Jazzu vis dažniau stengiasi motiną išsitempti į renginius, kad praskaidrintų jos kasdienybę ir ši iš arti pažintų pramogų pasaulį, kuriame sukasi jos dukra. Abi pripažįsta esančios geros draugės.
Kartu šėlioja, viena kitai patiki paslaptis, rengiasi vienodo stiliaus rūbais, dalijasi kosmetika ir papuošalais, o užsidariusios atokioje sodyboje Dzūkijos kaime iš širdies traukia dainas.
Artima mamos ir dukros draugystė pagrįsta ne tik kraujo ryšiu, bet ir pasitikėjimu, kuris gal atsirado dėl to, kad atlikėjos mama labai jaunatviška.
„Justės draugai tapo ir mano draugais”, – neslėpė raktą į atžalos širdį nesunkiai radusi šviesaus atminimo krepšinio trenerio Rimo Girskio duktė A. Arlauskienė, sidabro salono „Devyni du penki” savininkė.
– Jums buvo dvidešimt vieneri, kai gimė Justė. Ar nebuvo sunku auginti būsimą garsenybę?
Auksė: Vaikas – didžiulės meilės vaisius. Su Justės tėčiu buvome labai jauni, kai patyrėme gražius abipusius jausmus. Pirmagimę mums auginti padėjo mūsų tėvai.
Muzika į Justės gyvenimą atėjo anksti – vaikų darželyje jai tekdavo pagrindiniai spektaklių vaidmenys.
Šviesaus atminimo mano mama Birutė Girskienė buvo muzikos mokytoja. Todėl nuo penkerių metų Justė mokėsi dainuoti, skambinti fortepijonu ir anglų kalbos.
Justė: Mama, o kokia aš buvau vaikystėje – rami ar nerami? Ar labai pasikeičiau?
Auksė: Burbulas. Padūkėlė. Dainininkė iš prigimties. Judri. Tačiau tavo dvejais metais jaunesnis brolis Žilvinas vaikystėje buvo dar sunkiau pavejamas. (Juokiasi.)
Tu buvai ramesnis kūdikis. Pamenu, išveždavau vežimėlį į lauką ir miegodavai keturias valandas. Ir dabar nepasikeitei – mėgsti ilgai pamiegoti.
Kol vaikai buvo maži, sukausi apie juos, kaip ir visos mamos, – glosčiau, bėgau, rengiau, viriau sriubą, kepiau kotletus, pyragus ir po pietų patiekdavau kompoto.
Tačiau šiuo metu nesu tradicinė mama – nei labai švelni, nei dažnai glostanti savo vaikus. Mano misija – draugystė: kada jiems reikia, būnu šalia, o kai kada atsitraukiu.
Kai vaikai ūgtelėjo ir pradėjo reikšti savo nuomonę, nustojau sekioti iš paskos – jiems reikia patiems augti.
– Ar mamą vadinate vardu?
Justė: Man nepatiktų į mamą kreiptis jūs arba vardu. Vienu atveju – perdėtas mandagumas nuteikia nemaloniai, kitu – per daug familiaru.
Man gražiausias kreipinys – mama. Į šį žodį telpa meilė, rūpestis ir šventumas.
Auksė: Justei gavus M.A.M.A. apdovanojimą, jaučiuosi tikra mama, kai regiu šią statulėlę. (Juokiasi.)
Nevykau į apdovanojimų ceremoniją. Buvau sodyboje. Tačiau po visų linksmybių pusę septynių ryto gavau Justės žinutę, kurioje ji parašė, kad mane myli, ruošiasi eiti miegoti ir tik dabar gali paverkti iš džiaugsmo. Aš verkiau kartu, nors ir nebuvau kartu.
Būti vaiko, kuris, kaip daugelis, lankė mokyklą, suaugo, dirba biure, mama yra skirtinga patirtis nei būti to, kuris dainuoja scenoje, gimdytoja.
Dukrai reikia daugiau ramybės nei kitam jos bendraamžiui. Kartais ją reikia paslėpti nuo šurmulio ir gerbėjų, išlyginti suknelę prieš koncertą, padėti panešti gėles po pasirodymo.
Tai vadinu ne darbu, o buvimu šalia. Jaučiu, jog jai reikia, kad aš išlyginčiau suknelę, padėčiau pėdkelnes ar batelius, nes ji susitelkusi į muziką.
Manau, ji negalėtų sukurti dainos ar susikaupti koncertui, jeigu tądien reikėtų išsiskalbti pėdkelnes.
Justė: Kai tapsiu garsia Europos dainininke, priimsiu savo mamą į padėjėjų komandą, nes niekas manęs geriau nesupranta nei ji.
Ji geriausiai sudeda daiktus į mano koncertinį krepšį. Juk man nėra laiko – nuolatinis lėkimas, koncertai, emocijos, nervai.
Auksė: Nuo emocijų galima perdegti, todėl Justei dažnai reikia poilsio. Ją išsitempiu į sodybą.
– Ką ten veikiate?
Justė: Miegu, dažnai gaminu valgį.
