Treniruoklį pastatė be žodžių
Merė parodo į saulėtą tankiai sužėlusios pievos plotą – prieš kurį laiką čia turėjusi daržą. Pasikankinusi kelerius metus ir galop tą užsiėmimą metusi. Sako, ne visada jauku prisipažinti, kad neturinti traukos žemei. Ji nepriklauso tai kategorijai moterų, kurios jaučia palaimą lysvėse kapstydamosi ar visus rūpesčius pamiršta į žemę rankas sukišusios.
Prieš žengiant į namo vidų moteris perspėja, jog nesitikėtume prašmatnaus reginio. Didžiausias jų šeimos turtas, ką buvo įmanoma sukaupti iš pedagogų algų – gausybė knygų. Ir vyro sportinių pergalių taurės bei medaliai.
V. Varza rodo pernykštį apdovanojimą – Rygoje vykusiame veteranų jėgos trikovės čempionate iškovotą pasaulio čempiono medalį.
Merės sutuoktinis pokalbyje stengiasi nedalyvauti, tik sėdi šalia ir pritariamai šypsosi. I. Varzienė paaiškina, kad jos žmogus ne iš tų, kurie trokšta dėmesio, tad jei tik yra galimybė, stengiasi likti nuošalyje.
Vyro bendravimo stilių merė iliustruoja paprastučiu buitiniu pavyzdžiu. Kartą ji pasidejavo, kad jaučiasi papilnėjusi, o jau kitą dieną grįžusi iš darbo pamatė į miegamąjį atitemptą treniruoklį.
„Jis be žodžių, be jokių ilgų aiškinimų, kad privalėčiau sportuoti, pastatė tą dviratį matomoje vietoje. Labai nemėgstu tokios veiklos, bet kartais ant jo užsėdu“, – atviravo miesto galva.
Nevengia ir skaudžiausios temos
Merės šeimos namas paveldėtas iš vyro giminaičių. Ilgus metus Varzos gyveno nuomoto medinio namelio dalyje. Dabar turtingesni nesijaučia, nes visam kam reikia remonto.
Tačiau šiek tiek laukinė gamta aplink Varzų namus labai patinka jų šeimos draugams. Iš sostinės atvykusios I. Varzienės universiteto laikų draugės žavisi žydinčiomis ar vaisius svarinančiomis obelimis ir žole iki pat slenksčio. Kelių dešimčių senumo vaismedžių karaliją jos vadina mačernišku sodu.
I. Varzienė nesistengia išvengti pokalbio ir apie sūnaus Tomo sunkią ligą ir mirtį. Politikė tik nenori, kad tas atviravimas būtų panašus į manipuliacijas skaitytojų jausmais ar primintų gailesčio prašymą.
V. Varza kompiuteryje rodo gausybę sūnaus nuotraukų, pasakoja, su kuo vaikas draugavo, ką kūrė, kaip sportavo. Stulbina didžiulis tėvo ir sūnaus panašumas.
Tremtinius priglaudė girininkija
– Kur jūsų tėviškė?
– Gimiau Krasnojarsko krašte, bet savo tėviške laikau Rokiškio rajone, Jūžintų seniūnijoje, esantį Kalbutiškių kaimą. Ten 1965 metais, grįžus iš Sibiro, apsigyveno mūsų, tremtinių, šeima. Mes su broliu dvyniu tada buvome puspenktų metų. Jaunesnioji sesuo gimė jau čia.
Grįžę tėveliai kurį laiką blaškėsi, niekas jų nenorėjo registruoti. Mama buvo kilusi iš Kamajų apylinkių, o tėvelis dzūkas iš Varėnos rajono, mano mergautinė pavardė Makselytė. Bet po tremties ten neatsirado vietos, visi baidėsi politinio kalinio ir „banditų“ motinos. Su mumis buvo ir senelė, tėčio mama, nušauto partizano ir dar kito, Vorkutos lageryje kalinčio, sūnaus, mama.
Nenoriu laikyti savęs disidente, didelio politikavimo namie nebuvo, suaugusieji apie tuos dalykus stengėsi nekalbėti, tik punktyriškai šį bei tą išgirsdavau. Močiutė pasakojo, kaip ją prie Aušros vartų vežė, kad sušaudytų partizanų krūvoje atpažintų savo sūnų. Tik vėliau šie girdėti epizodai įgavo prasmę.
Visą gyvenimą tėvai labai pagarbiai kalbėjo apie Jūžintų seniūnijoje buvusio miškų ūkio direktorių Mockų, kuris saugumui už mus savo galva garantavo. Taip girininkija, fantastiška vieta šalia Sartų ežero, ir tapo naujais, puikiais mūsų namais ir tikrąja mano tėviške.
