- Pripsai, kaip čia taip atsitiko – fotografiją keičia muzika?
- Tiesą sakant, seniai galvojau, kad jei nefotografuočiau, mielai užsiimčiau kino kūrimu. Tačiau prieš keletą metų pradėjau žaisti su viena kompiuterine programa, su kuria kuriama muzika. Jau prieš tai mano parodose skambėdavo paties sukurti garsai ir eilės. Nenoriu apsiriboti viena sritimi. Gal ir nėra gerai, kai per tą blaškymąsi vis ką nors pamiršti, niekur nesuspėji. Bet aš niekada savęs neprievartauju, kuriu tai, kas mane tuo metu „veža“.
- Kaip publika priėmė jūsų kuriamą muziką?
- Žmonės pasidalijo į dvi stovyklas – vieni pamėgo, kiti – liko nesupratę.
Negaliu apibūdinti savo muzikos, ji labai kinta. Nors mėgstu elektroninę, klubinę muziką, kai kuriems kūriniams atlikti reikia ne tik vokalo, bet ir viso orkestro. O aš ir neketinu apsiriboti vienu žanru.
Kai bandau kažką sukurti, mano fantazijos neretai peržengia galimybių ribas. Tačiau kai reikia įgyvendinti sugalvotus projektus, tenka sugrįžti į realybę. Manau, mano muzika puikiai tiktų pasilinksminimo vietoms, kur susirenka daug gerai nusiteikusios publikos.
- Esate pastovus?
- Nelabai. Kartais nespėjus baigti vieno projekto, numetu jį ir puolu imtis kito. Tačiau šiuo metu jau kelias savaites dirbu prie vieno muzikinio kūrinio. Jis mane kaip reikiant įtraukė, pamirštu net pasiilsėti.
- Koks tai kūrinys?
- Seksualus ir vasariškas.
- Ar nesunku kurti muziką be profesionalų pagalbos?
- Šioje srityje iš tiesų esu visiškas savamokslis. Nors užtrunka ilgiau, pats procesas man teikia malonumą. Aš apskritai nemanau, kad meną galima skirstyti į griežtas ribas - kas profesionalu, o kas ne.
- Jau galvojate, koks bus jūsų muzikos klausytojas?
- Ne, kurdamas muziką aš galvoju apie tai, kaip jaučiuosi pats.
- Vasaros pradžioje ruošiatės pristatyti naują fotografijų parodą. Kokia ji bus?
- Tai bus erotinė paroda, kurioje viskas pateikta su šiek tiek humoro. Kadrai tikrai aštroki, bet ne šokiruojantys.
- Ar Pripsą galima vadinti darboholiku?
- Dabar, ko gero, taip. Kol tik fotografavau, viskas buvo paprasčiau. Idėjos liedavosi per kraštus, daug bendraudavau su žmonėmis, dirbdavau su gražiomis merginomis.
O dabar įsijungiu kompiuterį ir prarandu laiko nuovoką. Nepajuntu, kaip prabėga visa diena. Bet taip galima ir išprotėti. Įsivaizduokite, uždėtų jums kas nors ausines ir lieptų be perstojo kokias dvi savaites klausytis vienos dainos.
- O jei jums tektų dirbti pagal įprastą darbo grafiką, nuo aštuntos ryto?
- Būtų žiauru. Negalėčiau dirbti nemėgstamo darbo. Turbūt net nesugebėčiau. Aš apskritai jau sunkiai beprisimenu, ką reiškia nemėgstamas darbas.
- Jūs vis dar vakarėlių liūtas?
- Pastaruoju metu, kai mane kviečia į kokius nors renginius, net negaliu prisiversti nueiti, nes dabar dirbti man kur kas smagiau, nei eiti pasižmonėti.
- Ar įmanoma pragyventi iš fotografijos?
- Kadangi aš mažai savo darbų pardavinėju, tai sunkiai. O mano darbai susiję su socialinėmis temomis - tai ne visiems patinka. Lietuviai vis dar dažnai pasitenkina pigiais paveikslėliais.
- Ar jaučiatės įvertintas Lietuvoje?
- Sunku pasakyti. Yra žmonių, kurie domisi mano kūryba ir laukia naujų darbų. Yra ir tokių, kurie žiūri kritiškai, nes patys nieko nepadaro. O didelė dalis žino mano veidą, tačiau niekada nėra matę, ką aš kuriu.
Neseniai buvau vieno kolegos fotografijų parodoje. Pasibaisėjau, kaip kiti fotografavai puolė kritikuoti nuotraukas, o susirinkusios moterys – pozavusias merginas, nors tam tikrai nebuvo pagrindo. Mūsų šalyje apskritai sunku kam nors įtikti.