsime saugūs”, – su šypsena ištarė operos dievaitė.