Abu esame suaugę, protingi ir talentingi žmonės. Tikiu, kad ateis laikas, kai pasakosime apie kitas sužadėtuves. Išgyvenimai buvo tada, kai tie sprendimai buvo priimami, tačiau dabar tai – jau praeitis.
Ar nebus baisu vėl pirštis? Nesu bailus vyras, lengvai manęs neišgąsdinsi. Iš kiekvienų santykių mokomės, jei neįpuolame į depresiją. Ir aš, ir Rūta esame psichologiškai patvarūs žmonės, mums skyrybos nebuvo gyvenimo tragedija. Pasisėmėme gražios patirties. Matau ir savo klaidų, stengsiuosi daugiau jų nekartoti.
Vėl esu svajonių jaunikis? Tik neseniai tai sužinojau. Jei tai būčiau žinojęs prieš daug metų, turbūt būčiau buvęs laimingas. Tačiau Lietuvoje tokių tituluotųjų nelaukia gera pabaiga.
Kiek žinome svajonių jaunikių, kurie dabar turi svajonių šeimą? Daugelis jų taip ir nesukūrė šeimos, tad aš tikiuosi nebūti įrašytas į jų gretas.
To titulo nepriimu rimtai. Nors iš tiesų merginų dėmesio sulaukiu. Jį priimu atsargiai, juk nesu paauglys. Tai – tik dėmesys ir nieko daugiau.
Šeima, vaikai? Taip, norėčiau to, nesu užkietėjęs viengungis, kuris kratosi šių dalykų ir aiškina, kad geriausia gyventi vienam. Vienam gyventi nėra paprasta. O nugyventi vienam gyvenimą – ir sudėtinga, ir liūdna. Norėčiau, kad man taip nenutiktų.
Dienoraštį esu rašęs paauglystėje. Vėliau dienoraštį pakeitė laiško forma. Išėjęs į pensiją rašysiu romaną. Apie save? Visi rašome tik apie save, nė vieno romano nėra apie ką nors kita. Visi esame egoistai.
Telefone randu ir 5 ar 6 metų senumo žinučių. Paskaitau ir pagalvoju: „Matai, kaip tada buvo...” Daug senų laiškų – elektroninio pašto dėžutėje. Čia išsaugoti laiškai nuo kokių 2003-iųjų. Jei norėčiau sentimentaliai pasikapstyti praeityje, šie šaltiniai praverstų.
Jei tos žinutės išsitrintų, negailėčiau. Nesu labai sentimentalus mąstydamas apie praeitį. Esu jaunas ir gyvenu ateitimi. Tad tikrai neašaročiau ir nerypuočiau draugams ant peties, kad su laiškais prapuolė mano gyvenimo dalis.
Man ne gėda ašaroti, nes tai – tikras jausmas. Dažniausiai žmonės verkia gailėdami savęs. Jei man norėtųsi nubraukti ašarą dėl rudens, krintančių lapų ar dėl to, kaip gražiai žydi vyšnios, nesivaržyčiau. Esu emocionalus, kai apima momentinis jausmas.
Kartais kaip šiaurietiško krašto gyventojas reaguoju santūriau. Tačiau jei man gražu, džiaugiuosi, o jei liūdna, galiu ir paverkti. Nedarau to viešai, nes esu auklėtas pionieriškai – vyrai neverkia.
Neseniai verkiau žiūrėdamas gražų filmą. Labai laiminga ar beprotiškai liūdna kino juostos pabaiga mane priverčia nubraukti ašarą į pagalvę. Neverkiu dėl kačiukų, žuvusių gatvėje, bet dėl gražių filmų ar gražios muzikos – taip.
Esant geriems orams mėgstu pasivažinėti motociklu. Prie jūros dar nevykau, o 50 kilometrų aplink Kauną – mano žaidimas. Važiavimą motociklu lyginu su jodinėjimu ar leidimusi slidėmis nuo kalno.
Tai labai išblaško, visos mintys lieka toli. Tai – tarsi meditacija. Visai kitokia nei važiuojant automobiliu ar dviračiu. Tas, kuris nėra vairavęs motociklo, manęs tikrai nesupras. Reikia sykį pamėginti.
Sėdėti keleivio vietoje – ne visai tas pat. Keleivis nėra motociklo valdytojas, šeimininkas. Žinoma, jis irgi patiria malonumą. Vasarą gal važiuosime toliau, į gamtą. Labai noriu tinkamų orų, kad nelytų.
Ko dar noriu? Jei man kas gyvenime nesiseka, dažnai kaltos objektyvios priežastys, pavyzdžiui, krizė. Teatras iki jos gyveno puikiai. Tad norėčiau krizės pabaigos, kad žiūrovai vėl eitų į teatrą.
Paprasčiau būtų panorėti nesibaigiančios sąskaitos banke? Pinigus labiau mėgstu tada, kai pats juos užsidirbu. Gavęs fantastišką sumą net nelabai žinočiau, ką su ja veikti. Turbūt iššvaistyčiau.
Manau, kad ir ką turėtum, nebus gana. Dar galingesnį motociklą, dar geresnę mašiną? Tas „dar” gali niekada nesibaigti, ar man to reikia? Man reikia sėkmės ir kūrybinių iššūkių.
Milijonų per dieną žmogui nereikia, nusibostų ir dažnos kelionės. Visas gražiausias pasaulio vietas aplankyčiau per kelerius metus. O kas tada, kur tada bus tavo svajonė? Mėnulis? Galbūt. Bet ten klimatas prastas.
Mano laimė – repetuoti, kurti, nustebinti ir pamaloninti žiūrovą.