Pirmąkart angelą ant savo peties Nomeda pajuto 2000-ųjų vasarą Andoroje, kur vyko ispanų operos primadonos Montserrat Caballe globojamas jaunųjų talentų konkursas. Operos solistė tada nepateko į finalą. M.Caballe konkurso komisijoje nedalyvavo.
Ji atėjo tik į jaunųjų talentų, kurie po konkurso liko meistriškumo kursuose, perklausą.
Nomeda išėjo į sceną atsipalaidavusi, vis dar pykdama ant konkurso komisijos, kad nepateko į finalą, ir lengvai užtraukė Eboli ariją iš G.Verdi operos „Don Karlas”.
„Mes atradome divą, nuostabų balsą”, – su ašaromis akyse tada ištarė operos žvaigždė M.Caballe, savo stambiu kūnu apglėbdama jaunąją dainininkę iš Lietuvos.
Tai buvo lemtingas dviejų talentingų moterų susitikimas, virtęs ilgamete kūrybine draugyste.
Ji nutiesė N.Kazlauskaitei-Kazlaus kelią į garsiausių pasaulyje operos teatrų scenas.
O galėjo būti kitaip. Užsirūstinusi ant konkurso komisijos Nomeda norėjo tuoj pat išvažiuoti, nelikti meistriškumo kursuose. Ji jau buvo laimėjusi keletą tarptautinių konkursų, todėl manė buvusi verta ir tuokart rungtis iki galo.
Bet tėvai įkalbėjo likti, pasinaudoti proga įgyti naujos patirties – mat kelionė į Andorą, kur vyko nelemtas konkursas, atsiėjo brangiai.
Tik vėliau paaiškėjo – atsipirko tūkstanteriopai.
Dabar kas vakarą dainininkė padėkoja Dangui už viską, ką gero patyrė per dieną. Ir už tai, kad likimas jai dovanojo dukterį.
Nors scenos trauka yra galinga, svaiginanti, dažna moteris atlikėja supranta, kad ten amžinai nebus. Tačiau ne kiekviena ryžtasi gimdyti, daryti pertrauką, po kurios sugrįžti atgal labai sunku – konkurencija milžiniška, kasmet atsiranda naujų talentų.
„Atsiprašau, kad vėluoju”, – visa sukaitusi, bet su jai būdinga plačia šypsena į viešbučio „Stikliai” kavinę skriste įskrenda mamytė Nomeda, ką tik išleidusi mažąją Odabellą su močiute pasivaikščioti.
Kol mano pašnekovė atsiprašinėja, neatsikratau vizijos, kad ant jos peties vėl tupi angelas. Seniai nemačiau tokios švytinčios moters, aistringai pasakojančios apie savo motinystės patirtį.
„Anksčiau neįsivaizdavau, kad žindyti kūdikį – toks nuostabus jausmas.
Tai viena gražiausių patirčių moters gyvenime, – sako Nomeda tarsi pati sau, tarsi savo talento gerbėjams, norėdama paaiškinti, kur buvo dingusi beveik dvejus metus. – Kai laukiausi dukrytės, turėjau labai konkretų planą: pagimdau, keturis mėnesius maitinu, paskui susirandu auklę, dar padės mama, o aš – atgal į sceną.”
Taip ji buvo sumaniusi. Bet planas žlugo. Mėnesį po mėnesio operos dainininkė atidėliojo sugrįžimą į sceną. Ji krūtimi maitino Odabellą iki pusantrų metų.
„Kad ir kokios manęs lauktų la scalos ar metropolitanai, aš supratau, kad man nepaprastai svarbus ryšys su savo vaiku.
Būdama vos dviejų mėnesių dukrytė žįsdama darydavo nedideles pauzes ir žiūrėdavo man tiesiai į akis, savotiškais garsais tarsi kalbindavo mane. Tai buvo labai įdomu”, – motinyste žavisi N.Kazlauskaitė-Kazlaus.
