Esu emocionali, panikuoju, baruosi. Tačiau šįkart suėmiau save į rankas, ramiai pasikalbėjome su Deivydu apie tai. Jis turi dviratį, juo ir važinės. Bus pasportavęs – nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą.
Su Deivydu neieškome problemų ten, kur jų nėra. Mes, moterys, sugebame iš nieko padaryti skandalą, pasaulis kartais griūva ne ten padėjus puodelį.
Deivydas – ramesnio būdo, o aš – kaip degtukas, užsiliepsnoju ir pasakau. Vėliau susimąstau, kad pasikarščiavau. Jei abu būtume tokie užsidegantys, būtų nekas.
Mes nebijome žodžių „atsiprašau”, „ačiū” ar „prašom”. Tik ne visada paprasta pripažinti, kad būtent tu buvai neteisus, ir ištarti atsiprašymo žodžius. Dažniausiai pradedu nuo savęs – ir asmeniniame gyvenime, ir muzikoje. Galvoju, kodėl man nepavyko, ko nesužiūrėjau?
Su Deivydu kartu negyvename. Dažnai svečiuojamės vienas pas kitą, vis pasvarstome apie gyvenimą kartu. Dar suspėsime. Mūsų santykiai puikūs, tiesiog neturime laiko apie tai galvoti. Užsivertėme darbais.
Kai labai nori, gali persikraustyti ir per naktį, tačiau man patinka planuoti, viską daryti nuosekliai ir užsegti iki paskutinės sagutės.
Man norisi moteriškos laimės, kad galėčiau džiaugtis ir šeiminiu, ir muzikiniu gyvenimu. Tai vienas kitam netrukdo. Augau didelėje darnioje šeimoje, turiu puikų šeimos pavyzdį, tokios linkiu ir sau.
Turėjau puikią vaikystę, nesigailiu nė vieno savo gyvenimo momento. Noriu gražaus gyvenimo, prigimdyti daug vaikų, džiaugtis anūkais.
Dabar žmonės gyvena chaotiškai, daug skyrybų. Suprantu, kad tobulų žmonių nėra ir nebus, tad sau ir kitiems linkiu sugebėti mylėti savąjį žmogų tokį, koks jis yra, ieškoti kompromisų.
Noriu net po 40 metų sėdėti ant suoliuko su savo gyvenimo vyru susikabinusi rankomis ir vis dar sakyti ir girdėti meilės žodžius. Ar šiandien ant to suoliuko šalia įsivaizduoju Deivydą? Norėčiau, kad tai būtų jis. Tačiau niekada nesakyk „niekada”.
Jau pasimokiau, kad svajonės ne visada pildosi. Dabar svajoju atsargiai. Kita vertus, jei esame kartu, įsivaizduojame ir ateitį kartu. Juk mums – ne 18 metų, branginame buvimą kartu.
Šiuo metu esu atsipalaidavusi – geriu kavą po konkurso, kuriame kartu su Kaštoniniu choru pasirodė ir mano moksleiviai. Viskas pavyko puikiai. Dabar – pavasaris, norisi grožio, vasarinių dainų. Kiek save prisimenu, muzika man visada buvo svarbi.
Televizijos projekto „Chorų karai” scena man davė daug neįkainojamos patirties. Labai mėgstu bendrauti, sutikti naujų nuoširdžių žmonių, pasisemti gerų emocijų – visa tai gavau čia.
Šiemet kolektyvai buvo labai draugiški, palaikė vieni kitus. Vilnius ir Kaunas nebuvo priešai, nenorėjome perkąsti vieni kitiems gerklių.
Žinoma, sveikatos konkursas nepridėjo. Tačiau esu tokia, kuri daro gerai arba nedaro iš viso. Muzikos nevadinu darbu, tai – mano gyvenimas, mano malonumas. Planuoju išleisti antrąjį albumą, iki spalio jau turiu užsakymų koncertams – tempas tikrai didelis.
Esu saulės vaikas, nekenčiu šalčio. Todėl dabar, kai šviečia saulė, esu puikiai nusiteikusi. Aš gimusi pavasarį, kai bunda gamta, kai pražysta gėlės.
Vasara bus užimta, pats darbymetis, tačiau tikrai neketinu užsidaryti įrašų studijoje. Rasiu laiko ir ežerui, ir saulei. Tikiu, kad kelioms dienoms nulėksiu ir prie mūsų jūros. Atostogas, kaip ir kasmet, planuoju rudenį.
Jau anksčiau esu sau pasakiusi: jei kada nors tekėsiu, vestuvės vyks gegužės mėnesį. Tad šiemet jau nesuspėsiu. Juolab kad Deivydas metus neturės teisės vairuoti automobilį. Tai ką, man vienai važinėti ir rūpintis? Na, jau ne, palauksiu.