Kai „Lietuvos ryto” korespondentas Italijoje P. Jurkevičius 2010 metais išleido knygą apie Italijos maistą ir gėrimus „Staltiesės ritmu”, man labiausiai patiko, kad jis nepataikavo ir nesistengė patikti.
Jis netgi erzino skaitytoją, kuris nemėgsta būti erzinamas. Nesidrovėjo parodyti, kad žino daugiau už skaitytoją ten, kur tikrai žino už jį daugiau. Skaitytojas tokio nemėgsta arba bent jau sako, kad nemėgsta (dažniau tik sako, nes skaito vis tiek).
Žavi arogancija yra madinga, ir P. Jurkevičius yra vienas puikių pavyzdžių, kad nebūtinai visiems tinka viena formulė: jis dėl nieko neatsiprašinėja ir nesiteisina.
– Esi išleidęs dvi knygas. Jautiesi rašytoju?
– Esu ne rašytojas, o žurnalistas.
– Nesislėpdamas kalbi taip, kaip girdėjau kalbant daugelį užsienio korespondentų, išleidusių knygas (taip, ir save patį taip girdėjau šnekant). Ką sudėjai į „Italiją”?
– Į knygą surašiau tai, kas netilpo į korespondencijas „Lietuvos rytui” iš Italijos. Užsienio korespondentas privalo aprėpti viską. Tai ir rašau apie viską, išskyrus madą: apie krepšinį, ekonominę krizę, Vatikaną, baldų dizaino tendencijas, žmogžudystes, „Casalesi” mafijos klaną ir daugybę kitų tarpusavyje nelabai susijusių dalykų.
Tai nėra lengva, kita vertus, tai geriausias būdas pažinti ir suvokti šalį. Netgi tokią išsidraikiusią kaip Italija.
Neseniai įgyvendinau savo seną svajonę: susipažinti ir pristatyti Lietuvai „Slow Food” (lėto maisto) judėjimo įkūrėją Carlo Petrini.
Būtų įdomu pakalbinti knygos apie italų mafiją „Gomorra” autorių Roberto Saviano. Tiesa, jį dieną naktį saugo automatais ginkluoti kariškiai.
– Ar italai panašūs į lietuvius?
– Taip, abi tautos – sportiškos dvasios. Serga už savo komandas nuoširdžiai ir be kompromisų. Ir viena, ir kita chroniškai nepasitiki valstybės institucijomis ir valdžia. Ir viena, ir kita supranta, kas yra geras teatras. Ir gražios moterys.
– Man knieti sužinoti, ar knyga, kurioje paliesta daug kas, ko nepamato turistas, skirta vidutiniam lietuviui keliautojui (ar daug kur turistas domisi savižudybių statistika arba mokesčių politika?). Todėl ir klausinėju priskretęs.
– Dovanok, bet man žodis „turistas” kelia piktdžiugiškų prisiminimų: turistinis žygis, turistų būrelis, prirūkytas (amžinatilsį) Druskininkų viešbutis-restoranas „Turistas” ir panašiai.
Ne, mano knyga – ne turistams. Ji neskirta tiems, kurie žemėlapyje susižymi rutuliukais privalomus aplankyti fontanus ir patriarchalines bazilikas, o paskui į rutuliukus įpaišo kryžiukus, kurie turėtų reikšti „aplankyta”. Ji neskirta ir tiems, kurie vykdo nuoseklią datų, epochų, kupolų skersmens, BVP procentų vienam gyventojui ir kitokių statistinių duomenų medžioklę.
Tai knyga jautrių šnervių bastūnams.
– Jautrių šnervių bastūnams. Gerai pasakyta. Tu visą laiką žiūri žmonėms į veidą, akis, matyt, stengdamasis prasiskverbti į jų sielą.
Tu ilgiesi lakuoto, skausmingai elegantiško, bet jau praėjusio Italijos aukso amžiaus, kurio pabaiga turbūt sutapo su tavo ir mano vaikyste (esi aštuoneriais metais vyresnis, man kažkada dėstei italų kalbą)?
– Italija atrodo kaip amžinas amarkordas (am’arkord – „aš prisimenu” ). Bet apsigauti neverta. Italai yra, viena vertus, labai konservatyvūs (ir tai gelbėja jų virtuvę nuo pražūtingo popso), kita vertus, – nepataisomi nenuoramos mados, dizaino srityje. Net kinai skundžiasi, kad nespėja kopijuoti.
Pavyzdžiui, man skambino iš Bolonijos „Carpigiani” ledų universiteto: skelbs konkursą iš naujo sukurti vaflinio kūgio formą – tą, iš kurios valgomi ledai. Ją prieš šimtą metų sukūrė italas, o dabar esą laikas kurti naują.
Įsivaizduoji, laižysime ne kūgį, o gal kvadratą arba piramidę. Tos smulkios gyvenimo džiaugsmo apraiškos, kurias kai kurie mūsų inteligentai – niurzgliai išdidžiai nurašo niekingiems pilvo ar skudurų reikalams, manau, ir yra ta gyvybinga jėga, kuri stumia italus į priekį.
– Esi optimistas? Tavo knyga rodo tai, ką dažnas įtaria Europą jau praradus.
– Italija tebėra lėta šalis. Merginos čia neskuba prarasti nekaltybės, tekėti, gimdyti vaikų, o vaikinai – vesti, palikti motinų, tapti įmonių direktoriais. Iki penkiasdešimties čia esi „giovanotto” – jaunuolis. Niekas niekur neskuba.
Mirtis šioje šalyje irgi neskuba, italų vyrai – ilgaamžiai, gyvena ilgiausiai Europoje.
Italijoje yra įvairovė – kalbų, dialektų, gastronominio nacionalizmo, regioninio susipriešinimo. Vieniems patinka, o kitus erzina ir vargina. Tarkime, esi Neapolyje: barokas stulbina. Šiukšlės gatvėse erzina. Neapolietiška pica Tribunolų gatvėje svaigina. O neapoliečių familiarumas pykdo.
Klausimas: mes šiame chaose jaučiamės labai gerai ar labai blogai? Gerai, jeigu esame tam pasiruošę. Jeigu nepuolame isteriškai vardinti, kokie mes, atšiaurūs šiauriečiai, pranašesni už atsipalaidavusius pietiečius.