Tačiau naujame Panevėžio daugiabutyje du šalia esančius butus įsigijęs ir čia gyvenamąją erdvę bei kūrybines dirbtuves įsirengęs vyras – vis dar vienišas.
„Pabodo vakarieniauti vienam su knyga. Norėčiau šalia savęs turėti moterį, kuriai būčiau įdomus ir aš, ir mano darbai”, – prisipažino M .Eckstrandas.
Menininkas Panevėžyje išgarsėjo stiklo kūriniais. Jo namuose dabar lankosi daugybė moterų, kurios amerikiečio įrengtoje studijoje mokosi kurti stiklo papuošalus.
Nemažai naujųjų pažįstamų tapo geromis Marko draugėmis, tačiau mylimosios tarp jų nėra.
„Man nereikia jaunų barbių, o susirasti savo amžiaus moterį dažniausiai trukdo kalbos barjeras.
Puikiai moku ne tik anglų, bet ir ispanų, italų, prancūzų kalbas, bet lietuvių po šešerių metų man vis dar nėra įkandama”, – sakė menininkas.
Amerikietis prisipažino, kad kartais baiminasi būti atstumtas moterų. Tačiau neretai ir pats kai kurių šalinasi.
Jis neslėpė, kad ne viena viešnia yra tiesiai paklaususi: „Ar tu esi turtingas?” Tokios moterys jo dėmesio nesulaukia.
M.Eckstrandas tikino galintis nusipirkti naują „Mercedes” markės automobilį ar brangių vardinių drabužių, tačiau jam to nereikia.
Savo pinigus jis išleidžia kitaip. Pavyzdžiui, finansuodamas kūrybinius projektus, kuriuose iš stiklo kuria vaikai. Tokių projektų Lietuvoje ir Panevėžyje jau būta ne vieno.
„Traukdamas iš krosnies kiekvieną vaiko darbelį jaučiuosi taip, tarsi išvyniočiau vis naują iš po eglutės paimtą Kalėdų dovaną”, – sakė menininkas.
Pirmą kartą į Panevėžį Markas atvyko pas menininką Remigijų Kriuką, kuriantį iš stiklo. Amerikietis padėjo lietuviui įsirengti kūrybinę studiją.
Po kelerių metų Markas nusprendė apsigyventi Panevėžyje. Kodėl jis pasirinko nedidelį Lietuvos miestą?
M.Eckstrandas sakė, kad gyvendamas Amerikoje, Siatle, dėl didžiulio gyvenimo tempo jautėsi taip, tarsi būtų virtęs mašina.
Norėjosi kuriam laikui sulėtinti tempą. Todėl svajojo apsistoti nedideliame mieste, kuriame gyvenimas teka ramia vaga. Norėjo dažnai vaikščioti pėsčiomis ir ramiai dirbti mėgstamą darbą.
Panevėžys pasirodė kaip tik tam tinkamas. Juolab kad iš čia ranka pasiekiami Vilniaus ir Rygos oro uostai. Vadinasi, ir visas pasaulis.
Gimtąją Ameriką menininkas paliko po skyrybų su žmona Kathe. Juodu kartu pragyveno 23 metus. Užaugino sūnų Noah, kuriam dabar 28-eri.
„Ten turėjau didelį namą, draugų. Kasmet skrisdavome į Paryžių švęsti žmonos gimtadienio. Atostogaudavome Karibuose”, – prisimena Markas.
Tačiau poros jausmus nuslopino daugelis dalykų. Marko gyvenimas bėgo nuolatinėse kelionėse. Per mėnesį vyras dvi tris savaites praleisdavo užsienyje.
Jis iš stiklo kuriantiems menininkams įrenginėjo studijas visame pasaulyje – Japonijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Maskvoje.
Taip pat įvairiose pasaulio šalyse finansavo ir rengė stiklo meno projektus, kuriuose dalyvaudavo vaikų namų auklėtiniai.
„Kathe – patraukli moteris, tačiau ją nuolat palikdavau vieną. Telefonas ir kompiuteris neatstos gyvo žmogaus. Todėl jaučiuosi kaltas, kad gal ir dėl to susilpnėjo mūsų tarpusavio ryšys”, – prisipažino Markas.
