Laidų vedėja E. Mildažytė į kelionę už Atlanto leidosi kartu su leidyklos „Tyto alba” direktore Lolita Varanavičiene, aktoriumi ir dainų atlikėju Kostu Smoriginu bei savo antosiomis pusėmis. E. Mildažytė prisikrovė pilną lagaminą savo knygų „Pasimatymas su Lietuva” ir susitikimuose su išeivijos lietuviais pasakojo apie savo šalį.
— Kodėl nusprendėte Amerikos lietuviams pasakoti apie Lietuvą?
— Į Čikagą mane pakvietė vietos bendruomenė, kuriai vadovauja Austėja Sruoga. Ten jau lankiausi prieš ketverius metus, tuomet surinkome nemažai pinigų Lietuvos vaikams paremti. O šįsyk lietuvių bendruomenė paprašė, kad padėtume surinkti lėšų jiems, — pinigų reikia Lemonto Maironio mokyklai.
Mes su K. Smoriginu tai ir darėme — jis pristatė savo naują albumą “Albumas”, o aš — savo knygą, kuri, beje, jau išversta ir į anglų kalbą. Mūsų susitikimai sulaukė didelės sėkmės — salės būdavo sausakimšos.
Renginys Čikagoje, kuriame dalyvavome, vadinosi “Užjūrio respublika”. Ir iš tikrųjų tai yra užjūrio respublika — vien Čikagoje gyvena daugiau nei 300 tūkstančių lietuvių, juk tai — visas Kaunas! Dabar pradedu suprasti, kaip ir kodėl jie ten gyvena.
Jeigu kas nors nori gyventi Lietuvoje, bet geriau, tai ten ir yra tokia Lietuva. Kur gyvenimas lengvesnis ir nekamuoja krizės.
— Ar manote, kad jie ten laimingi?
— Jausmas sumišęs — kai matai jaunas poras su trimis ar keturiais vaikais, supranti, kad tai yra toks potencialas, kurio mes čia jau seniai neturime. Nežinau, kur Lietuvoje pamatytum tokią gausią, laimingą ir besišypsančią šeimą.
Galima ilgai ginčytis šeimos politikos klausimais, bet išvada peršasi viena: kai yra geros sąlygos, lietuviai gimdo. Juk kiekvienas žmogus nori turėti tiek vaikų, kiek gali, jeigu tik pajėgia juos išlaikyti.
Lemonto Maironio šeštadieninėje mokykloje ir darželyje — pulkas vaikų. Kai baigėsi susitikimas ir jie ruošėsi namo, užsikimšo visa gatvė.
Visko jie ten Čikagoje turi: ir savo šokėjų, ir muzikantų. Juk už Atlanto jau susikraustė kone pusė Lietuvos.
— Ko jie dažniausiai jūsų klausinėjo?
— Pirmas klausimas ir Čikagoje, ir Toronte būdavo toks: “Ar jūs iš tiesų emigruojate į Australiją?”
— Kodėl į Australiją?
— Todėl, kad šiemet per balandžio 1-ąją, kolegės Violetos Baublienės paprašyta, prisimelavau. Ir panašu, kad prisimelavau labai įtikinamai. Šis gandas jau ne tik plačiai sklando po Lietuvą, bet ir anoje Atlanto pusėje. Turbūt dabar reikėtų visų gražiai atsiprašyti, nes vis dar paskambina kokia nors valerijono prisigėrusi moterėlė pasitikslinti, ar dar neišvykau, nes jai kaimynė taip sakiusi.
Pasirodo, už Atlanto žmonių reakcija tokia pati — nors jie patys yra emigrantai, man iš Lietuvos emigruoti neleidžia. (Juokiasi.)
— Kaip buvo įvertinta jūsų knyga?
