Laivai ant lentynų, spintų, o burių, pririštų prie stiebų, nekedena vėjas. Nuo vaikystės susidomėjęs laivais V. Paškauskas pagamino beveik pusšimtį jų kopijų.
Kauniečių Paškauskų namuose beveik nebeliko vietos, kur būtų galima pastatyti svečiui kėdę.
„Pamatau kokį gražų laivą ir užsikabinu, nors esu pažadėjęs daugiau laivų nestatyti”, – apie savo pomėgį pasakojo V. Paškauskas.
Laivų modeliavimu Paškauskų šeimoje domisi ir anūkė Monika.
Kai trylikametė žino, kad pas senelį ateis draugų, ant namo durų pakabina skelbimą „Laivai neparduodami”.
Dailei gabi mergaitė yra bandžiusi su seneliu daryti ne vieną laivą, todėl žino, kiek daug reikia sugaišti laiko.
V. Paškausko anūkas antrokas Gustas mažiau domisi senelio darbais.
Žaisti jūrų mūšio jam taip pat nepavyktų, nes laivų modeliai netilptų net į vonią, jiems reikia platesnių erdvių.
Ramiai dienas leidžiantis pensininkas V. Paškauskas gali kalbėti nesustodamas, kaip ką tik iš tolimų šalių grįžęs kapitonas, kurio laivas raižė vandenyno bangas įvairiomis epochomis, dalyvavo jūrų mūšiuose.
Susidūrimas su ledkalniu jam taip pat skausminga tema, nes studijuodamas „Titaniko” brėžinius, kad galėtų pasidaryti šio laivo modelį, kaunietis praleido ne vieną valandą.
„Mano „Titanikas” neskęsta, bet dulkės jį gali pražudyti”, – juokavo V. Paškauskas, savo miegamajame nuo spintos nukėlęs daugiau nei 9 kilogramus sveriantį kadaise vieno greičiausių pasaulyje laivo „Titanikas” modelį.
Tikslią, tik 100 kartų mažesnę šio keleivinio laivo kopiją padaręs vyras ne veltui didžiavosi savo darbu – kiekvieną detalę čiupinėjo jo rankos.
Vyras padarė 600 langų – tiek, kiek jų turėjo garsus laivas „Titanikas”. Kad į vidų nepatektų vanduo, kiekvienas langas yra hermetizuotas.
„Kai reikėjo daryti langus, prasikeikiau. Aš nedarau lango pakaitalo kaip kiti, kai klijuoja iš kartono ar medžio juostelių. Naudoju tik stiklą”, – atskleidė paslaptis buvęs neurochirurgas.
Kauniečio modelis turi du dugnus, todėl grimzta į vandenį tiek, kiek reikia, 16 skyrių yra hermetiškai izoliuoti vienas nuo kito.
Modelio viduje įmontuota speciali elektronika padeda V. Paškauskui jį valdyti nuotoliniu būdu.
Kauniečio „Titanikas” neskęsta. Tuo V. Paškauskas įsitikino ne kartą nusivežęs savo darbą prie Nemuno, tačiau plukdant modelį kartais nutinka įvairių nuotykių.
Kartą 10 metrų nutolęs nuo kranto laivelis sustojo, todėl V. Paškauskas nespėjęs nusirengti puolė į vandenį, kol „Titaniko” nenusinešė srovė.
Jei modeliui būtų naudojęs raudonmedį – juk legendinis laivas tviskėjo prabanga, garsėjo interjero puošnumu – jį reikėtų saugoti nuo vandens.
V. Paškauskas niekada neužmiršta balandžio 10-ąją nupūsti dulkių nuo savo „Titaniko”. Vyras išneša laivelį į kiemą, įjungia kompresorių ir oro srove nuvalo apnašas.
Šiemet kaunietis stengėsi atlikti šį ritualą dar stropiau.
1912-aisiais tą dieną iš Sautamptono išplaukusį „Titaniką” ištiko tragedija, iki šiol audrinanti vaizduotę.
Prieš 100 metų vienas didžiausių kada nors pasaulyje pastatytų laivų atsitrenkė į ledkalnį Šiaurės Atlante.
Plaukdamas dideliu greičiu laivas negalėjo staigiai sustoti. Po susidūrimo praėjus pustrečios valandos laivas perlūžo ir nuskendo.
