Apie meilę, žmogiškąsias vertybes ir tai, kaip jiems tiek laiko pavyko išgyventi santuokoje D. Ibelhauptaitė pasidalino su portalo lrytas.lt skaitytojais.
– Užsiminėte, kad pramogų pasaulio atstovams tiek laiko išbūti kartu – jau pasiekimas. Praplėskite mintį – ką tuo norėjote pasakyti?
– Žmonės tuokiasi ir skiriasi, tai ypač dažnas reiškinys dirbantiems pramogų srityje. Galbūt taip yra dėl nuolat besikeičiančių vertybių, kai daugeliui labiau rūpi skandalai, aferos ir nebemokama pasidžiaugti tikrai gražiais dalykais. Sakydama tai – šiek tiek ironizavau.
Niekuomet negalvojau, kiek išbūsiu su Dexteriu, metų neskaičiavau. Tiesa, pagalvodavau, kad gerai būtų neišsiskirti bent metus, dvejus, dabar šį skaičių jau pamečiau (Juokiasi.).
– Kas jums yra meilė, kokios jūsų pagrindinės vertybės?
– Mūsų santykiai nėra grįsti prisitaikymu. Greičiau vienas kito supratimu. Abu išgyvenome panašią vaikystę – būdamas vos 7-erių Dexteris filmavosi kine, aš nuo 5-erių skambinau pianinu. Abu gyvenome ne su bendraamžiais smėlio dėžėje, o suaugusiųjų pasaulyje. Ši bendra gyvenimo patritis mums padeda geriau vienas kitą suprasti. Vaikai, kurie nuo pat mažens orientuojami į tai, kad gyvenime reikia siekti didelių tikslų ir išmokti tvarkytis pačiam – užauga stipriomis asmenybėmis.
Abu esame savarankiški, nebijome būti vieni. Meilė mums nėra kito žmogaus pririšimas prie skverno. Partneris nėra nuosavybė, todėl jo dėmesį reikia užsitarnauti. Žmogus užsiaugina sparnus tuomet, kai supranta, kad jo niekas nevaržo. Santuokoje žmonės vieni kitiems turi suteikti vidinę ir intelektualinę laisvę, kuri neleistų jaustis kito žmogaus vergu.
– Gyvendami kartu žmonės supanašėja. Ko per šį laikotarpį vienas iš kito išmokote?
– Iš Dexterio perėmiau humoro jausmą. Jis taip pat mane išmokė nepergyventi dėl menkniekių, atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprasčiau. Dar vienas dalykas, dėl ko jam esu dėkinga – iš naujo pamilau žmones, su kuriais dirbu. Dexterio dėka supratau, kad aktoriai – labai jaurios, trapios ir jausmingos asmenybės. Juk be galo sunku apsinuoginti pačiam prieš save ir įsikūnyti į kito žmogaus kailį. Tai vertinu labiau nei anksčiau.
O ko Dexteris išmoko iš manęs – sunku pasakyti. Nors manau, kad suteikiau jam tvirtumo ir išmokiau niekada nepasiduoti. Jis juk režisieriumi virto dėl blogų mano charakterio savybių (Juokiasi.).
– Kaip planuojate paminėti šią progą?
– Paprastai tokių švenčių nešvenčiame. Minėjome tik dešimties metų santuokoje jubiliejų. Tuo metu Berlyne vyko fantastiška paroda, todėl ši graži proga tapo pretekstu kažkur kartu nuvykti (Juokiasi.).
Šiemet švęsime kukliau – eisime pavakarieniauti į mėgstamo japoniško maisto restoraną. Žinoma, būtų smagu kur nors išvykti, tačiau pastaruoju metu tiek daug keliaujame, kad didesnė šventė bus tuomet, jei liksime savo namuose Londone.
– O kaip dovanos? Ar dovanojate jas vienas kitam dovanas?
