Nicholas iliuzijos menu jau žavėjo įvairių šalių publiką, todėl gali palyginti skirtingą jų reakciją.
Labiausiai triukais džiaugiasi azijiečiai – ploja ir krykštauja lyg vaikai.
Savimi ir gyvenimu patenkinti britai elgiasi santūriau. O lietuvius magas vadina sunkia publika. Iliuzijos mene lietuvį domina viena – ką iliuzionistas padaro, kad žiūrovą vis dėlto apgauna?
Neseniai Nicholas grįžo iš Ukrainos, kur ekstremaliu pasirodymu stebino daugiatūkstantinę publiką. Degančių šiaudų stirtoje Nicholas išbuvo 45 sekundes.
Bet didžiausias jaunojo mentalisto troškimas yra basomis kojomis perbėgti 101 metro atstumą per degančias žarijas.
– Kokia jūsų tikroji pavardė? – paklausiau slapyvardžiu prisistatančio iliuzionisto.
– Esu ruso ir moldavės sūnus Nikolajus Jegorovas, nuo gimimo gyvenantis Kaune. Publikai prisistatau Nicholu Kinu. Slapyvardis Kinas – tai trys pirmosios Nikolo raidės iš kito galo.
– Kur susipažino jūsų tėvai?
– Tai ilga ir paini istorija. Tėvas – Lietuvos rusas. Kadaise mano mamos pusseserė ištekėjo už mano tėvo brolio. Mama atvažiavo pas juos į svečius ir sutiko mano tėtį. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio...
– Kada jumyse prabudo magas?
– Man buvo šešeri. Pirmąjį triuką parodė tėtis. Tai buvo triukas su moneta, kuri netikėtai dingdavo iš jo delno. Man tai atrodė stebuklas.
Fokusai, kuriuos atlikti leidžia rankų miklumas, mane užbūrė. Šiandien man tai – tik paprastas fokusas.
Vėliau tėvas parodė triuką su kortomis, kurį išmoko iš savo tėvo, mano senelio. Jo man neteko pažinti.
– Perėmėte tėvo amatą?
– Ne, mano gimdytojai su magija neturi nieko bendra. Tėvas – elektrikas. Motina dirba slaugytoja.
– O kuo save vadinate – magu, iliuzionistu?
– Mentalistu. Tai – iliuzijos meno ir psichologijos samplaika. Be abejo, viskas prasidėjo nuo rankų miklumo lavinimo, vėliau domėjausi psichologiniais dalykais – kaip valdyti emocijas, susikaupti, atsipalaiduoti.
– Kas jūsų mokytojas?
– Žaviuosi Anglijoje gyvenančiu žydų kilmės magu Uriu Gelleriu (65 m.). Patirties semiuosi iš įvairių šaltinių, tačiau vieno guru, kuriuo aklai sekčiau, kopijuočiau ir labai norėčiau būti į jį panašus, neturiu.
Dažnai girdžiu kalbant, esą galėčiau būti kaip amerikiečių mentalistas Davidas Copperfieldas (55 m.). Gal ir galėčiau, bet nenoriu.
Tada būčiau tik antras, tai yra – po jo. Noriu būti pirmas, noriu būti Nicholas Kinas.
– Pasirodymų metu taikote hipnozę. Psichiatrų nuomone, tai gali pakenkti žmogui.
– Hipnotizuoju tik kartais – hipnozę taikau tik asmenims nuo keturiolikos metų. Viską reikia daryti be blogų minčių ir tinkamai pasirengus.
Juk televizorius ar kompiuteris irgi hipnotizuoja. Įsmeigę akis į ekraną negirdime, ką kalba šalia stovintis žmogus.
Ir dažnai pasiklystame laike – atrodo, praėjo tik pusvalandis, žiūrėk, jau ir kelios valandos prabėgo. Kompiuteris – stiprus narkotikas, netgi sukeliantis priklausomybę.
– Stebėjau jūsų pasirodymą Ukrainoje. Degančių šiaudų stirtoje išbuvote 45 sekundes. Šokiruojantis vaizdas. Kur slypi paslaptis?
– Paslapties neišduosiu. Tai mano įdirbis ir laimėjimas.
– O kaip pavyksta vandenį paversti gaiviu pyragaičiu?
– Pasitelkus įtaigą. Pasaulį mums padeda suvokti penki pojūčiai. Publikos akivaizdoje kuriu savitą pasaulį – iliuziją, kurios įtaigumui visi penki pojūčiai ir turi įtakos.
Triukai atliekami skambant muzikai, juose mirga spalvos, skleidžiasi kvapai. Įspūdžiui padaryti kuriu iliuziją, kad turiu dar ir šeštąjį pojūtį, esą matau tai, ko negali matyti kiti.
Valdau mįslingą energiją, kuri man leidžia įteigti kitam žmogui elgtis vienaip ar kitaip. Bet visada pabrėžiu, kad tai – tik iliuzija.
– Mokslo įrodyta, kad vaikai triukus perpranta greičiau nei suaugusieji. Kodėl?