Per šią katastrofą išsigelbėjo tik 705 žmonės – mažiau nei trečdalis keleivių ir komandos narių.
Gelbėjimo valčių, kuriomis naudojosi nelaimės ištikti „Titaniko” keleiviai, yra padaręs ir V. Paškauskas.
Jis jau yra prikėlęs iš užmaršties 45 laivus. Neseniai jis baigė gaminti XVII amžiaus laivo „Wappen von Hamburg I” modelį, prie kurio sugaišo pusę metų.
Vyras naudojo ne tik metalines, bet ir medines vinis, siuvo bures iš audinio, kuris yra plonesnis už nosinę, mirkė jas arbatoje, kad atrodytų autentiškesnės.
Bures žūtbūt reikėjo lakuoti, tada pririštos prie stiebų jos atrodo taip, lyg būtų pasikinkiusios vėją.
Vyras apskaičiavo, kad Hamburgo laivui išleido per 4 tūkstančius litų.
V. Paškauskas meistrauja neskubėdamas. Jis dažnai dalyvauja tarptautinėse istorinių laivų modelių parodose, todėl žino, kad kiekviena vinis būna apžiūrima po didinamuoju stiklu.
Jo žmona kardiologė Ramunė nepyksta, kad sutuoktinis daug laiko praleidžia dirbtuvėje. Jai tik neramu, kad laivo modeliai užima beveik visą namų erdvę, ant jų kaupiasi dulkės.
Gražiausias moteriai yra sutuoktinio pagamintas 1651-aisiais statyto laivo „Prins Willem” modelis. V. Paškauskas turėjo pažadėti žmonai, kad jo niekam nedovanos.
Buvęs neurochirurgas juokavo, kad laivų modeliavimas jam kaip liga.
„Kai pamatau gražų laivą, žūtbūt užsimanau tokį pasidaryti. Mane apsėda ši mintis kaip karštinė”, – prisipažino V. Paškauskas, pelnęs ne vieną apdovanojimą tarptautinėse parodose.
Pavyzdžiui, vokiečių burlaivio „Preussen” modelį vyras gamino daugiau nei metus, kasdien po 5–6 valandas. Laive yra 5 stiebai ir šimtai burių.
Būdavo dienų, kai jau penktą valandą ryto jis leisdavosi į dirbtuves, kurias įsirengė namo rūsyje, ir viską aplinkui užmiršdavo.
Pomėgis meistrauti neurochirurgą, vieną pirmųjų šalyje pradėjusį taikyti operacinį epilepsijos gydymo būdą, gelbėjo ir tada, kai patyręs infarktą jis nutarė po 35 metų praktikos pasitraukti iš tuomečių Kauno universiteto klinikų.
Toks laisvalaikis nėra pigus, vien lakštas aviacinės faneros kainuoja apie 50 litų, o susumavus, kiek tenka išleisti įvairioms medžiagoms, laivo modelis gali kainuoti apie 4–5 tūkst. litų.
„Kiek save prisimenu, man labiausiai patikdavo žaisti su vinimis ir plaktuku”, – tikino vyras.
Sulaukęs 16 metų V.Paškauskas pagamino pirmą laivelį – eskadrinio minininko modelį. Šį kūrinį iki šiol saugo savo dirbtuvėje.
Tačiau grožėtis, kaip plaukia eskadrinis minininkas, retai sau leisdavo. Jam būdavo gaila dažnai jį plukdyti – būgštavo, kad nuo vandens gali išbrinkti kartonas, atsiklijuoti detalės.
Baigęs vidurinę mokyklą Vytautas svajojo tapti laivo kapitonu.
Bet tėvai sūnų įspėjo, kad į karo akademiją gali neįstoti.
Pasižvalgyti karo laivyne V. Paškauskas išdrįso tik baigęs medicinos studijas ir gavęs gydytojo diplomą. Bet nuvykęs į Kaliningradą vyras smarkiai nusivylė.
„Esi gydytojas, todėl kiurksosi krante, sanitariniame punkte. Nepateksi į karo laivą.
Niekas tavęs neleis į jūrą”, – po tokių kariškių žodžių kauniečiui neliko nieko kita kaip grįžti.
