– Tas dešimtmetis buvo išties neeilinis: santvarkų virsmas, atgimimas – gyvenimas natūraliai buvo labai įdomus. Kadangi televizija buvo vienintelė, ji turėjo atlikti daug funkcijų – kaip veidrodis turėjo viską sugerti ir atspindėti. Tuo metu buvo nemažai objektyvaus subjektyvizmo. Turėjome savo nuomonę, kurią tais laikais buvo nesunku pajausti.
Dabar praėjo daugiau nei du dešimtmečiai. Pokyčių, rodos daug, tačiau esmė išlieka ta pati. Televizija visais laikais buvo itin sureikšminama, pradedant televizijos diktorių išvaizda, baigiant politikos formavimu.
– Kokios akimirkos dirbant LTV jums įsiminė labiausiai?
– Sunkios darbo sąlygos mobilizuoja žmones, jie gali tapti geresni ir protingesni nei yra iš tikrųjų. O ekstremalios situacijos padeda pasitikrinti pačiam bei patikrinti kitus. Savo laiku mes su kolegomis egzaminą išlaikėme. Dirbti teko įvairiais frontais: važinėdavau į Kauną, iš kur būdavo transliuojama „Panorama“, vykdavau į Seimo posėdžių salę.
Ir nors tų kuriozinių situacijų buvo ne viena, labai gerai pamenu, kai vienos tiesioginės transliacijos metu ponas Emanuelis Zingeris į salę įvedė ekskursiją, norėdamas parodyti, kaip dirba nacionalinė televizija. Tačiau nuo to darbas nesustojo – kaip dirbom, taip dirbom ir, rodos, niekas nė neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.
Techninė bazė šiandien yra absoliučiai nesulyginama su tuo, kaip dirbome prieš dvidešimt metų. Naudodavome teletaipus, o žinias skaitydavome iš ranka rašyto teksto.
- Ko labiausiai pasigendate šiandien įsijungusi televizorių?
- Televizijoje trūksta kultūros laidų. Yra viena kita fragmentiška laidelė, tačiau ji neatperka tiek, kiek turėtų. Jeigu žmogus asmeniškai per daug nesidomi kultūra – jam tampa sunku susigaudyti ir suprasti, kas vyksta Lietuvoje.
Vis prisimenu tuos laikus, kai LTV buvo telefilmas. Tuo metu buvo sukurta labai daug vertingų kūrinių, tarp kurių – dokumentiniai filmai, televizijos spektakliai. O dabar... įsijungiu pramogines laidas ir pagalvoju – palaukit, ar šito žmonėms reikia? Tiek bulvaro televizijoje dar niekada nebuvo.
Net „Panoramoje“, pavyzdžiui, sportas užima svarbesnę vietą nei kultūra. Kai aš dirbau, buvo atskiras kultūros skyrius, kuriame dirbo ne vienas žmogus, kad nebūtų gėda visi turėjo išsilavinimus. Dabar to nebeliko. Dienos reporteriai prišoka prie tos kultūros, sukuria kelis sakinius ir baigta. Reikėtų šioje sferoje dirbti aktyviau.
– O kaip manote, kodėl tos kultūros mažėja? Kas dėl to kaltas: nekompetentingi žurnalistai, visuomenės nesidomėjimas, valdininkai?
– Valstybinei televizijai sunku laviruoti. Iš patirties dirbdama „Panoramoje“ galiu pasakyti – atitinkamas požiūris lygiagrečiai susijęs su tai, kokia partija tam tikru metu ateina į valdžią. Nuo to priklauso televizijos finansavimas, tinklelių išdėstymas. Dirbti LTV nėra lengva. Čia ribojama reklama, todėl ji neturi tiek daug galimybių, kaip daugelis komercinių televizijų.
– Daugelis sako, kad darbas LTV – tikroji žurnalistikos mokykla. Ką jūs apie tai manote?
– LTV dirbo labai daug gabių profesionalų žmonių. Gaila tik, kad televizija jų neišsaugojo. Izolda Keidošiūtė, Juras Jankevičius, Dalia Kutraitė, Birutė Šnarienė, Danutė Jokubėnienė – net nesinori ko nors nepaminėti... Visi šie žmonės – be galo talentingi, nuoširdžiai savo darbą dirbantys žmonės.
– Ko, jūsų nuomone, šiandien žurnalistams reikėtų iš jų pasimokyti?
– Pirmiausia – viskuo domėtis ir stengtis būti išsilavinusiems žmonėmis. Svarbu išmanyti savo sritį, suprasti kodėl tu tą darai. Ne ką mažiau svarbu siekti originalumo nesistengiant suvienodėti renkant trupinius nuo kitų žiniasklaidos kanalų stalo. Dabar tai – ypač dažnas reiškinys: kalbinant pašnekovus visur skamba tie patys klausimai, tie patys atsakymai...
Manau, kad kiekvienas žurnalistas turi atrasti savitą braižą, savaip lavinti akį, todėl nesiūlyčiau mokytis iš konkrečių žmonių. Visuomet įdomu skaityti straipsnį ar žiūrėti žinių reportažą nežinant autoriaus ir pabandyti atspėti, kas dirba už kadro. Norėtųsi, kad vyresnė karta turėtų ko pasimokyti iš jaunųjų žurnalistų, o ne atvirkščiai.
– Kokiais principais jūs gyvenime vadovaujatės?
– Padorumo, nuoširdumo, taip pat – nuolat siekiu tikrumo ir stengiuosi nenuvilti tų, dėl kurių dirbu.
– Ką jums reiškia Lietuvos televizijos gimtadienis?
- Gimtadienis nieko vertas pačiam jubiliatui, jis visuomet tampa daug didesne švente tėvams, nes tai jie sumanė šią šventę. Todėl televizijos 55-metis reikšmingesnis tiems, kurie kūrė televiziją ir prisidėjo prie jos pačiais pirmaisiais sukūrimo metais. Apskritai nemėgstu sureikšminti tų švenčių. Reikia dirbti, žiūrėti į priekį ir pateisinti viltis.