– Todėl, kad jų galvos neperkrautos informacijos. Vaikai atsakymo ieško tiesiausiu keliu, o suaugusieji kasasi iš labai toli.
– Kodėl žmoną retai vežatės į pasirodymus?
– Per pasirodymus turiu susikaupti, nustumti į šalį pašalines mintis ir negalvoti apie tai, ką šiuo metu išgyvena artimas žmogus.
– Ar niekada nesigailėjote anksti vedęs? Ir žmona penkeriais metais vyresnė.
– Vedžiau būdamas aštuoniolikos. Būsimą žmoną sutikau namo laiptinėje. Bet tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai ją pamačiau, nebuvau nė aštuoniolikos.
Išvydau mielą merginą, užsimezgė akių kontaktas. Pradėjome susitikinėti, bendrauti, kol vieną dieną galvoje sučirškė skambutis: „Noriu šeimos!”
Anoks čia amžiaus skirtumas! Aušros nuomone, mano minčių branda dešimtmečiu lenkia biologinį amžių.
– Auginate trejų metų dukrytę Emilę. Tikriausiai mielai su ja šėliojate?
– Mudu dūkstame iki nukritimo, juokiamės, raukomės, žiūrime filmukus. Mėgstame klasiką – Walto Disney, rusų animaciją. Negaliu pakęsti nūdienos filmukų, kuriuose šaudo, gaudo, muša.
Mūsų filmukai švelnūs, pozityvūs. Antra vertus, žiūrėdama tokius filmukus dukrytė mokosi kalbų. Šiandien Emilei – tik treji, o ji kalba lietuviškai, angliškai ir rusiškai.
– Ar nenorite išsisiausti: nulėkti į klubą, pasėdėti su draugais?
– Pasirodysiu esąs didžiausias keistuolis, prisipažindamas, kad šėliojimo priepuolių, kai pametus galvą norisi lėkti, ūžti, man nebuvo.
Tikriausiai dėl to, kad mano gyvenimo vertybės kitokios. Nors tikrai negyvenu lyg vienuolis. Turiu draugų, su kuriais susitinkame, bendraujame.
– Ar žmona niekada nepriekaištauja, kad veikiate nei šį, nei tą?
– Aušra – labai supratinga moteris. Ji žino, kada manęs geriau nekalbinti, o kada švelniai pakutenti.
Dabar iš to, ką veikiu, išlaikau šeimą. Buvo metas, kai gyvenome labai kukliai.
Tačiau yra toks posakis, kad geras artistas turi būti alkanas. Tada mintys būna skaidresnės. Ir tai tiesa. Nemėgstu pilno pilvo.
– Bet juk mentalistas – ne profesija?
– Šiandien tai mano darbas. Be to, Kauno Vytauto Didžiojo universitete kremtu psichologijos mokslus.
Iš gausybės psichologijos atšakų mane labiausiai traukia neurolingvistinis programavimas (NLP).
Šis metodas suteikia galimybę daryti didžiulę įtaką kitiems. Svajoju atidaryti psichologo kabinetą ir gydyti žmonių sielas.
– Kuo užsiima jūsų žmona?
– Aušra su magija neturi nieko bendra. Dirba prekybos sferoje.
– Ir tvarko namų iždą?
– Ne. Aš šeimoje atsakingas už finansus. Stebiu, kad ko nors nepristigtų, kur ir kaip cirkuliuoja pinigai.
– Tikriausiai pinigus valdote ne be magijos pagalbos?
– Pirmiausia su pinigais reikia elgtis išmintingai, tuomet jie neišslys netikėtai ir nepastebimai.
Pinigai nemėgsta švaistūnų ir nepagarbos. Ir tai anokia magija, veikiau finansų filosofija.
– Išduokite paslaptį, kas svarbiausia mentalistui?
– Atmintis. Ji – iliuzijos klijai ir patikimiausias pagalbininkas. Atminties lavinimo pratybos – mano kasdienė duona.
Iliuzijos rūmą statau ant daugybės kartais beveik nepastebimų detalių, kurias turi akimirksniu įsiminti bendraudamas su pirmą kartą matomais žmonėmis.
Vienas populiariausių metodų atminčiai ir vaizduotei lavinti – būdas įsiminti informaciją, daiktą susiejant su kitu gerai žinomu daiktu.
Man tarsi „atminties kurpalis” yra namų virtuvė. Puikiai žinodamas, kokia seka joje išdėstyti svarbiausi daiktai, būtinus įsiminti dalykus (žodžius, skaičius) mintyse paeiliui susieju su jais – pirmas tiks durims, antras – stalui, trečias – laikrodžiui...
– Koks didžiausias jūsų noras?
– Perbėgti 101 metrą per degančias žarijas. 100 metrų – pasaulio rekordas. Noriu jį pagerinti.
Dar – burna laužyti smingančias strėles. Svarbu nugalėti baimę, valdyti emocijas, kontroliuoti mintis, susitelkti į veiksmo pradžią ir pabaigą.
– Nejau visai nieko nebijote?
– Žinoma, turiu savo baimių, antraip būčiau ne žmogus. Tačiau stengiuosi susikaupti ir nepanikuoti.