– Oi, ne. Tiesą sakant, visi tie apsikeitimai dovanomis mums atrodo juokingi. Mūsų laimingų santykių paslaptis ta, kad mes neturime progų ir kasdien stengiamės vienas kitam padaryti šventę. Tarkime Dexteris šįryt man pasakė, kad nors ši diena simbolinė, su manimi jam kiekviena diena kaip šventė. Šaunu, kai bėgant metams žmonės nepaliauja vienas kito stebinti.
– Staigmenos staigmenoms nelygios. Kokie dalykai jus labiausiai nudžiugina?
– Materialūs dalykai mūsų gyvenime vertės neturi. Didžiausia dovana – buvimas kartu. Galbūt todėl labai vertinu keliones, į kurias leidžiamės drauge su Dexteriu, visuomet stengiamės ką nors įdomaus sugalvoti.
Jau ketvirtus metus iš eilės du kartus per metus atidžiai apžiūrime savo butą ir sutinkame – reikia kapitalinio remonto. Tačiau tuomet visada iškyla dilema – užsiimti remontu ar aplankyti pavyzdžiui Braziliją. Deja, remontas jau ketvirti metai nedarytas, nes visuomet laimi pastarasis scenarijus – išvykti į kelionę. Tačiau mes nesigailime. Priešingai, nuo to tampame tik laimingesni.
– Šiandien daugelio nebestebina, kai žmonės skiriasi vos spėję susituokti. Ko palinkėtumėte jaunoms poroms, kurios dar tik kuria santykius?
– Svarbiausia, kad žmonės suprastų, kad norėdami turėti idealius santykius, jie turi nuolat dėl jų dirbti. Sumainius žiedus esminiai dalykai nepasikeičia – dėl mylimo žmogaus reikia nuolat stengtis: būti supratingam, pozityviam, mokėti laiku būti šalia, patarti, paguosti, nustebinti. Taip pat – patraukliai atrodyti. Reikia išmokti lankstumo.
Bendras gyvenimas – tai lyg kūryba. Negali nuo pirmadienio iki penktadienio stengtis išlaikyti harmoniją, o paskui sakyti, kad tau – laisvadienis. Tai turi tapti maloniu nepailstamu procesu. Poilsio dienų meilėje nebūna. Nustembu, kai jaunos poros nori santykių lyg supakuotos dovanos, kurią atplėši ir tiesiog džiaugiesi. Tą dovaną reikia susikurti patiems.
– Ne visuomet tai taip lengvai pavyksta. Kur slypi jūsų laimės paslaptis?
– Su Dexteriu susipažinome prieš 17 metų – buvome visai kiti žmonės. Keitėmės abu. Žmogų nustebinti galima paprastai: šypsena, gražia mintimi, perskaitytu straipsniu ar kvietimu, pavyzdžiui, į parodą vietoje to, kad žiūrėtume televizorių. Keista, kai jauni žmonės pavargsta vieni nuo kito vos pradėję draugauti. Pora turi matyti pasaulį panašiomis akimis. Bendri įspūdžiai sukuria bendras temas. Mes su Dexteriu net po 17 metų bendravimo turime vienas kitam ką pasakyti. Būna, kad įsėdu į lėktuvą ir galvoju – dar nepasakiau to ir dar to... Tik tada, kai žmonės jaučia, kad gali vienas su kitu kalbėti be perstojo – tada ugnis neužgęsta.
Mūsų laimės paslaptis – pasitikėjimas ir gebėjimas suteikti vienas kitam laisvę. Negalima žmogaus pririšti. Jeigu juo nepasitikėčiau – mirčiau iš pavydo. Esame netradicinė pora – mūsų darbas susijęs su kelionėmis, nuolat kažkur tenka išvykti.
Artimiausi trys mėnesiai taip pat nusimato intensyvūs. Kitą savaitę abu išvykstame iš Londono: Dexteris į Los Andželą, aš – atgal į Vilnių. Per šį laikotarpį planuojame aplankyti Europą, pabuvoti Japonijoje ir Autralijoje.