Paprastai duktė kartoja savo motinos patirtį, tačiau Nomedai nutiko kitaip.
„Mano mamytė pieno turėjo tik tris mėnesius. Tais laikais buitis buvo sunki. Manęs niekas neįtikins, kad moteris, patirianti stresą, gali ilgai turėti pieno.
Žindymas – labai sunkus darbas. Kaip ir kiekviename darbe reikia vykdyti tam tikras sąlygas: privalai reguliuoti savo mitybą, gerti daug vandens.
Labai svarbus geras miegas, teigiamos emocijos.
Negana to, dvasiškai turi būti švari, tyra, teigiamai nusiteikusi, nes visą informaciją vaikas gauna per pieną”, – įsitikinusi operos dainininkė.
Ją visada labai stebina moterys, kurios vaikelius maitina žiūrėdamos televizorių.
„Aš tai darydavau vienatvėje, ramybėje, susikaupusi”, – atvirauja pirmagimę auginanti Nomeda.
Dainininkė atrodo labai jautri, romantiška, bet drauge ir tvirta. Ji netiki, kad charakterį daugiausia lemia genetika.
Aplinka, auklėjimas, lavinimas jai atrodo svarbesni dalykai.
„Tėvai man skyrė labai daug dėmesio, – prisimena operos solistė, – daug skaitė, vedžiojo į spektaklius, koncertus. Mano mamytė turi nuostabų balsą. Studijuodama ji dainavo Vilniaus universiteto ansamblyje, bet dainavimo niekada nesimokė.
Tėtis – istorikas, bet labai meniškos prigimties. Jaunystėje jis rašė eilėraščius, poemas.
Prisimenu, dar buvau visai vaikas, kai mes su juo susėsdavome pafilosofuoti.
Daug dalykų nesuprasdavau, bet pasiduoti nenorėjau. Galiausiai atėjo tas laikas, kai pradėjau viską suprasti.”
Tėvas nebuvo linkęs lepinti dukters. Jis kas rytą versdavo daryti mankštą, kad mergaitė galėtų pakelti didžiulį intelektualinį ir emocinį krūvį, kuris paprastai užgula menų mokykloje besimokančius vaikus.
Nomeda prisimena, kad namuose ji paskutinė eidavo miegoti, paprastai antrą valandą nakties, ir keldavosi pirmoji – šeštą ryto.
Dainininkė beveik nežino, ką reiškia tingėti ar save palepinti.
Anksčiau, kol dar pasaulio nebuvo išvydusi Odabella, surasdavo galimybių susitikti su draugėmis, pasvajoti parke ant suolelio.
Dabar visas jos laikas skirtas dainavimui ir dukrelei, kuriai ji daug dėmesio skyrė dar iki gimimo.
„Vaikelį pradėjau pažinti, kol jis dar buvo pilve. Kai vaikas juda, jis tarsi pasako, koks jo charakteris. Nėštumo metu labai daug bendravau su mažyle, pasakodavau jai savo įspūdžius.
Tada daug keliavau, daug dainavau su choru ir orkestru. Taigi mano vaikas kartu su manimi atliko pačią sunkiausią ir sudėtingiausią muziką. Bet ji man niekada netrukdė”, – tikina dainininkė.
Kolegės jai irgi yra pasakojusios, kad kai laukdamosi dainuodavo, vaikas pilve imdavo spardytis išgirdęs tam tikrą muziką ar tada, kai ji būdavo per garsi.
Nomeda džiaugiasi, kad Odabella teigiamai reaguoja į operos dainininkų balsus, jos nė kiek negąsdina operinė muzika.
Po gimdymo dainininkė pradėjo ruoštis atlikti Izoldos partiją R.Wagnerio operoje „Tristanas ir Izolda”.
Ši muzika skambėjo namuose, kai dukrelei buvo vos du mėnesiai, tačiau ji neverkė, neprotestavo.