Gal M.Eckstrando sprendimą apsigyventi Panevėžyje nulėmė šiame mieste atsiradusi nauja mylimoji?
Amerikietis purto galvą: po skyrybų su žmona dar neatsirado tokios, su kuria norėtų kartu valgyti vakarienę puikiai įrengtame savo bute.
Su Kathe, kuri dirbo Siatlo teatre ir buvo atsakinga už spektaklių rekvizitus, M.Eckstrandą siejo ir kūrybinės idėjos.
Pavyzdžiui, kai teatre buvo statomas spektaklis apie garsųjį vampyrą Drakulą, Kathe gavo sunkią užduotį. Vienoje spektaklio scenoje turėjo būti atnešamas uždengtas padėklas, o jį atidengus žiūrovai turėdavo pamatyti konvulsijų tampomą žiurkę. Niekaip nepavyko sukonstruoti žiurkės, kuri judėtų.
„Aš pakviečiau žmoną į graikų restoraną ir mums vakarieniaujant pasiūliau: reikia į specialiai pagamintos žiurkės vidų įmontuoti elementais maitinamą vibratorių iš sekso prekių parduotuvės.
Ta idėja Kathei patiko. Reikia tik įsivaizduoti, kaip sureagavo sekso prekių parduotuvės konsultantai, kai žmona nusinešė netikrą žiurkę ir ėmė jai matuoti įvairius vibratorius”, – prisiminė Markas.
Galbūt netradicinėms idėjoms pritariančios moters amerikietis ieško ir Lietuvoje?
Jaunystėje Markas nusprendė visada gyventi taip, kaip norės.
„Mano mama buvo menininkė, tačiau ištekėjusi nustojo kurti – tėvui atrodė, kad jos užsiėmimas nieko gero neduoda. Tėvas mėgdavo sakyti, kad protingas pinigus užsidirba galva, o kvailys – rankomis”, – prisimena Markas.
Menininkas iki šiol saugo šviesaus atminimo savo mamos dar jaunystėje sukurtą keraminį indą.
Būdamas 16 metų, M.Eckstrandas paliko tėvų namus ir išsinuomojo mažą kambarėlį. Tuo metu dėl savo išskirtinių gabumų jis anksčiau už bendraamžius buvo baigęs mokyklą.
Metus padirbėjęs gamykloje, Markas įstojo į koledžą mokytis inžinieriaus specialybės. Tačiau likus pusmečiui iki studijų pabaigos metė koledžą – suprato, kad nenorės visą gyvenimą dirbti biure.
Tuomet už 500 JAV dolerių nusipirko seną 1953 metų gamybos didžiulį duonos furgoną ir jame apsigyveno.
Vaikino butui ant ratų vietos savo sklype skyrė vienas fermeris.
Markas pas jį šerdavo karves. Vasarą uždarbiaudavo dažydamas namus, dirbo kitokius darbus.
Tėvas negalėjo suprasti tokio sūnaus sprendimo ir sakydavo, kad šis švaisto laiką.
Netrukus M.Eckstrandas apsisprendė toliau mokytis ir įstojo į Centrinį Vašingtono universitetą, kur mokėsi meno, verslo ir chemijos.
„Antraisiais studijų metais pirmą kartą pabandžiau pūsti stiklą. Tas jausmas man priminė pirmą bučinį ir tai nulėmė tolesnį mano gyvenimą”, – sakė M.Eckstrandas.
Amerikietis neslėpė, kad jaunystėje merginų bučinių nestokojo. Su kai kuriomis buvusiomis draugėmis bendrauja iki šiol.
Vienos jų – Patt Buchanan tapyti paveikslai puošia Marko butą Panevėžyje. Kovo mėnesį per savo gimtadienį jis sulaukė šios dailininkės dovanos.
Moteris atsiuntė miniatiūrinį savo sukurtą paveikslą, kuriame nutapyta vieniša kėdė.
Ar tai buvusios mylimosios užuomina į Marko vienatvę?
Kai M.Eckstrandas savo firmoje „Marks Art Incorporated” paskelbė, kad ketina apsigyventi Lietuvoje, viena ilgametė jo darbuotoja Susan paklausė: „Kodėl palieki verslą? Juk uždirbi didelius pinigus.”
„Noriu būti laisvas ir dirbti mėgstamą darbą”, – atsakė menininkas.