Viduramžių riterių gyvenimu R. Mikelskas susidomėjo prieš kelerius metus, susipažinęs su Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” vadovu Karoliu Jankausku.
Ši organizacija siekia atkurti viduramžių Europos riterių, karių ir amatininkų gyvenimo epizodus, tad neretai kreipdavosi į talentingą meistrą pagalbos: prašydavo pagaminti tai skydą, tai senovinį stalą ar skrynelę.
Keliose gyvosios istorijos šventėse dalyvavęs R. Mikelskas ir pats panoro užsidėti riterio šarvus, ėmė treniruotis, dalyvauti stovyklose.
„Man visada patiko istorija, o toks netradicinis jos pažinimas leidžia dar geriau ją suprasti. Imi geriau suvokti, kodėl būtent taip atrodė šarvai, kalavijai. Pajunti norą dar labiau gilintis.
Pasitaisė ir sveikata: atsikračiau dvidešimties kilogramų, užsiauginau raumenų, nebekamuoja nugaros skausmai. O kai neskauda, kitaip vertini gyvenimą”, – atviravo R. Mikelskas.
Vyras treniruojasi 3–5 kartus per savaitę ir tai jam – kur kas įdomiau nei lieti prakaitą sporto salėje.
„Bet yra ir neigiamas dalykas – nebegaliu, kaip anksčiau, žiūrėti istorinių filmų! Kovos scenos atrodo neįtikinamai, kostiumai sukurti neapgalvotai, ypač Holivudo filmuose”, – sakė R.Mikelskas, gerai išmanantis skirtingo laikotarpio riterių šarvuotę.
Savo šarvų jis nelaiko spintoje greta išeiginių kostiumų. Jiems skirta vieta namo rūsyje, kuriame sukurta viduramžių nuotaika – įrengtas židinys, ant sienų kabo kalavijai.
Kaunietis džiaugiasi, kad istorinės pramogos įtraukė ir jo žmoną bei paauglę dukterį. „Jei vienas į festivalį išvyksi, gali užsitraukti šeimos nemalonę, o kai, pavyzdžiui, į festivalį Italijoje vyksti su žmona ir dukterimi, tai lyg atostogos”, – pasakojo R.Mikelskas.
Po festivalių palikęs šarvus rūsyje vyras grįžta prie kasdienių darbų ir neišgyvena, kad gimė XX amžiuje, o ne keliais šimtmečiais anksčiau. Ryto jis neįsivaizduoja be puodelio kavos, kurios XIV–XV a. Europoje net nebuvo, kaip ir bulvių.
Kauniečio nežavi ir tų laikų medicinos lygis bei blusos – kasdienės to meto žmonių palydovės.
Riteriai irgi nebuvo idealūs, kaip neretai atrodo šiuolaikiniam žmogui. Tačiau trumpam įsijausti į riterio vaidmenį – smagu.
Fotomenininkas Martynas Juras (25 m.) nekantriai laukia pirmojo birželio savaitgalio, kai į Pakruojo dvarą sugužės istorinėms šventėms neabejingi žmonės, norintys pajusti, kaip kadaise linksmindavosi dvaro šeimininkai, vokiečių baronai Ropai.
M.Juras šioje šventėje taps XIX amžiaus dvaro fotografu. Apgaubęs galvą juodu audeklu, šventės dalyvius jis įamžins didžiuliu dumpliniu fotoaparatu.
Nuotrauka taip pat neprimins šiuolaikinės – atvaizdas išliks stiklo plokštelėje.
„Išbandžiau įvairias fotografavimo galimybes, ėjau epochomis atgal, daug skaičiau apie senąją fotografiją.
Įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti mano nuotraukos, bet neradau šiuolaikinių priemonių tam įgyvendinti”, – pasakojo M.Juras, studijavęs fotografiją Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.
Fotografija XIX amžiuje tobulėjo itin sparčiai, ir dalis šios srities išradimų dėl jų gausos buvo tiesiog pamiršti. M.Jurui jie tapo įkvėpimo šaltiniu, tyrinėjimų objektu.
