Spektaklio „Ana Karenina” norėjo J. Vachtangovo teatro režisierius ir meno vadovas Rimas Tuminas.
„Jis pakvietė mane statyti šio spektaklio jubiliejinio sezono metu – šįmet J. Vachtangovo teatrui sukako 90 metų, – pasakojo Anželika. – Atėjus Rimui Tuminui vadovauti maskviškiam teatrui, dėmesys premjeroms – didžiulis. Maestro šūkis – „Visada turime laimėti!”, todėl kvietimas statyti būtent šįmet – didelė atsakomybė, bet ir svarbus įvertinimas.”
Šokio spektakliui „Ana Karenina” scenografiją kūrė Marijus Jacovskis, kostiumus ir grimą – Juozas Statkevičius.
Šį spektaklį jau matė Lietuvos žiūrovai. Maskviškiame scenovaizdžio ir kostiumų idėjos liko tos pačios, tik buvo patobulintos ir labiau pritaikytos J. Vachtangovo teatro erdvei.
Rusai žavisi sukurta spektaklio estetika, jį giria kaip išskirtinės švaros ir grožio kūrinį.
„Choreografiją stačiau naujai, pritaikiau ją rusų aktorių galimybėms. Aną Kareniną kūrė jauna aktorė Olga Lerman, kuri teatre – tik pirmi metai. Bet ji nustebino savo galimybėmis persikūnyti iš pilkos pelytės į brandžią, išgyvenimų kupiną moterį, – džiaugėsi choreografė. – Kareninas – žymi kino ir teatro pasaulio figūra Jevgenijus Kniazevas. Jis Lietuvos žiūrovams pažįstamas kaip Mesingas iš rusiško serialo apie Staliną.
Visus aktorius, su kuriais teko dirbti, vienija įgimtas tiesos pojūtis scenoje, o tai svarbu kuriant vaidmenį be žodžių.”
„Ana Karenina” pastatyta per 45 dienas, tai labai trumpas laikas aktoriams perprasti choreografinį tekstą. Jo šiame spektaklyje tiek, kad R. Tuminas, išėjęs po generalinės repeticijos tarė: „Kada jie viso to išmoko?!”
J. Statkevičius žino sparnuotą posakį, kad Maskva ašaromis netiki. Nors teko sukurti 130 kostiumų, jis padarė viską, ką galėjo geriausiai.
Spektaklį žiūrėjo ir tie teatro gerbėjai, kurie prisimena baleto legendos Majos Pliseckajos sušoktą „Aną Kareniną”, tad jų aplodismentai ir pagyros lietuviams buvo ypač svarbu.
„Buvo nelengva – juk visi aktoriai garsūs, matuoti galėjau tik vieną kartą, bet pravertė mano dvidešimties metų patirtis – viskas puikiai pavyko. Niekada nepamiršiu, kaip finalinėje scenoje, pasigirdus traukinio dundesiui, salė pratrūko rauda ir garsiai rėkė „Bravo!” – dalijosi įspūdžiais Juozas.