Rankinuke – mokytojos nuotrauka
– Galbūt vaizdinga aplinka turėjo įtakos renkantis lietuvių kalbos ir literatūros studijas?
– Be abejo, aplinka prisidėjo, bet lėmė genai ir mano mokytojos. Kai kuriuos polinkius paveldėjau iš tėvelių. Mama buvo gera oratorė, tėtis sklandžiai eiliuodavo, o dvi Jūžintų mokyklos mokytojos patraukė savo pavyzdžiu.
Zuzana Subačienė padėjo labai gerus kalbos ir literatūros pagrindus, jos metodiką mokytojaudama naudojau daug metų. O jaunos mirusios mokytojos Ritos Kubiliūtės-Kundelienės nuotrauką ilgus metus nešiodavausi rankinuke. Sulaukusi 40 metų pagalvojau, kad dabar gyvenu už save ir už mokytoją – taip giliai buvo įsirėžusi jos asmenybė. Dar ir dabar išlikęs jos pamokų įspūdis. Vėliau savo, kaip mokytojos, darbą matuodavau ja.
Man žiauriai pasisekė, visas Jūžintų mokyklos mokytojų kolektyvas buvo išskirtinis, dabar manau, tada mokykla išgyveno savo aukso amžių.
Prisimenu sujudimą, kai atėjo nauja matematikos mokytoja Danutė Smalinskaitė-Marozienė. Iki jos mes daugiau buvome orientuoti į filosofinį, ramų toną, o ji buvo impulsyvi, veiksmo žmogus. Dabar ji dar dirba Panevėžio J. Balčikonio gimnazijoje.
– Ar dažnai tėviškę aplankote?
– Dabar jau nedažnai. Tėvų namuose gyvena brolis. Jaunėlė sesuo Danguolė Dambrauskienė su šeima įsikūrė Rokiškyje, ji dirba sūrių gamykloje.
Kokį kartą per metus visa giminė susirenkame tėviškėje. Anksčiau, kol tėveliai buvo gyvi, ten su sūnumi lankydavomės dažnai.
Ne per seniausiai buvo klasės susitikimas, bet į jį nevažiavau. Net negaliu paaiškinti kodėl. Gal dar nesu pasiruošusi prisiminimams? Šią vasarą bus 35 metai, kai baigėme Jūžintų mokyklą. Dar nežinau, ar vyksiu.
Sūnaus paleisti dar negali
– Apie sūnaus praradimo skausmą net baisu klausti.
– Buvo 2004 metų sausio 6 diena, tą šeštadienį vietiniame laikraštyje pasirodė straipsnis apie mano vyro ir dvyliktoko sūnaus sportinius laimėjimus jėgos trikovėje. Jis su tėčiu sportavo ir jam labai gerai sekėsi. Tais metais būtų galėjęs ir pasaulio čempiono titulą savo amžiaus grupėje gauti, bet čempionatas vyko Indijoje, neturėjome pinigų į jį vykti.
Taigi po publikacijos visi skambino, sveikino, o aš tą dieną vaiko kakle užčiuopiau du žirnio dydžio mazgelius. Ne atsitiktinai, vaikas pats buvo sakęs, kad kakle kažkas yra. O prieš kelias dienas mokykloje, kai jis ėjo iš mano kabineto, pažiūrėjau iš šalies ir labai nustebau, kad Tomas toks išbalęs. Kaip popierius. Bet pagalvojau: neseniai sirgo bronchitu, gal dėl to dar neatsigavo.
Užčiuopusi guzelius paskambinau gydytojai, ji liepė tuojau pat važiuoti į ligoninę. Padarė skubų tyrimą ir pasakė, kad blogai. Tyrimus išsiuntė į Vilnių. Sausio 26 dieną išgirdome diagnozę: ūmi limfoblastinė leukemija.
Gydėmės, kovojome, gyvenome beveik 5 metus.
Visą laiką buvau su savo vaiku, mes pasikeisdami prie jo budėjome, nė vienai nakčiai jis nebuvo paliktas vienas. Vilniaus Santariškių ligoninės transplantacijos skyriuje gavome geriausia, ką galėjome tokioje situacijoje gauti.
Po dvejų metų džiaugėmės, kad leukemija sustabdyta, bet paskambino gydytoja ir pasakė, kad kraujo vėžys atsinaujino.