„Jaučiuosi taip, lyg įgyvendinčiau savo vaikystės svajones: esu ne tik fotografas – ir alchemikas, tyrėjas, eksperimentuotojas, archeologas”, – sakė M.Juras.
Lietuvos fotografijos istorija prasidėjo dvaruose, tad įsijausti į dvaro fotografo vaidmenį M.Jurui – tikras malonumas.
Pozuoti tuomet tekdavo apie pusvalandį, tad fotografas turėjo būti linksmas, įdomus pašnekovas, kad išlaikytų žmogaus dėmesį ir padėtų jam atsipalaiduoti.
Jei prireikdavo, fotografai ir dainas dainuodavo, ir eiles deklamuodavo.
Tačiau įdomiausia senosios fotosesijos dalis – galimybė patirti visą nuotraukos atsiradimo kelią – nuo pozavimo iki akimirkos, kai stiklo plokštelėje išryškėja rezultatas.
Nors palįsdamas po juoda fotoaparato skraiste M.Juras, atrodytų, nukeliauja į praeitį, jam gerai pažįstama ir šiuolaikinė fotografija. „Prisilietimas prie fotografijos ištakų padeda geriau suvokti tai, ką turime šiandien”, – sakė jis.
Tapdama grakščia viduramžių dama, šokančia senovinius šokius, kaunietė Rūta Stepanovaitė (24 m.) trumpam pamiršta gyvenanti XXI amžiuje.
Senoviniai šokiai – ne vien kūno judesiai ir pozos. Tai – ir ritualai, bendravimo forma.
Vieni šokiai buvo skirti kam nors pašlovinti, pagarbinti, kiti primindavo žmonėms jų laikinumą, atspindėdavo, pavyzdžiui, moters gyvenimą, vaizduodavo mirtį ir panašiai.
„Nuo vaikystės išbandžiau įvairius šokio žanrus, o dvyliktoje klasėje susidomėjau senoviniais šokiais, šokiais su ugnimi, drabužių rekonstrukcija. Mane viliojo galimybė atkurti istoriją”, – pasakojo šokėja.
Ji ne tik įsisuka į senovinių šokių sūkurį, bet ir su bendraminčiais dalyvauja istoriniuose renginiuose, kuriuose atkuriama viduramžių aplinka, visi gyvena palapinėse, maitinasi ant laužo paruoštu maistu, prausiasi lauke po senoviniu dušu.
Tačiau R.Stepanovaitė nesigaili gimusi per vėlai: „Smagu pažvelgti į praeitį iš dabarties.”
Juodi odiniai drabužiai ir bosinė gitara – metalo grupės „Thundertale” gitaristo Andriaus Murausko (29 m.) įvaizdis, atrodytų, turi mažai ką bendra su senaisiais laikais.
Bet šio įvaizdžio nelieka, kai vyras į rankas paima violončelę ir, apsirengęs viduramžius menančiais drabužiais, prisideda prie kitų senoviniais instrumentais grojančių bičiulių. Kartu jie atkuria senovinę muziką, prieš kelis amžius skambėjusią dvaruose.
„Pažinti senąją muziką paskatino smalsumas – kas ir kaip buvo grojama anksčiau? Kartu tai atskleidžia to meto žmonių gyvenimo būdą ir padeda suprasti, kodėl šiuolaikinė muzika yra būtent tokia, kokią girdime”, – paaiškino A.Murauskas.
Įsilieti į gyvąja istorija besidominčių žmonių bendruomenę muzikantą paskatino žmona. Ji – fakyrų grupės narė, šoka su ugnimi.
Jauna šeima nepuoselėja svajonių vieną dieną apsigyventi viduramžių pilyje, bet kai kurios praėjusių amžių detalės įsilieja ir į jų kasdienę aprangą, ir į kūrybą.
Pavyzdžiui, grupės „Thundertale” dainose suskambo senovinis instrumentas dūdmaišis.