Gal todėl mergaitė turi puikią muzikinę klausą, ritmo pojūtį.
Ji tiksliai atkartoja net daugiaskiemenius žodžius, moka skaičiuoti iki dešimties, nors yra tik metų ir devynių mėnesių.
Kaip seksis operos primadonai derinti motinystę ir karjerą?
Nomeda įsitikinusi, kad jai visada bus svarbiau vaikas ir tik po to – darbas.
Ji žavisi garsia rusų dainininke Olga Borodina, kuri yra trijų vaikų motina.
Viename interviu O.Borodina sakė: „Pirmiausia esu mama, o tik po to – dainininkė. Kai turi vaikų, dainavimas tampa tarsi būdas pragyventi.”
Nors laikas lenkia prie darbų, Nomeda pasiryžusi kuo daugiau būti su dukrele, visur su ja keliauti, kol ji pradės lankyti mokyklą.
Dainininkė norėtų Odabellą įtraukti į tokią veiklą, kuri jai patiktų, norėtų išmokyti planuoti laiką, kad kuo daugiau gyvenime nuveiktų.
Pačiai solistei niekada nėra sunku dirbti. Ji sako esanti kaip kareivis: reikia, vadinasi, bus padaryta.
Paprastai repeticijos trunka 8 valandas per dieną. Visą tą laiką tenka dainuoti stovint. Reikia įtempti protą, kad įvykdytum režisieriaus nurodymus.
Todėl labai svarbus ir fizinis, ir psichologinis pasirengimas, kurį Nomeda įgijo vaikystėje mokydamasi M.K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje.
„Meno mokykla suteikia tik dvi alternatyvas: arba tu gali, arba negali.
Tai buvo žiauru. Kai kam užeidavo isterija, panika pajutus, kad negali įveikti tokio krūvio”, – prisimena savo vaikystę dainininkė.
Nomeda turi sportininkės charakterį ir yra lyderė iš prigimties. Dabar ji – dar ir mama žvaigždė.
Neretai vaikus prislegia tėvų autoritetas, ypač jei jie nepasiekia tokių pat aukštumų.
Ar apie tai galvoja Nomeda? Žinoma, ir daug.
„Stengiuosi, kad mano duktė būtų pati sau lyderė, reikšminga, ugdau jos savarankiškumą. Neprimetu jai savo nuomonės, skatinu jos norą susitvarkyti žaislus, apsirengti”, – sakė dainininkė.
Gražiausias darnių šeimos santykių pavyzdys jai yra M.Caballe šeima: „Kai pradėjau dainuoti su Montserrat, mes labai daug kalbėdavomės per repeticijų, koncertų pertraukas.
Ji man yra pasakiusi: „Nomeda, atmink, kad namuose su vaikais, vyru visada turi būti tik moteris, o ne žvaigždė. Jei pradėsi jausti savo laimėjimus, kentės šeimos santykiai, vaikų psichika”, – toks buvo draugiškas patyrusios scenos moters patarimas.
Montserrat santykiai puikūs ir su sūnumi, ir su dukterimi Monsita. Po kiekvieno spektaklio jai svarbiausia – paskambinti dukteriai.
Konkurencijos tarp motinos ir dukters niekada nebuvo. Monsita pasirinko ramų gyvenimą. Ji – dainininkė, tačiau nesiekė būti žvaigžde.
Praėjusį rugsėjį Monsita pagimdė dukterį, ir Montserrat pagaliau tapo močiute. Ji labai jautriai reagavo ir į Nomedos gimdymą, skambino, ilgai kalbėjosi, mažylei Odabellai atsiuntė nuostabaus šilko rankomis siūtus krikšto rūbelius.
Gal netiesiogiai Odabellos krikšto mama tapusi M.Caballe atves į sceną dar vieną žvaigždę – mažąją Odabellą? Ko gero, tai žino tiktai angelai.