Sūnus abitūros egzaminus laikė kitais metais po mokyklos baigimo, ištvėręs visas chemijas, numetęs 30 kilogramų svorio. Tada įstojo studijuoti filosofijos. Svajojo apie matematiką, bet pasirinkimą lėmė liga. Buvo daug kam gabus, ir rašė, ir piešė, ir muzikavo. Universitete mokėsi pusantrų metų. Būdavo, suleidžiu morfino, kad neskaudėtų, ir jis eina į paskaitas.
Darėme viską, kas įmanoma, gydymui paėmėme paskolą, tikėjome ir vylėmės. Niekad neprisileidome minties, kad mirtis jau neišvengiama. Net tuo metu, kai Tomas jau kelios paros gulėjo reanimacijoje ir gydytojas pasakė, kad mūsų vaikas miršta.
Jam tebuvo 23-eji, kai prieš 4 metus jį palaidojome. Dar negaliu jo paleisti. Vaiko kambarys tebėra, koks buvęs, lentynose stovi studijų knygos, stalo stalčiuje įvairūs niekučiai, spintoje tebekaba rūbai, batai, nekyla ranka išmesti ar kam atiduoti, gal taip ir nugyvens su mumis.
Man nesunku apie savo vaiką kalbėti, aš noriu apie jį šnekėti. Iki pat merystės dėvėjau Tomo megztinį, su juo jaučiausi lyg su antrąja oda. Dabar jį dėviu parėjusi iš darbo.
Buvo toks pojūtis, kad numiriau kartu su sūnumi, prasidėjo visiška jausmų anemija, praradau aistrą gyventi. Esu knygų rijikė, o pusmetį negalėjau jokios knygos į rankas paimti. Reikėtų įrėminti Tomo tapybos darbus, jie tebestovi atremti į spintą.
Dabar toks momentas: kas buvo anksčiau, tarsi sustojo.
Ji – maištautoja, brolis – puošeiva
– Esate literatė, gal kada nors savo tragiškus potyrius sudėsite į knygą?
– Kažkada rašinėjau, bet laiku sustojau supratusi, kad yra geriau rašančių. Tebeturiu pilkais ceratiniais viršeliais sąsiuvinį su mokyklinių metų eilėmis. Bet tai tik dėl juoko. Jokių knygų rašyti ir leisti nesirengiu, juolab apie savo skausmingus išgyvenimus. Turiu svajonę į vieną vietą surinkti visa, ką kūrė Tomas, ir išleisti atskiru leidiniu. Jis turėjo talentą, rašė erlickiškai.
– Ar yra ypatingas ryšys su broliu dvyniu?
– Mes labai panašūs, vienas kitam nieko nesumeluotume, viską jaučiame. Mokykliniais metais jis buvo daug gražesnis už mane, „dendis“, merginų numylėtinis. Gyvenimas jam ne itin gerai susiklostė, į tėviškę atsikraustė po skyrybų. Jis yra baigęs Kauno kūno kultūros institutą, anksčiau dirbo fizinio lavinimo mokytoju.
O aš moksleivišku laikotarpiu nebuvau puošeiva, buvau prisiskaičiusi Spinozos, kad žmogui išvaizda nesvarbi, laikiausi maištingos mados nesikirpti plaukų, nelyginti uniformų. Prasilenkdavau su higienos normomis, žiūrint į mokyklos nuotraukas, savęs net gaila. Savo išvaizdą vertinau kritiškai. Buvau užsiėmusi labai įdomiais dalykais, nebuvo laiko išgyventi meilės dramų.
– Jūsų ežiuko šukuosena, šiek tiek pankiška odinė striukė gal irgi atsinešti iš ano, jaunatviškojo maištingo laikotarpio?Ar kada turėjote ilgas kasas?
– Ilgų kasų niekad neturėjau, tai mano vyras kadaise užsiaugino ilgus plaukus ir plačias kelnes. Mokykloje vaikščiojau trumpais plaukais, o studijų metais atsirado baisusis „cheminis“. Dar ir dabar negaliu žiūrėti į anuometes fotografijas, kur pagal tuolaikę madą pakaušis nukirptas trumpai, o priekyje kūpso garbanota ševeliūra. Cheminį sušukavimą nešiojau ilgus metus.
Kai pagaliau nusikirpau visiškai trumpai, ežiuku, pirmą kartą pasijutau tikrai labai patogiai. Nekenčiu dalykinių kostiumėlių. Protokolinį drabužį dėviu tik tuomet, kai to negaliu išvengti.
Anksčiau į dėvėtų drabužių krautuvėles užsukdavau. Dabar dėl šventos ramybės ten nebeinu, jau ir taip sočiai priekaištų ir diskusijų dėl mano aprangos.
Apkalbų nebijau. Stiliaus klausimu mane baugina tik vienas dalykas: atrodyti juokingai, kai iš rūbų matyti jaunystės ilgesys.