— Ji sulaukė labai gerų įvertinimų ir būtų išpirktas bet koks kiekis, bet mudvi su Lolita vežėmės po 50 egzempliorių. Knygų padovanojome Čikagos ir Toronto mokykloms. Čikagiečiai sakė, kad pagal šią knygą paruoš vaikams mokymo programas, nes dabartiniai vadovėliai yra pasenę. Suprantu, kodėl iš jų vaikams mokytis neįdomu.
Susitikimuose sakydavau, kad atvežiau instrukciją, pagal kurią jie gali pristatyti savo šalį. Be to, tai puiki dovana, ypač — mišrioms šeimoms.
Daugumai žmonių sudėtinga papasakoti apie savo kraštą — dažnai pritrūksta žinių. O šioje knygoje viskas išdėstyta paprastai.
Tai — istorijos vadovėlis vaikams. Dabar mūsų tautiečiai ten gyvena bandydami įsilieti į Amerikos visuomenę, tačiau jų angliškai kalbantys vaikai, išgirdę, kad yra į sanskritą panaši lietuvių kalba, kada nors pradės ieškoti savo šaknų.
Kai mokyklose pasakodavau, kad turime rečiausių baroko paminklų arba kad Ivanas Rūstusis buvo Vytauto proanūkis, jie apstulbdavo. Juos stebino tai, kad turime ryšių su Windzorų dinastija, kad Lietuvos moterys yra pradėjusios keturias karališkąsias gimines. Tai girdint juos apimdavo nacionalinio pasididžiavimo jausmas.
Paaugliai dar mažiau turi laiko domėtis savo šaknimis. Bet kai suintriguodavau, kad garsiausi pasaulio gitaristai, tokie kaip Jimi Hendrixas, Rony Woodas („Rolling Stones”), Davidas Gilmoras („Pink Floyd”), Ericas Claptonas ar „bitlas” Paulas McCartney, grojo lietuvio Antano Kazimiero Žemaičio gitaromis, jų akys išsiplėsdavo iš nuostabos.
O jūs ar žinote, kad linai žydi tik kelias valandas anksti ryte ir laimingas tas, kuris tai pamato?
— Šito tikrai nežinojau. Kas toje išvykoje nustebino?
— Pilietybės klausimas. Išeiviams jis labai svarbus. Daugelis ten gyvena nelegaliai ir niekada negali nuspėti, kada bus iš šalies iškraustyti. Žmonės, kurie ten įsitvirtinę, turi darbą, namus, kurių vaikai lanko mokyklą, vieną dieną gali visko netekti. Ateis migracijos tarnyba, atseks ką nors. Šeima lieka, o vienas žmogus privalo išvykti.
Nė vienas iš jų nenori atsisakyti Lietuvos pilietybės, bet aplinkybės taip klostosi, kad privalo būti ir tos šalies piliečiai. Viena vertus, jie nori išsaugoti lietuviškumą, kita vertus, suvokia, kad net lietuviškas akcentas gali būti kliūtis karjerai. Dėl to daugelis šeimų namuose jau kalba angliškai.
Žmonės ten ne tik geriau gyvena, bet ir prasilavina, pasikeičia jų elgesys, kultūra. Žmogus gali lūpose ar ausyse turėti 25 auskarus, bet moka būti mandagus ir atsiprašyti. Niekas nerizikuoja gerti viešosiose vietose, nes žino, kad turės nemalonumų. Lietuviai — taip pat. Ir jie ten tikrai gerai atrodo, netgi geriau nei daugelis kitų tautų atstovų.
Nustebino, kokia didžiulė jų bendruomenė. Pasirodo, kai kurie lietuviai geresnio gyvenimo ieškoti pasikvietė visą savo kaimą.
Man pasirodė, kad jie yra draugiški ir vieni kitus palaiko. Manau, tuos dabartinius “trečiabangius” palaiko ir senieji išeiviai, nes mato, kad jėga jų pusėje ir jie jau sudaro kritinę masę, turi savo žodį bendruomenės gyvenime, spaudoje.
