Pravėrus jaukių Ingos Budrienės ir jos vyro Dariaus (43 m.) namų Karmėlavoje (Kauno r.) duris pasigirsta vaikiškas juokas ir šūksniai. Išgirdę apie viešnią galvas iš savo kambario iškiša du vienodais drabužiais aprengti vienmečiai berniukai – verslininkų sūnus Kernius ir globotinis Mantas.
Mantas plačiai šypsosi, drąsiai tiesia ranką, pasisveikina ir iš karto klausia, ką valgysiu. Vaikas pasisiūlo iš tame pastate esančio restorano „Briedžių medžioklė” atnešti ką tik panorėsiu. Kai paprašau vandens, berniukas pasiteirauja, ar įdėti griežinėlį citrinos.
„Mantukas visada toks. Kai kas nors pas mus ateina, jis pirmas puola rūpintis svečiais, siūlo jiems vaišių. Niekada specialiai vaiko to nemokėme. Matyt, tokia jo prigimtis”, – glostydama šviesiaplaukiam globotiniui galvą teigė I. Budrienė.
Vos po kelių minučių atnešęs ąsotį su vandeniu ir citrina berniukas tuoj pat iš komodos ištraukė nuotraukų albumą. Svarbiausia – parodyti atostogų nuotraukas iš Tenerifės, kur prieš porą mėnesių ilsėjosi su globėjų šeima. Kitame albume – nuotaikingos fotografijos iš Londono zoologijos sodo, kur verslininkų pora su Kerniumi ir Mantu laiką leido tarp egzotiškų žvėrių.
Kai berniukas pradeda versti kelerių metų šeimos albumą ir nė vienoje nuo-traukoje neranda savęs, sutrinka. Tačiau tuoj pat pasako, kad tada jis gyveno kituose namuose, todėl negalėjo važiuoti su mama ir tėvu.
Kol Mantas kitame kambaryje atgal į stalčius dėlioja albumus, I. Budrienė prasitaria: prie Manto kalbėti apie tą laiką, kol jis negyveno verslininkų namuose, sunku. Kaip ir su globotiniu žiūrėti nuotraukas, kuriose jis mato tėvus ir mažąjį Kernių.
Kauniečių namuose Mantas atsirado netikėtai. Apie svetimo vaiko globą ar įvaikinimą niekada negalvojusi pora berniuką parsivežė po to, kai tapo jo krikštatėviais.
Moterų klubo „Ad astra”, kuriam vadovauja I. Budrienė, iniciatyva 2009 metų sausį buvo pakrikštyta dešimt vaikų globos namų auklėtinių, tarp jų buvo ir Mantas.
Iki krikštynų būsimiesiems krikšto tėvams globos namų darbuotojos mažylių nerodė. Tik kai jie jau buvo bažnyčioje, būsimieji krikšto tėvai juos po vieną ėmė ant rankų, vilko krikšto marškinius ir nešė prie altoriaus.
„Mums buvo lemta krikštyti tuomet ketverių metų Mantą. Krikšto tėvų niekas nemokė, kaip jie turės elgtis ateityje, nebuvo aptartos tolesnės pareigos, tačiau tądien su vyru ant rankų palaikę likimo nuskriaustą vaiką jutome, kaip jis prie mūsų glaudžiasi, nenori paleisti”, – pasakojo I. Budrienė.
Iš karto po krikštynų, kuriose dalyvavo ir sūnus Kernius, Budriai jam pažadėjo artimiausiu metu vykti į globos namus ir aplankyti pakrikštytą berniuką.
Po savaitės Kernius tėvams priminė pažadą. Nuvažiavę į globos namus verslininkai nustebo, kad krikšto sūnus juos pavadino mama ir tėčiu, mielai bendravo, o išsiskirdamas pravirko.
Visa tai kartojosi ir kitais kartais, kai krikštatėviai atvykdavo aplankyti berniuko. Susitikti norėjosi, o skirtis buvo sunku.
„Keletą kartų paprašėme darbuotojų, kad leistų Mantą išsivežti į miestą ir parsivežti į namus. Mačiau, kad vaikui pas mus patiko, o kai vakare reikėdavo grįžti į globos namus, jis klausdavo, kodėl mes jį išvežame ir visai savaitei paliekame globos namuose”, – pasakojo I.Budrienė.
Verslininkų pora pradėjo svarstyti, kaip pasielgti, kad vaikas nebūtų skaudinamas trumpais vizitais. Reikėjo apsispręsti: berniuko atsisakyti arba pasiimti.
Priimti sprendimą padėjo savaitgalis, kai Mantas Budrių namuose pradėjo karščiuoti. I.Budrienė paskambino į globos namus ir pranešė, kad berniukas negaluoja, o sergančio vaiko ji nenorėjo tempti iš namų. Po to, kai Mantas pas verslininkus pagyveno kelias dienas, jiems neliko nieko kita kaip pradėti lankyti globėjų kursus ir įteisinti globą.
Maždaug po trijų mėnesių globotinis tapo visateisiu verslininkų namų gyventoju.
„Manto atėjimas tapo nelengvu išbandymu ne tik mums, bet ir sūnui Kerniui, kuris turėjo išmokti mūsų dėmesiu dalytis su nauju šeimos nariu. Vyresnis mano sūnus Nojus, kuriam jau septyniolika, tuo metu gyveno ir mokėsi Londone. Jis mūsų globotinį
pamatė po metų”, – kalbėjo I.Budrienė.
Globėjais tapę krikštatėviai jau pirmaisiais metais pajuto, kokią nemažą atsakomybę užsi-krovė ant pečių. Ar jie niekada nesigailėjo žengę tokį žingsnį? Verslininkai tikino, kad apie tai negali būti net kalbos. Svarbiausia – sugebėti vaikui duoti tai, ko jam labiausiai reikia.
Budriai supranta ir pateisina globėjus, kurie neatlaiko tokio išbandymo. Juk auginant iš globos namų paimtą vaiką reikia žinoti: per dieną jo įpročiai ir charakteris nepasikeis.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.