Auksė: Ji apdovanota keliais talentais – dainuoja, piešia, kuria eiles, ruošia viso pasaulio virtuvių valgius. Aš tiek gabumų neturėjau.
Justė: Kai atvyksta į sodybą draugai, neišeinu iš virtuvės. Kulinarija – meditacija. Skonių, spalvų ir aromatų terapija mane atpalaiduoja.
– Ar dukrai esate griežta?
Auksė: Pagrindinis mano reikalavimas – punktualumas. Jeigu vėluoja nors dešimt minučių, turi skambinti, rašyti žinutę. Šito ji jau išmoko.
Justė: Tačiau mama man duoda nemažai laisvės: neapriboja nei mąstymo, nei laiko. Ką noriu, tą pasirenku. Bet ji mamiškai mane saugo.
Auksė: Prieš Justei išskrendant iš Vilniaus, gaunu žinutę: „Išskrendu. Mama, myliu.”
Kai lėktuvas nusileidžia Londone, vėl pypsi telefono žinutė: „Nusileidau. Mama, myliu.” Mamai daugiau informacijos ir nereikia.
Justė: Kai būnu Vilniuje, su mama bendrauju kasdien ir labai daug.
Auksė: Aš kartais pagalvoju, kaip ji apsirengusi išeina iš namų, kai manęs tuo metu nėra šalia?
Juk ji manęs vis klausia: pažiūrėk, kokie batai. Man tinka?
– Jūsų skoniai ir pomėgiai sutampa?
Justė: Mes viena kitos visada paklausiame, kaip šiandien rengsimės. Juk kartu einame gerti kavos ar vyno, vakarieniauti su draugais.
Pasišnekame ir apie bernus. Mama apie mane žino daugiausia.
Auksė: Ir ji apie mane žino daugiausia. Mes esame laisvos ir laimingos. Dabar – mudviejų draugystės laikas.
Mes – darnus duetas. Ji skambina pianinu, abi dainuojame. Praėjusį šeštadienį sodyboje tai darėme iki paryčių. Mokame daug dainų, kurias dainuodavo mano mama.
Justė: Mano ryšys su mamute taip pat buvo stiprus. Praleisdavome visą dieną abi dainuodamos. Dabar tai kartojasi su mano mama.
– R.Girskis buvo žinomas krepšinio treneris. Ar negaila, kad jo anūkė nepasirinko krepšinio?
Auksė: Aš ir mano sesuo bandėme žaisti krepšinį, tačiau dėl sveikatos problemų netapome krepšininkėmis. Sūnus ir mano vyras – taip pat sportiški, su draugais žaisdavo krepšinį.
Bet Justei nebuvo įdomu mėtyti kamuolį į krepšį. Tačiau dabar gyvenu su žvaigžde. (Juokiasi.)
Reikėtų sudaryti šeimos genealoginį medį, būtų įdomu patyrinėti, kaip iš kartos į kartą pereina talentai.
Mūsų protėvis buvo garsus lakūnas Stasys Girskis, kurio pavardė dėl geresnio skambesio prieš skrydį per Atlantą buvo perdaryta į Girėno. Gal ir mes su Juste dėl jos karjeros kada nors skraidysime per Atlantą?
– Aukse, bet su dukra tik neseniai pasirodėte mados renginyje.
Auksė: Justė paskambino ir pasakė: einam.
Nežinau, gal jos nuotaika tokia pakili buvo, kad nutarė mane ištempti po darbo į renginį, o gal jai tą akimirką labiausiai reikėjo tik mamos. Bet ne visus kvietimus priimu.
Justė: Aš daug kur neinu, nors esu kviečiama. Į mados renginį nuėjau su mama, nes abi domimės mados naujovėmis. Manau, reikės mamą išsitempti į Londoną apsipirkti.
Ją reikia kur nors išsitempti, nes ji – darboholikė. Mano mama – intelektuali, bendraujanti. Net ir draugai man sakydavo: atsivesk kada nors į renginį savo mamą.
– Aukse, prasitarėte, kad esate vieniša.
Auksė: Su vyru verslininku Gintaru ketverius metus esame atskirai.
Justė: Mudvi su mama mielai nueitume į pasimatymą su kokiu nors gražiu verslininku. (Juokiasi.)
Auksė: Mamos statusas – toks, kad ji galėtų pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. (Juokiasi.) Laikas užgydo išsiskyrimo žaizdas.
Džiaugiuosi vaikais. Jie ne visada būna šalia, nes Žilvinas studijuoja psichologiją Londone, o Justės laukia įrašų studija Stokholme, koncertai Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Bet prisiverčiu mąstyti, kad nesu vieniša.
Geriausias mūsų laikas prabėga sodyboje. Iš jos grįžtame visureigiu, prikrautu krepšių su maistu, skalbiniais. Justei sakau: atrodo, kad gyvenu su šešiais vaikais, penkiais anūkais.
Justė: Mes viską pačios pasidarome. Norėtųsi vyriškos rankos, bet gal geriau būti vienoms.
Auksė: Mes turime labai daug reikalavimų vyrams. (Juokiasi.)
Justė: Mylėdama būnu egoistė.