Pradėjęs dirbti neurologu atokioje vietovėje, V. Paškauskas ilgai netvėrė. Kai nusibodo rašyti vaistų receptus, jis perėjo dirbti į Kauno klinikas ir pradėjo tyrinėti epilepsijos priežastis.
Neurochirurgo darbas pasiglemždavo beveik visą laisvalaikį, todėl sėsti prie laivo modelio gydytojui nebūdavo kada.
Meistravimo įkarštis jį užplūdo išėjus į pensiją.
V. Paškauskas semiasi idėjų naršydamas internete, vartydamas specializuotus žurnalus, bendraudamas su laivų modelių mėgėjais.
Rinkdamas istorinę medžiagą apie laivą, ieškodamas brėžinių, kurie kainuoja ne vieną šimtą litų, vyras jaučiasi lyg atsidūręs įvykių sūkuryje.
„Jei nori ilgai ir laimingai gyventi, turi mokėti sustabdyti laiką. Tai įmanoma tik prisilietus prie istorijos”, – tikino V. Paškauskas ir prisipažino, kad jam nėra kada sirgti.
Savo darbų laivų modelių kūrėjas yra dovanojęs Lietuvos šaulių sąjungai, Techninės kūrybos centrui.
Didžiausias įvertinimas V. Paškauskui – unikalių istorinių laivų modelių parodos lankytojų simpatijų prizas.
Pernai Vilniuje už laivo modelį „S.Felipe, 1690” jam buvo įteiktas aukso medalis.
Nenaudinga, bet malonu
Žmogus klauso savo širdies balso tada, kai jam nereikia grumtis dėl vietos po saule.
Yra žmonių, kurie pasižymi geru loginiu mąstymu, todėl jaučia malonumą spręsdami kryžiažodžius, skaitydami detektyvus.
Kiti, mokydamiesi užsienio kalbą, sugeba per pusvalandį įsiminti 100 žodžių, ir tai jiems teikia malonumą.
Yra nagingų žmonių, kuriems be darbo niežti rankas. Restauruodami kokį nors antikvarinį daiktą ar gamindami unikalaus istorinio laivo modelį jie jaučiasi laimingi.
– Kodėl žmonės imasi veiklos, kuri, iš šalies vertinant, nėra naudinga? – pasiteiravau psichologo O.Lapino.
– Pomėgiai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti, būna naudingi. Žinoma, jei žmogus viską daro rimtai.
Kolekcionuodamas ar prikeldamas iš užmaršties kokius nors daiktus, senoviškus amatus žmogus stengiasi įprasminti savo gyvenimą.
Esminis tokios veiklos požymis – tai nėra susiję su nauda, žmogus gali to nedaryti, o jei taip elgiasi, tai daro savo malonumui.
Ar pastebėjote, kad kolekcininkui ar išradėjui yra svarbiau kokybė, o ne kiekybė?
– Ar tai reiškia, kad sugebantys save skirti pomėgiui žmonės yra laimingesni?
– Negalėčiau taip teigti. Visada tenka ką nors paaukoti. Pirmiausia, tokie žmonės galbūt nereiklūs, todėl jų poreikiai nėra dideli, antra, jie gali būti jau patenkinę tuos poreikius.
Pavyzdžiui, žmogus gali išsiversti be didelės pinigų sumos. Jis nėra ištroškęs pripažinimo, jam saugu, jam nėra taip svarbu, ką jaučia ir mano greta esantis žmogus.
Užtat jis gali sau leisti daryti tai, ko geidžia širdis – konstruoti senovinius muzikos instrumentus, žalvarinius papuošalus ar atkurti avalynę, kurią avėjo baltų gentys.
Tokios laisvės niekada neturi žmogus, kuriam ko nors trūksta. Jei jam pritrūks pinigų, jis stengsis prisidurti, todėl gamins daiktus, kuriuos sieks parduoti.
Jausdamasis nesaugiai, toks žmogus tobulins duris, o ne kurs senovinius ginklus ar šarvus.
Jeigu trūks mylimo žmogaus dėmesio, jis bus be galo prisirišęs prie savo partnerio.
Tuo tarpu atsidavimas kokiai nors aistrai rodo asmenybės brandą.