Oro uostas, viešbutis, teatras. Šį pavasarį su Oskaro Koršunovo teatru gastroliuojantis G.Savickas lankėsi Rumunijoje, Vokietijoje, Kroatijoje, Švedijoje.
Vilnietis aktorius, vaidinantis spektakliuose „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” , „Dugne”, „Vasarvidžio nakties sapnas” visada nerimauja, kaip reaguos žiūrovai.
Pavyzdžiui, pasibaigus spektakliui Lietuvoje žiūrovai tvarkingai atsistoja, ploja, vėliau eina į rūbinę pasiimti drabužių. Rumunijoje jie ploja audringai ir ritmingai, prancūzai ir vokiečiai trypia, jei spektaklis patiko, o kroatai reaguoja santūriau.
Po vilniečių spektaklio Jungtinėse Amerikos Valstijose gal dvi minutes vyravo mirtina tyla.
Per tas kelias minutes G.Savicko širdis galėjo nukristi į kulnus vien iš baimės, kad žiūrovai nusivylė.
Aktoriui lengviau pasidarė sužinojus – kuo ilgiau amerikiečiai tyli, tuo labiau gerbia scenos profesionalus.
Plojimų audra pratrūksta šiek tiek vėliau.
O kinai gali viduryje spektaklio kalbėti, vaikščioti, valgyti – juk tradicinė kinų opera tęsiasi visą dieną.
Prieš keletą metų aktorius G.Savickas tapo abstinentu, bet scenoje reikalingo judesio, kaip suvilgyti lūpas stikleliu kokio nors gėrimo, dar neužmiršo.
„Idioteatro” spektaklyje „Karo dievas”, kuriame vaidina G.Savickas, rodomas dviejų šeimų konfliktas, prasidėjęs nuo narpliojimo, kodėl paaugliai susimušė, baigiasi moralinėmis skerdynėmis.
Jaudulys, įtampa, noras prisigerti, kai siekiama suvesti sąskaitas ne tik tarpusavyje, bet ir su sąžine, – visa tai perteikdamas aktorius negaili savęs.
– Spektaklyje „Karo dievas” vaidinate sudirgusį vyrą, kuris nerimą slopina viskiu, nors jūs pats jau trejus metus nevartojate alkoholio. Ar sunku atlikti tokį vaidmenį?
– Dar nepamiršau, kaip rankoje laikyti stiklą. Organizmas alkoholį prisimena ilgai – netgi tada, kai nustoji gerti, organizmas prisimena, kas yra pagirios. Rytą atsikėlęs gali jaustis taip, lyg vakare būtum padauginęs alkoholio, netgi svarstyti, ar nereikėtų išgerti alaus.
Pavyzdžiui, švenčiant aktoriaus Audriaus Bružo ir Šorenos vestuves neišgėriau nė lašo alkoholio. Bet man buvo labai linksma, iki šiol neprisimenu, kada nuėjau miegoti.
– Ar atsisakyti alkoholio privertė rimta priežastis?
– Mane užklupo žvynelinė. Man tai buvo ženklas, kad turiu mesti gerti.
Manau, kad žvynelinė – Dievo rykštė. Esu tikintis žmogus, todėl galiu padėkoti už šį ženklą. Man buvo laiku įspirta į užpakalį. Gyvenime tokie spyriai yra naudingi, kaip ir klaidos.
Jei aš būčiau mėginęs neigti ligą, ji būtų dar labiau mane supančiojusi.
Elgiausi draugiškai, pasakiau jai: „Ačiū, kad atėjai, dabar mes draugausime. Miela žvyneline, juk tau nepatinka alkoholis? Gerai, aš negersiu, jo tau neduosiu.”
– Yra žmonių, kurie mano, kad žvynelinė išgydoma. Ar jūs tuo tikite?
– Žinau, kad ji lindi mano organizme, laukia savo progos. Jei aš jos neerzinsiu, ji manęs nelies.
Netgi ekstremaliose kelionėse žvynelinė mane palieka ramybėje.
Manau, kad jai daugiau progų pasireikšti yra tada, kai žmogus jaučia nuolatinę įtampą, yra nervingas, negali atsigauti nuo stresų.
Laimei, esu ramus. Neseniai vairavau automobilį, žiūriu, kitas vairuotojas nori sukti į kairę, aš jį praleidau. Kiek pavažiavęs jis sustojo, atsiprašydamas ėmė rodyti ženklą. Aš likau ramus, nepratrūkau: „Žąsine, traukis. Ko visiems trukdai?”
Kiekvienas vairuotojas galėtų atlikti tokį testą. Jei sustojęs prie perėjos jis gali palaukti, neburnoti, kol praeis kokia nors močiutė, vadinasi, jis laimingas, nes yra ramus. Matyt, ne veltui bažnyčioje linkima ne laimės, pinigų ar sveikatos, o ramybės.
– Daugelis žmonių skundžiasi, kad neturi laiko. Ar jums taip pat jo trūksta?
– Nustojus vartoti alkoholį, pasikeitė laiko suvokimas.
Pastarieji treji metai buvo gerokai lėtesni – atrodo, tarsi būtų praėję šešeri. Ėmiau daug kuo domėtis, skaityti, sportuoti – ėmiausi to, ko anksčiau nedariau.