Toronte vyko keli susitikimai mokyklose, bendruomenės namuose ir parapijoje. Džiaugiausi dėl to, kaip uoliai ten lietuviai žygiuoja į bažnyčią, o Lietuvoje greičiausiai to nei darė, nei būtų darę. Tai yra ir sambūris, ir savo visuomeninės vertės deklaravimas.
— Esate įpratusi klausytis svetimų bėdų. Ar jie jums skundėsi?
— Dėl ko jie gali skųstis? Amerikoje gyventi lengva. Viskas žymiai pigiau.
Jeigu turi bent kokias pajamas, vadinasi, turi namus. Ir gerus namus. Sunkvežimio vairuotojas JAV turi ir namus, ir ką pavalgyti, ir vaikai galės lankyti mokyklą, o šeima — atostogauti. Kokia jų gyvenimo pilnatvė būtų Lietuvos užkampyje?
Išeivija yra didžiulė jėga, su kuria reikia bendradarbiauti. Kol kas lietuvių aukščiausiose JAV valdžios institucijose dar nėra, tačiau išeivių vaikai tikrai pretenduos į aukštus postus — pradedant mokslo ir baigiant valstybės valdymo.
Visos normalios vyriausybės, pradedant lenkų, baigiant gruzinų, palaiko ir finansuoja savo tautiečius, siunčia literatūros ar teikia kitokią pagalbą.
Tačiau mūsų emigrantams Amerikoje trūksta Lietuvos. Gyvenantys Europoje gali parskristi, paviešėti. Iš JAV parvykti trumpam sunkiau, o ypač ten gyvenantiems nelegaliai.
— Ar jūs galėtumėte gyventi užsienyje?
— Negalėčiau emigruoti ne tik dėl to, kad myliu Lietuvą, bet ir dėl to, jog manau, kad dalyvauju Lietuvos visuomeniniame, dvasiniame ir intelektualiniame gyvenime.
O tie, kurie Lietuvoje gyvendami galėjo būti kasininkai, vairuotojai ar pardavėjai, nei čia, nei ten visuomeniniam gyvenimui įtakos nedaro.
Tačiau išeivijoje daug dalykų jiems tampa prieinamesni. Ne vienas gyrėsi paspaudęs ranką prezidentui Valdui Adamkui ar pasilabinęs su Andriumi Mamontovu. Arba džiaugėsi, kad ir su Midažyte galėjo pasišnekėti, ir su Smoriginu padainuoti.
— Ar, be susitikimų su išeivijos lietuviais, dar ką nors aplankėte?
— Kelionė buvo intensyvi, nors viešėjome tik Čikagoje ir Toronte. Vis dėlto spėjome apsilankyti ir prie Niagaros krioklio, ir Toronto operoje, kur žiūrėjome George’o Friedricho Händelio operą „Semilė”. Matėme miuziklą „Karo žirgas”, pagal kurį sukurtas filmas. Aplankėme Pablo Picasso parodą.
Visur rinkausi medžiagą apie lietuvius, tai darau visą laiką, kad ir kur nuvykčiau.
— Ar visa tai kada nors suguls į dar vieną knygą?
— Dar nežinau. Neseniai grįžau iš Stambulo, kur radau daugybę įdomios medžiagos — sąsajų su Lietuva. Iš jų kartais rengiu nedidelius reportažus “Labo ryto” laidai.
— Ar išeivijos lietuviai jus sutinka kaip televizijos veidą?
— Taip. Jie ne tik žino mano laidų rodymo ir kartojimo laiką per “LTV World” (Čikagoje — 11 val. 30 min., Toronte — 12 val. 30 min.), bet ir žiūri jas.
Viena lietuvė iš Toronto įdavė 200 Kanados dolerių ir paprašė, kad įteikčiau juos moteriai, kuri patiria smurtą šeimoje, kad ši nueitų į kirpyklą ir pasidarytų šukuoseną.