Seržo Gandžiumiano, Daivos Urbonavičiūtės, Kristinos Kruopienytės, Aistės Paškevičiūtės, Rimo Šapausko, Lino Zarecko, Inetos Puzaraitės, Ievos Šimkonytės rankose ne nauji, tačiau dar puikiai riedantys, dviračiai atgijo naujam gyvenimui. Specialiai įrengtose dirbtuvėse, paėmę į rankas teptukus, jie ryškiomis spalvomis ir žaismingais ornamentais išmargino dviračius, kurie virto tikrais meno kūriniais.
Spalvingi dviračiai taip pat taps puikia pavasariška dovana tiems, kam jų labiausiai reikia – jie bus padovanoti vaikų namams ar socialiai remtinoms šeimoms.
Pavasariškai žalia spalva dviratį nudažė I. Puzaraitė ir I. Šimkonytė. „Dviratis bus skirtas dviem, šešiolikos ir penkerių metų mergaitėms, kurių šeima neseniai nukentėjo nuo gaisro. Jos neturėjo dviračio, todėl dabar vyresnioji galės mokyti jaunesniąją važinėti, – šypsosi I. Puzaraitė. – Norime, kad atrodytų žaismingai, todėl pasirinkome ryškias pavasariškas spalvas, apklijuosime boružėmis, drugeliais, gėlėmis.“
I.Šimkonytė pridūrė, kad tokios akcijos – labai reikalingos. „Smagu, kad daiktai, kurių kažkam nebereikia, kitiems gali suteikti džiaugsmo. Džiaugiamės galėdamos prie to džiaugsmo prisidėti“, – portalui lrytas.lt sakė ji.
Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namams atnaujintą dviratį dovanosiantis R. Šapauskas nuspalvino juodai. „Norėčiau, kad šis dviratis atitektų kokia pašėlusiam berniūkščiui, kuris jau sugalvos kur su juo važinėti“, – juokėsi jis.
L. Zareckas užsiminė, kad berniukams skirti dviračiai turi atrodyti solidžiai, todėl per daug pakeisti senojo jis neketina. „Buvo mėlynas ir paliksiu mėlyną. Na, gal dar kokį ryškesnį akcentą uždėsiu, – pradėdamas dekoruoti dviratį sakė jis. L. Zareckas prisiminė neseniai girdėtą istoriją, apie tai, kaip anksčiau dviratis būdavo retenybė, o norintys pasivažinėti – sulaukę savo eilės jausdavosi labai laimingi. – Norėčiau, kad tas vaikas, kuris važinės šiuo dviračiu pajustų tokią pat euforiją.“
Pats didžiausias dviratis atiteko A. Paškevičiūtei. Penkių vaikų šeimai planuojanti padovanoti mergina sako, kad grožiu ar rankos taiklumu ji nekonkuruojanti su žinomų dizainerių kuriamais dviračiais. „Nors nesu menininkė, tačiau noriu, kad šis dviratis būtų ypatingas – turėtų prasmę ir neštų kažkokią žinią, – sakė A. Paškevičiūtė ir užsiminė, kad ji dviratį išmargins Mikės Pūkuotuko išmintimi ir žodžiais, kurie, pasak jos, tinka ir vaikams, ir suaugusiems. „Nebijok būti kitoks, nebijok išsakyti savo minčių garsiai, nors jos kartais ir kvailos“. – Tai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Jeigu spėsiu, nupiešiu ir patį Mikę.“
Nedidelio ūgio K. Kruopienytė šmaikščiai juokavo, kad dviratį pasirinko pagal save – patį mažiausią. Pasak jos, kiekvienas vaikas nori būti unikalus ir važinėtis išskirtiniu dviračiu. „Stengiuosi į šią akciją pažiūrėti kūrybiškai, tačiau noriu, kad viskas atrodytų ir profesionaliai. Mano kuriamas dviratis primins linksmą mėlyną dryžuotą zebrą. Tikiu, kad vaikas, kuris gaus šį dviratį bus laimingas“, – sako ji ir priduria, kad jausmas, jog gali padėti kitam – neįkainojamas.
Originalių idėjų nestokojanti dizainerė D. Urbonavičiūtė šįkart nusprendė dviračio per daug ekstravagantiškai neišpuošti ir rinkosi kiek santūresnį dekoravimą. „Dažysiu dažais, koliažo nedarysiu. Pasistengsiu, kad jis būtų spalvingas ir ryškus. Mano dviratis bus skirtas jauniems ir linksmiems žmonėms“, – mintimis dalinosi ji.
Dizaineris S. Gandžiumianas pasakojo, kad ir pat mėgsta važinėtis dviračiu, todėl džiaugėsi galėdamas prisidėti prie šios iniciatyvos. Jo pavasariškai dekoruotas dviratis skirtas vėjavaikiškai stilingai mergaitei, kuri išsiskirs iš minios ir važinėdama miško takais, ir miesto gatvėmis.
Akcijos dalyviai džiaugėsi gražia pavasariška iniciatyva. Dauguma jų prasitarė, kad tokius renginius, kuriuose žmonės skatinami vieni su kitais gali pasidalinti ne tik daiktais, bet ir geromis emocijomis, reikėtų rengti dažniau. Juk šiluma, kurią dovanojame kitiems, į mūsų širdis sugrįžta su kaupu.