Pagerėjo netgi miegas. Aktorius Darius Gumauskas mane vadina šernu, nes kur atsisėdu, ten galiu užmigti. Nereikia ypatingų patogumų – galiu užmigti oro uoste, autobuse.
– Atsisakėte ne tik alkoholio, bet ir kai kurių darbo pasiūlymų. Jums nereikia pinigų?
– Daugelis žmonių patenka į uždarą ratą – daug dirba, tuomet išleidžia daug pinigų, kad patirtų pirkimo malonumą, o įsigyti nauji daiktai nemažai kainuoja. Vadinasi, reikia dar daugiau uždirbti.
Prieš dvejus metus atsisakiau filmuotis, ir nieko neatsitiko. Nei praradau pinigų, nei nuskriaudžiau save.
Prisipažinsiu – kai buvau studentas ir turėjau mažiau pinigų, jaučiausi geriau. Juk užspeistas į kampą žmogus pradeda elgtis kūrybingiau, netgi eidamas nusipirkti maisto produktų jis turi gerokai pagalvoti.
– Kaip dažniausiai prasideda jūsų diena?
– Nuo mankštos. Man fizinis aktyvumas yra būtinas, nes tai ramina.
Tuo tarpu teatras, televizija – visa tai išsunkia.
Buvo metas, kai per savaitę vaidindavau septynis personažus, grįždavau namo, o rytą vėl nusiteikdavau naujam vaidmeniu. Kartą paklausiau savęs: „Kur aš pats esu?”
Manau, vieni žmonės gali statyti sienas, o kiti – tiltus. Aš norėčiau statyti tiltus.
– Gastrolės dažnai išsekina. Ar jums sunku jas ištverti?
– Negaliu numoti į viską ranka ir sakyti: „Ai, pavargau.” Stengiuosi iš anksto pasiruošti gastrolėms, pavyzdžiui, per savaitę keturiskart einu į baseiną.
Plaukdamas nieko negalvoji, dirba visi kūno raumenys. Tai teikia malonumą. Taip pat mėgstu važinėti dviračiu, riedlente.
O geriausias poilsis – tai esu išbandęs ne kartą – yra kelionės. Tiktai drybsoti saulėkaitoje kelias valandas negalėčiau – pradėtų lįsti įvairios mintys.
Pavyzdžiui, Vietname motoroleriais su draugais esame įveikę 800 kilometrų – per džiungles, kalnus.
Važiuodamas pajūriu ir stebėdamas žvaigždes pagalvojau, kad esu valdovas. Noriu, kad oštų jūra? Ji – čia pat. Noriu, kad šviestų žvaigždės? Jas turi, ir viskas yra nemokamai.
– Apie ką mėgstate svajoti?
– Kai gastroliuoju užsienyje, kartais guliu viešbutyje ir galvoju: „Koks apima jausmas užkopus į aukščiausią pasaulyje viršūnę?”
Arba stengiuosi įsivaizduoti, koks jausmas apimtų, jeigu aš dalyvaudamas pasaulio futbolo čempionato finale įmuščiau įvartį.
Tą įvartį, kurio tikisi milijardas žiūrovų. Vis svarstau, ar tada džiaugsmo akimirka būtų didesnė ar mažesnė?
Manau, džiaugsmas būna didesnis tada, kai gali juo pasidalyti su mylimu žmogumi.
Turiu svajonę įkopti į Kilimandžaro viršukalnę.
Jei man pasisektų, būtinai iš ten paskambinčiau savo motinai.
O mano motina, sėdėdama kambaryje, kuriame aš užaugau, kam nors pasakytų: „Mano sūnus skambina tiesiai iš Kilimandžaro.”
Prisimenu, vaikystėje mano motina atrodė labai didelė. Mano, kaip vaiko, pasaulis tada buvo mažas. O ji tame pasaulyje užėmė centrinę vietą.
Dabar mano pasaulio pažinimas gerokai išsiplėtė, o mano motina gerokai susmulkėjo, nors fiziškai ji sustambėjo.
Patariama vengti streso
Aušra Bičkauskienė
Gydytoja dermatologė
„Žvyneline suserga žmonės, turintys genetinį polinkį. Šią ligą gali išprovokuoti ir stresas, alkoholis, rūkymas, kiti dalykai, silpninantys imunitetą.
Liga prasideda, kai tam tikrose vietose sutrinka odos augimo ir atsinaujinimo procesas, – oda auga, miršta ir lupasi lyg pagreitintame filme. Nukrapščius į žvyną panašią pleiskaną matyti taškinis kraujavimas.
Odos niežėjimas tėra vienas nemalonių dalykų, kamuojančių žvyneline sergančius žmones. Daug rūpesčių sukelia pleiskanojanti oda, baimė parodyti kitiems nors menką išberto kūno dalį.
Saulės vonios, poilsis, atostogos
ir maudymasis jūroje padeda išvengti žvynelinės. Taip pat žinoma, kad optimistai
žvyneline serga kur kas rečiau ir lengvesne forma.
Žvynelinės neįmanoma nepastebėti, tačiau ji nėra užkrečiama.
Norint pažaboti žvynelinę, gali būti taikomas kombinuotas gydymas. Pavyzdžiui, skiriami vaistai, odos uždegimą slopinantys tepalai, taip pat taikoma fototerapija – gydymas ultravioletiniais spinduliais.