Į „užkampį“ – sutikti savojo
– Kada ir kaip atsidūrėte Biržuose?
– Baigusi universitetą nenorėjau grįžti į Rokiškio rajoną, bet norėjau įsikurti arčiau namų. Man pažadėjo vietą man nepažįstamų Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje.
Kai jau reikėjo atvykti į darbą, Biržuose vietos nebeliko, teko važiuoti į Kupreliškį. Jauniems ambicijų per kraštus, o čia –visiškas užkampis. Atvedė mokyklos direktorė į kabinetą, o ten po vasaros pilna musių. Beje, tuo metu ten direktoriavo dabartinė vicemerė Stasė Eitavičienė.
– Tikriausiai likimas žinojo, ką daro?
– Tą pirmąją dieną Kupreliškio mokykloje pamačiau savo būsimą vyrą. Eidama iš musėmis nusėto kabineto, išgirdau kažkokius garsus. Klausiu direktorės, kas tai, nes mokykla dar nedirba. Ji sako: čia mūsų fizikas kabinete kažką daro. Jis vaikus mokė dar geografijos ir fizinio lavinimo. Mus supažindino, o kitą dieną, nuvažiavusi pas draugę į Panevėžį, leipau juokais pasakodama apie Kupreliškio fiziką. Tada jis man labai keistas pasirodė: mūvėjo šviesias, į mėlynus guminius botus sukištas kelnes.
Prasidėjo draugystė. Man labai patikdavo, kaip jis sportuoja, vakarais eidavau į mokyklos stadioną žiūrėti, kaip Vincas daro atsispaudimus ir prisitraukimus. Bet svarbiausia, kas mus sujungė, tai pokalbiai, esu žodžio tarnas, man labai svarbus bendravimas. Buvo ir romantikos, ir konkurentų. Jaunas matematikas irgi dėmesį rodė. Bet man gyvenime taip susiklosto, kad tarsi pritraukiu reikalingus ir gerus žmones. Mano vyras nuostabus, turiu žmogų, su kuriuo visur ir visada gerai jaučiuosi.
Turėjau nuostabius tėvus, realiai mačiau, ką reiškia abipusė meilė ir dviejų žmonių ryšys. Tėveliai susipažino tremtyje, mamytė iš ten galėjo grįžti gerokai anksčiau, bet ji Sibire išgyveno 16 metų, laukė tėčio. Tėtis mirė prieš 7 metus. Mama be jo visai prarado norą gyventi, išbuvo tik 10 mėnesių.
Manau, kad mano ir Vinco dvasinis ryšys ne menkesnis.
Matyt, tokio žmogaus paieškoms save buvau užprogramavusi. Dar 6 klasėje, kai paklausdavo, kokį vyrą norėčiau turėti, kažkodėl atrėždavau, kad mano sutuoktinis bus su barzda, su akiniais, turės enciklopediją ir mokės groti smuiku. Ko norėjau,viską ir gavau, tik su mažyte korekcija – Vincas smuiku negroja, juo groti buvo pradėjęs mokytis sūnus.
Nušienavo ir žoles, ir daržoves
– Sukūrus šeimą paprastai įsisuka ir nyki buitis.
– Ne visai taip. Abu nesame linkę prie aplinkos ūkio darbų ir dėl to galvos nesukame. Mano žemės ūkio bandymai žlugo su pirmų piktžolių pasirodymu. Tada mokytojavome Papilyje, turėjome daržą. Iš kolegės gavau pastabą, kad mano lysvės labai apžėlusios. Pasiguodžiau vyrui. Tas nuėjo su dalgiu, nupjovė ir žoles, ir daržoves, peno apkalboms nebeliko.
Prisimenu kolegių pokalbį, viena aiškina negalinti skaityti, jei namie dulkės nenuvalytos. O kita sako: dulkės guli ir aš su knyga rankose guliu. Šitai man labai artima.
Turime du katinus: Ryžiką ir Pusbrolį. Labai noriu šuns, bet vyras priešinasi. Šunį ne vieną turėjome. Paskutinysis buvo sūnaus šuo. Po vaiko mirties pasiligojo ir gyvūnas. Buvo labai supratingas, vadindavome pusžmogiu.
Ir svočia, ir krikštamotė
– Gal su sutuoktiniu turite bendrą pomėgį?
– Mūsų hobis – vestuvėse būti piršliais. Jau 10 metų einame piršliauti. Ir šią vasarą bus dvejos vestuvės. Pabūti liudininkais pakvietė buvę mokiniai. Vienose vestuvėse ir nuotaka, ir jaunikis –mūsų buvę auklėtiniai.